Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 2

BIBLIJOS KRONOLOGIJA.

Kronologija Reikalinga Norint Suprasti Pranašystes. — Biblija Patiekia Būtinai Reikalingas Datas. — Nuo Adomo Sutvērimo Iki 1873 V. M. Buvo Šeši Tūkstančiai Metų. — Biblijos Kronologija Parodyta Ilgose Gadynēse. — Smulkmeniškas Jų Ištyrimas. — Nuo Sutvērimo Iki Dienai, Kurioje Tvano Vandenys Išdžiuvo. — Iki San­doros Su Abraomu. — Iki Davimui Įstatymo. — Iki Padalinimui Kanaano Tarp Giminių. — Teisējų Gadynē. — Karalių Gadynē. — Sunaikinimo Laikas. — Iki 1873 V. M. — Kame Šita Kronologija Skirtinga Nuo Anos, Kurią Patiekē Anglū Biblijose Paminētasai Vyskupas Usher. — Tikroji Mūsų Viešpaties Gimimo Data.

ŠIAME skyriuje mes patiekiame Biblijos liudijimus, parodančius, kad šeši tūkstančiai metų nuo Adomo sutvērimo pasibaigē 1872 V. M.; ir kad nuo to laiko mes kronologiškai įžengēme į septintą tūkstantį, kurio pirmesnē dalis, vadinama "Viešpaties diena," "perversmų diena," turi atsižymēti sutriuškinimu šio pasaulio karalysčių ir įsteigimo Dievo Karalystēs po viso dangumi.

Biblijos kronologijos pažinimas reikalingas, nes ant jo statomas pranašingų laikų išnagrinējimas. Pirmiausia mes turime sužinoti kokiuose laikuose mes dabar gyvename; o tikrojo laiko nustatymui mes turime turēti patikētinas datas, todel pirmiausiai mes išdēstysime kronologiją. O pilna žmogaus istorijos kronologija būtinai turi prasidēti su žmogaus sutvērimu.

Laiko ilgumas nuo žmogaus sutvērimo yra nevienodai apskaitliuojamas. Tarp priimančių Biblijos aprašymą gali būti labai mažas skirtumas nuomonēse; tarp tų gi, [34] kurie jo nepriima, skirtumas yra labai didelis, siekiąs net iki 10,000 metų. Netikinčiųjų spējimai yra paremti "faktais," kurie po ištyrimo pasirodo nepamatuoti ir apgaulingi. Pavyzdžiui, Šveicarijos durpynuose, gana giliai po žemēs paviršaus, atrastos akmeninēs vilyčios, imamos kaipo įrodymas, kad kada nors jos buvo viršuje ir kad jos išpalengvo apaugo ir apsivertē durpēmis. Manoma kad tokiam įvykiui buvo reikalingas labai ilgas laikas. Ir tuo pasiremdami jie mano, kad delto žmogus jau gyveno ant žemēs šimtais tūkstančių metų. Kiti gi geologai, turēdami gerų įrodimų, tvirtina kad šitie durpynai kadaise buvo taip minkšti, kad akmeninē vilyčia lengvai galjēo nuskęsti gana giliai keleto šimtmečių bēgyje.

Paduodame dar kitą atsitikimą: "Bematuojant Niliaus slēnio dumblų gilumą, buvo atrastos dvi išdegintos plytos, viena 60 pēdų gilumoj, kita 72 pēdų gilumoj. Jei daleistumēm, kad per šimtą metų Niliaus upēs nuosēdos būtų 8 coliai, tai pirmąjai plytai turime paskirti 12,000 metų, o antrąjai 14,000. Naudodamas analogiškus apskaitliavimus Burmeisteris, garsus geologas, daleidžia, kad nuo žmogaus pirmo pasirodymo Egipto šalyje, turējo praeiti 72,000 metų. Kitas pagarsējęs geologas Draper, priskaito Europos žmogui, mačiusiam ledų gadynę, daugiau kaip 250,000 metų.*

* Ištrauka paimta iš knygos "Žmogus Pirm Metalų."

Žinoma jei ir mes "daleisime" kaip šitie dideli vyrai, tai ir mes turēsime panašių didelių išvadų. Bet mes nepriimame daleidimų be priderančio ištyrimo. Nes galējo būti kad Niliaus upēs dumblų susikuopimas buvo labai nereguliariškas, kaip ir kitų upių, kurios kartais stebētinai permaino savo vagas ir nuplauna savo krantus vienu patvinimu. Ir vēl mes atsimename Noēs dienų tvaną, apie kurį ypatingai kalbama Biblijoje ir seniausiose pagoniškų tautų tradicijose; ir pagalvokime kiek purvų ir [35] dumblų buvo suversta aukščiau ir virš aštuonių colių per vieną šimtą metų. Keista kodel šitie dideli gudruoliai nepagalvojo, kad dvi plytos, įmestos į purvyną, kuomet upēs vaga buvo apsemta vandeniu ir labai minkšta, būdamos kietesnēmis ir sunkesnēmis, galējo nuskęsti labai giliai. Skirtumas gilumos galējo būti tame, kad viena plyta įkrito į purvyną stačiai, kita krito plokščiai, ir delto skendo lēčiau. Netinka juk manyti, kad žmonēs, atitolinti nuo kits kito dvejais tūkstančiais metų, galējo padaryti tikrai tokias pat plytas.

Nelabai senai atgal Mississippi upēs vagoje buvo rasta žmogaus kaukolē ir kaikurie geologai tuojau pradējo daryti aprokavimus, kiek tūkstančių metų turējo praeiti iki kol tiek purvų ir dumblų susikrovē ant anos kaukolēs; tai darydami manē, kad čia jie rado labai brangų priešistorinio žmogaus pavyzdį. Bet vēliau, kelias pēdas žemiau kaukolēs, jie atrado dalis "plokščio laivelio," tokio koks buvo naudojamas Mississippi upēje mažiau kai penkias dešimts metų atgal, ir tas visai sugadino jų aprokavimus ir paliuosavo žmoniją nuo kito pramanyto "įrodymo," kad pasaulis esąs tūkstančiais metų senesnis negu Biblija apie tai mokina.

Palikdami šiuos nesutinkamus ir visai nepatikētinus kaikurių geologų spējimus kronologijos klausimu, mes dabar jieškome informacijos žmogaus istorijoje. Ir ką mes randame? Seniausių pagoniškų tautų istorija gali būti susekta ir maždaug aiški mažiau kai tris tūkstančius metų į praeiti. Toliau einant visa pasidaro tamsu, miglota, mystiška, pasakinga, ir tikējimo neverta tradicija. Romos istorija nesiekia daugiau kaip 2,700 metų atgal, iki jos susikūrimo laikui; bet ir čia jos pirmieji šimtmečiai yra apsiausti netikromis tradicijomis. Kuomet bandome siekti į 3,000 metų Babilonijos, Syrijos, ir Egipto istorijas, randame kad aprašymai apie jas yra tik neaiškūs likučiai. Kinijos istorija prasideda su Tchou dina- [36] stiją, kur, sakoma, kad Kinų istorija pasidaro "labiau patikētina." Graikijoje, kuri per pereitus 3,000 metų yra atsižymējusi mokslu, ir delto turētų suteikti tikrų žinių apię pasaulio istoriją, ką pasako? Randame kad jos datos siekia į praeitį tik 2,600 metų ir ne toliau. Siekdami toliau mes atrandame Graikijos "pasakingąjį, mytiškąjį, priešistorinį amžių." Vienintēlis protingas ir sujungtas aprašymas apie pirmuosius 3,000 žmogaus istorijos metus randamas tik Biblijoje, ir tasai faktas atitinka jos tvirtinimui, kad Dievas yra jos pradētojas, tvarkytojas ir palaikytojas.

Pasaulinē istorija su savo datomis, padējus į šalį Bibliją, nesiekia atgal toliau kai 776 m.. pirm Kristaus. To pareiškimo patvirtinimui mes paduodame ištrauką iš Yale Kolegijos Prof. Fisher kalbos: "Iš palengvo buvo surasta metoda nustatymui datų. Padalinimas istorijos į gadynes buvo naudingas. Tikras istorijos laikas buvo nustatytas Babilone, Nabukadnecaro laikais, 747 m. pirm Kr. Graikai, apie 300 metų pirm Kr. skaitē savo metus nuo pirmojo parašyto nugalējimo Olympinēse lenktynēse 776 m. pirm Kr. Lenktynēs atsikartodavo kiekvienais ketvirtais metais. Po kiekvienų keturių metų turējo sekti kita Olympiada. Romiečiai, praleidę kelis šimtmečius po jos įsikūrimo, skaitē savo metus nuo to įvykio, pradēdami nuo 753 m. pirm Kristaus."

Tolesniam įrodymui, kad didžiuma taip vadinamos pasaulinēs istorijos yra tik neaiškiomis ir nepatikētinomis tradicijomis ir bevertēmis kronologiškomis datomis, mes paduodame ištrauka iš American Cyclopedia, po antgalvēliu: "Kronologija."

"Senobinių tautų istorija, išskyrus Ebrajų tautą, siekia į nesąmoningas tūkstančių arba net milijonų metų gadynes, ir net tuomet kai aprašymai jau pradeda įsigyti istorinēs išvaizdos, labai daug skiriasi vieni nuo kitų.... Asyrijos, Babilonijos, ir Egipto užrašai, padaryti jau [37] Senai iśnykusiomis kalbomis ir raidēmis....Graikų ir Romēnų datos abelnai yra autentiškos iki pirmosios olympiados 776 m. pirm Kr. ir iki įsteigimui konsulato 510 m. pirm Kr. Pirm to didžiumoje jos yra tradicijinēs ir pasakingos. Herodotus yra naudingas tik po jo laikų įvykių, maždaug nuo 450 m. pirm Kr. ir šimtui arba dviem anksčiau."

Clinton savo veikale apie Graikų istoriją (283 p.) sako: "Ebrajų Šventraštyje randamoji istorija, kuomet ją palyginame su ankstybais graikų aprašymais, pasirodo pastebētina ir patinkama. Vēlesnioje mes randame vos keleta neaiškių, tradicijiniu keliu atējusių, faktų, padailintų poezija ir pasakomis. Ebrajų tautos istoriniuose sąrašuose mes randame autentiškų aprašymų, kuriuos parašē daugelis tais pačiais laikais gyvenusių, Dievo dvasios ikvēptų, rašytojų. Jie suteikē mums dvigubai patvirtintų žinių. Jų asmeniški liudijimai buvo tikri, ir be to yra dar duoti Dieviškuoju įkvēpimu."

Biblija, Dievo duotoji pirmtųjų 3,000 metų istorija, yra vienintelis veikalas, prasidedantis su Adomu, pirmuoju istorijoje pažymētu žmogumi. Joje parašytas jo vardas, sutvērimo ir mirties laikas, ir po jo galima rasti vardus ir amžius jo ainių ir sekti juos kone per 4,000 metų. Ir tai suteikia mums aiškią ir be pertraukos parašytą istoriją iki tam laikui, kuriuo pasaulinē istorija pasidaro gana aiški ir pamatuota. Kaip mes pamatysime, Biblijos užrašai siekia iki pirmtųjų Cyraus (Kyro) metų, 536 pirm Kristaus, gerai patvirtintos ir abelnai priimtos datos. Čia jau Biblijos kronologija pasibaigia, kur pasaulinē istorija jau pasidaro patikētina. Tokiu būdu Dievas yra prirengęs savo vaikams aiškią ir gerai sujungtą isto­riją iki esamojo laiko. Biblijos pranašystēs patiekia dar tolesnę istoriją net iki "visų dalykų atnaujinimui, septinto tūkstančio mētų pabaigoj, nuo kurio laiko žmonija įžengs į palaimintą amžinumą. Todel Biblija yra vienatiniais [38] užrašais pasaulyje, suteikiančiais pilnų ir tikrų žinių apie žmogaus istoriją. Ji veda mus nuo prarastojo Rojaus, apie kurį parašyta pirmoje Mozēs knygoje, iki atsteigtojo Rojaus, apie kurį rašoma Apreiškime, ir po to dar parodo žmonijos kelią i amžinumą. Taigi, bendrai imant, Biblijos istorija ir pranašystēs padeda mums įsižiūrēti į nuotikius nuo žmogaus sutvērimo ir puolimo iki jo suderinimui ir atsteigimui. Yra tai puikus visos istorijos piešinys. Neturint tokių užrašų istorija būtų buvus panaši į upę, tekančia iš nežinomų versmių į nežinomą jurą, bet Biblija parodē mums gyvenimo šaltinius ir privedē mus prie garbingų amžinumo jūrų.

Todel tik Biblijoje mes terasime užrašų, gelbinčių pastatyti tinkamose vietose Dievo nustatytus laikųs ir suderinti pramanytus kronologijos nereguliariškumus, kuriuos žmogiškos istorijos nagrinētojai atranda.

Pradēdami su klausimu, Kiek laiko jau praējo nuo žmogaus sutvērimo? mes turime būti ir esame tikri, kad Tas, kurs davē pranašystes ir pasakē kad pabaigos laikuose jos bus suprantamos, yra patiekęs savo Žodyje rei kalingas datas, gelbinčias teisingai išaiškinti pranašystes. Bet jei kas mano, kad tie dalykai bus aiškūs paviršutiniam skaitytojui arba klastingam abejotojui, tas jausis apsivylęs. Žinojimas apie laikus ir valandas yra duotas tik tiems, kurie, susipažindami su Dievu, sugebi pažinti Jo naudojamąsias metodas. Dievo įkvēptasis Raštas yra duotas, "kad Dievo žmogus būtil tinkamai prirengtas." (2 Tim. 3:17) Dievo Žodžio tyrinētojai gerai žino, kad einant Jo keliais, jie turi vaikščioti tikējimu ne regējimu. Tokiems, kurie nori taip vaikščioti, mes tikimēs sugebēti patiekti Dievo Žodžiu patvirtintų įrodymų kiekvienam žingsniui, kad jų tikējimas būtų pamatuotas ir protingas.

Mes čia nekalbēsime apie Egipte padarytojo Senonojo Testamento 70 vyrų vertimo naudingumą, arba apie jame paminētų kronologiškų datų skirtumus. Galime pa- [39] sakyti tik tiek, kad originalis Ebrajų vertimas buvo daromas labai atsargiai ir su didžiausią pagarbą, ir todel yra tikresnis ir labiau patikētinas, todel šiame tome mes seksime jame paduotąsias datas.

Čia mes patiekiame įrodymų, kad nuo Adomo sutvērimo iki 1873 V. m. jau buvo 6,000 metų. Ir nors Biblijoje nēra tiesiog parašytą, kad septintas tūkstantis metų turi būti laikas Kristaus karaliavimo, didžioji pasaulio atsteigimo arba Subatos (atilsio) diena, tačiaus tai patvirtina godojami ir protingi padavimai. Izraēliui, vaizdojančiai tautai (duotąjame įstatyme buvo įsakyta šešias dienas dirbti ir paskui turēti vieną dieną pasilsējimui ir atsigaivinimui; ir atrodo kad tai gražiai atitinka šešiems tūkstančiams metų, kuriuose visas sutvērimas vargsta ir vaitoja būdamas nuodēmēs ir mirties vergijoje (Rom. 8:22), veltui  besistengdamas ištrūkti. Atilsio diena gi atvaizdino garbingąją Tūkstantmetinę dieną, kurioje pavargusieji ir apsunkintieji gali ateiti pas Kristų Jezų, savo sielų Ganytoją ir Vyskupą, ir per Jį rasti atilsį ir atgaivinimą, ir Jo brangiojo kraujo nuopelnais jie gali rasti atgailos ir nuodēmių atleidimo. Vaizdojančioje septintoje dienoje Jezus paklausē sergančio žmogaus: "Ar nori būti sveikas?" Atsiliepdamas į jo tikējimą ir paklusnumą Jezus suteikē jam stiprybēs imti savo patalą ir vaikščioti. (Žr. Jono 5:6-9; Mato 12:10, 13; Jono 7:23; Luko 13:11-16; 14:1-5) Taip ir antitypiškoje Subatoje, Tūkstantmetyje, visam pasauliui bus pasakyta, "kas trokšta, teateinie" ir teima sau gyvybēs ir amžinos sveikatos, kuri bus gaunama tikējimu ir paklusnumu.

Nereikia praleisti iš akių fakto, kuris jau buvo dēstomas pirmame tome, 8-me skyriuje, kad žodis diena reiškia tik paskirtą laiką, ilgesni arba trumpesnį. Apaštalas Petras paduoda mintis, kad septintas tūkstantis pasaulio istorijos metų, turi būti septintoji Dievo teismo diena, jis sako: “Bet vienas daiktas tenebūnie jums, [40] mylimiausieji, nežinomas, kad viena diena pas Viešpatį kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų kaip viena diena. ... Viešpaties diena ateis," ir t. t. — 2 Pet. 3:8, 10.

Jei tat septintoji tūkstantmetinē žemēs istorijos gadynē yra ypatingai pažymēta, kaip Kristaus karaliavimo laikas, tai mes, parodydami kad ji prasidējo 1873 V. m. priparodysime, kad jau esame toje gadynēje. Reikia atsiminti, kaip jau buvo pastebēta pirmame tome, kad Raštas parodo, kad Tūkstantmetinēs Viešpaties Dienos aušra bus tamsi ir audringa, ir kad pasaulyje ir vardiškoje bažnyčioje bus daug vargo, nes ankstybos jos aušros šviesa paguos ir palinksmins tik šventuosius, kurie gauna savo paguoda ir ramybę viltimi, kuri ateina į juos per Evangeliją, ir yra kaip inkaras, siekiantis toliau už perversmus ir įsikabinantis į brangius ir garbingus Tūkstantmetinēs Dienos pažadus. Šventieji mato toliau negu siekia perversmų laikas, ir turi ties akimis garbingojo Kristaus karaliavimo pažadējimus.

Abelnas pasaulio stovis šiose dienose ir greitas Socializmo ir Komunizmo išsivystymas po 1873 metų, ir jų pasiryžimas nuversti dabartines valdžias ir lygiai padalinti pasaulio turtus, atitinka tam, ko mes galime tikētis susilaukti, nežiūrint to, kiek pastangų bus daroma tų dalykų pašalinimui per tuos, kurie myli įstatymą, tvarką ir ramybę. Tiktai tie, kurie mato, kad ateinančioji anarkija ir perversmas yra Dievo naudojamos įmonēs, įsteigimui tobulesnio įstatymo ir geresnēs tvarkos ir pastovesnēs ramybēs, tegalēs būti apsaugoti nuo didžiausio išgąsčio, kurį pasaulis turēs pergyventi.

Įrodinējimas, kad septintoji epoka arba Tūkstantmetis, yra svarbi kronologijos dalis, nēra vienatinis svarbus dalykas; patieksime dar ir kitų pranašavimų, kurie visai nēra sujungti su kronologiją. Bet visuose tuose pranašinguose skelbimuose ir kronologijos datose pasirodo tobulas sandermingumas, aiškiai parodantis šitų [41] išdēstymų teisingumą ir pačios kronologijos tikrumą ir sutikimą. Taigi, čia turime raktą, atrakinanti sunkiai atidaromąjį brangiausių turtų sandēlį. Žemiau paduotoji kronologija suderina įvairius pranašingus pareiškimus, liečiančius Kristaus karaliavimo įkūrimą, ir parodo jos įkūrimo laiką ir tvarką. Taigi, naudokime kronologiją kaipo raktą arba rankeną visų pranašingų laikų atidarymui arba išaiškinimui.

SUTRUMPINTA KRONOLOGIJA
NUO ŽMOGAUS SUTVĒRIMO IKI 6,000 M.
ARBA IKI 1873 V. M.

Pasekantis trumpas pažymējimas kronologiškų periodų gali būti priderančiai pavadintas Bibline kronologija, delto kad tik Bibliojoje tesiranda laiktų sąrašas iki pirmųjų Kyraus metų, 536 m. pirm Kr. kuri data yra autentiška ir abelnai mokslavyrų priimta. Čia pasibaigia Biblinē kronologija, siekianti truputį toliau už patikētinos pasaulinēs istorijos laiko prasidējimą. Savaimi tai yra atsižymējęs Dieviškos vadovystēs ir prižiūrējimo priparodymas, gelbintis mums dalykuose, kuriuose patys nebegalime pasigelbēti.

[42]

Tyrinēdamas kiekvieną iš šitų periodų, tegul skaitytojas pats persitikrina ir tepamato koks tvirtas pamatas mūsų tikajimui yra padētas Dievo Žodyje. Senąjame Testamente mes randame dvi istorinių aprašymų petraukas, kurių tiltus Dievas yra vēliau patiekęs Naujame Testamente. Ir tai turi padidinti mūsų pasitikējimą Dievu, kuris yra taip paslēpęs užrašus apie laikus ir valandas iki tinkamam laikųi juos apreikšti. Taip pat jis padarē ir su kitomis Biblijos tiesomis.

Dabar mes išnagrinēsime kiekvieną periodą atskirai, pažymētoje tvarkoje iki pat Kyro viešpatavimo. Pasiimk savo Bibliją ir patikrink kiekvieną ištrauką, kad žinotumei kad tai yra Dievo, ne žmogaus, Žodis.

[43]

Negalima juk reikalauti nieko aiškesnio arba tikresnio. Dabar išnagrinēkime sekantį periodą.

Šitas išdēstymas yra lengvai suprantamas ir teisingas. Bet pasekantis periodas nēra taip lengvai susekamas, nes tiesioginē kronologijos linija yra sulaužyta, iki po Izraēlio išvedimo iš Egipto. Ir čia mes jau nebegalētume daryti jokios pažangos, jei Povilas ir Steponas, du šventąja dvasia jkvēptu liudytoju, nebūtų suteikę nesurandamąsias kronologijos dalis.

PERIODAS NUO PADARYMO SANDOROS SU
ABRAOMU IKI DAVIMUI ĮSTATYMO.

Povilas sako, kad tasai laikas buvo 430 metų. (Gal. 3:17) Sandoroje tilpo pažadējimas Kanaano žemēs kaipo amžino paveldējimo; ir nors jis buvo kelis kartus atkartotas Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, vistiek tai buvo dalis tos pačios sandoros. (Žr. 1 Moz. 12:7, 8; 13:14-18; 26:3, 4; 35:9-12; 46:2-4; 50:24) Palyginant [44] 1 Mozēs 12:1-5, 7 su Ap. Darb. 7:2-5, pasirodo, kad sandora (sulig pirmesniuoju pažadējimu), buvo padaryta tuojau kai Abraomas buvo išpildęs visus reikalavimus, kuriais jis turējo gauti pažadējimus, ir tai buvo tuojau po jo įejimo į Kanaaną, ką jis padarē po savo Tēvo, Tarēs mirties, Harane, bekeliaujant į Kanaaną. Taigi turime tikrąją sandoros datą, tuojau po Tarēs mirties, apie ką aiškiai kalba Steponas, ir Povilas, sakydami kad įstatymas buvo duotas 430 metų po sandoros. Tokiu būdu Senojo Testamento kronologijos pertrauka yra sujungta Naujame Testamente. Atydžiai perskaitykime aprašymą ir pastebēkime kaip atsargiai parašyta apie sunkiai surandamąsias kronologijos dalis.

"O Viešpats tarē Abramui [pirma negu jis išējo iš Mezopotamijos, arba Uro Chaldējoje], Išeik iš savo žemēs, ir iš savo giminēs ir iš savo tēvo namų [brolių ir t. p.], ir eik į žemę, kurią aš tau parodysiu; ir [jei tai padarysi] aš padarysiu iš tavęs didelę tautą," ir t. t. (1 Moz. 12:1, 2. Palygink su Ap. Darb. 7:2) Tai parodo, kad Dievas buvo nutaręs daryti sandorą su Abraomu pirma negu jo tēvas, Tarē, buvo miręs, ir pirma negu jis atējo į Haraną gyventi. Bet jau buvo padaryta sutartis, reikalaujanti Abraomo tikējimo ir paklusnumo pirma negu buvo padaryta tikroji sandora. Išeidamas iš savo prigimtos šalies ir atsiskirdamas nuo savo giminių ir eidamas į kitą šalį, jis turējo parodyti tikējimą į Dievo pažadus. Abraomas išējo, ir su juo jo pati, jo pusbrolis Lotas ir jo senas tēvas, kurie norējo dalyvauti jo tikējime ir jo palaiminimuose, ir šitie keturi pradējo keliauti į pažadētąją žemę. Jo tēvas, Tarē, mirē kelyje, Harane, ir po to Abraomas iējo į Kanaaną, ir ten buvo patvirtinta sandora. Steponas pasakē į Izraēlį: "Mirus jo tēvui, jis persikēlē į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate." "Taigi Abramas išējo [iš Harano], kaip jam Viešpats buvo įsakęs." (Ap. Darb. 7:4; 1 Mozēs 12:4) Sandora buvo [45] padaryta tuojau kaip jis įējo į pažadētąją šalį. (Žr. 1 Moz. 12: 5-7) Taip mes surandame sandoros padarymo data ir 430 metų pradžią, tuojau po Tarēs mirties, ir kronologijos retēžis pasidaro pilnas iki davimui įstatymo. Pirma įstatymo ypatybē buvo Pascha (Velykos), kuri buvo įsteigta tą pačią dieną, kuria Izraēlitai išējo iš Egipto. — 2 Moz. 12:41-43, 47, 50, 51.

Apie tai mes skaitome: "O laiko, kurį Izraēlio sūnųs pasiliko Egipte, buvo 430 metų. Jiems gi praslinkus visa Viešpaties kariuomenē išējo viena diena iš Egipto žemēs." — 2 Moz. 12:40-42, 51.

Kaikurie mano, kad Mozēs pareiškimas (2 Moz. 12:40-42) nesutinka su tuo, ką pasakē Povilas (Gal. 3:17), mat vieno pasakyta, kad Izraēlitai pasiliko Egipte 430 metų, kitas gi sako, kad nuo sandoros su Abraomu iki davimui įstatymo buvo 430 metų; delto jie mano, kad jei nuo Abraomo įējimo į Kanaaną iki davimui įstatymo buvo tik 430 metų, tai Izraēlitų gyvenimas Egipte turējo būti daug trumpesnis. Bet reikia pastebēti, kad nēra pasakyta, kad visas Izraēlis gyveno Egipte 430 metų. Čia kalbama apie visa tos tautos laikinio apsigyvenimo laiką, kaip 430 metų; kaikurie jų gyveno Egipte, kiti gi Kanaane. Todel tikresniame vertime skaitome: "O laikas, kuriuo Izraēlio vaikai, kurie gyveno Egipte, buvo 430 metų." Šitas jų laikinis apsigyvenimas prasidējo tada kai Abraomas pirmą kartą įējo į Kanaaną. (Zyd. 11:8, 9) Izraēlio laikinis apsigyvenimas buvo su Abraomu, Izaoku, Jokūbu ir net dar su Leviu, kuris davē dešimtinę Melkisedekui, dar tebebūdamas savo tēvo strēnose. — Žyd. 7:9, 10.

Padarytoji su Abraomu sandora buvo įgaliota tada, kai išējęs iš Harano, jis įžengē i Kanaaną, pažadētają žemę. Nuo to laiko jis, ir visas Izraēlis jame, dar negimęs, pasidarē pažadētų dalykų paveldējais, ir laikiniais gyventojais arba pilgrimais, laukiančiais kolei Dievas įvykins [46] savo pažadus. Šitas laikinis jų gyvenimas buvo 430 m. iki dienai, kurioje Izraēlis išéjo iš Egipto ir gavo pirmąją įstatymo ypatybę, įsakymą švęsti Velykas. Taigi, Mozčs ir Povilo kalbos nurodo į vieną ir tą pati laiką; todel jie galutinai priparodo, kad nuo sandoros su Abraomu iki davimui įstatymo buvo 430 metų. Povilas kalba labai rimtai apie faktą, kad Velykos turi būti laikomos kaip įstatymo pradžia, (Taip pat sako ir Mozē 2 Moz. 12:42, 43, 47, 50) ir Mozē pasakē net ir tikrąją tos šventēs diena.

Tokiu tat būdu mūsų trečias periodas yra aiškiai nustatytas. Ir, pastebēję, kad suteikiant mums šitą kronologijos retēžio dalį, Viešpats yra ypatingai paminējęs net ir dieną, mes turime tvirtą ir įtikrinantį įrodymą, kuris, praeityje gal nebuvo taip labai svarbus bažnyčiai, ir buvo duotas tik esamojo laiko naudai.

NUO IŠĒJIMO IŠ EGIPTO IKI  PADALINIMUI
KANAANO ŽEMĒS.

Po Izraēlio 40 metų arba "gundymo dienos tyruose" (5 Moz. 8:2; Psa. 95:8-10; Žyd. 3:8, 9), sekē šeši metai karo Kanaane ir žemēs padalinimo tarp giminių. Vieni metai, vienas mēnesis ir penkios dienos praējo nuo jų išējimo iš Egipto iki palikimui Sinajaus ir ējimo į Paraną. (4 Moz. 33:3; 10:11-13) Ir tuomet iš Kadēsbarnēs Parano tyrumoje, buvo siunčiami žvalgai. (4 Moz. 13:3-26; 32:8-13) Vienas iš anų, Kalēbas, kuomet atējo gauti savo dalį, žemēs padalinimo metu (Joz. 11:23; 10:42), pasakē: "Aš buvau keturių dešimtų metų, kuomet Viešpaties tarnas Mozē mane siuntē iš Kadēsbarnēs žemēs apžiūrēti, ir aš jam pranešiau, kas man rodēsi tikra.... Dabar Viešpats užlaikē mano gyvybę, kaip yra žadējęs, iki šiai dienai. Praslinko keturios dešimtįs penkeri metai, kaip Viešpats kalbējo šituos žodžius Mozei, Izraēliui einant per tyrus; šiandien [47] man aštuonios dešimtįs penkeri metai." (Joz. 14:7, 10) Taip mes matome, kad nuo žemēs apžiūrējimo iki jos padalinimo tarp giminių buvo 45 metai, kaip Jozuēs patvirtinta, ir mažką daugiau kaip metai nuo išējimo iki siuntimui žvalgų, kas padaro pilnus 46 metus ir dalelę, nuo išējimo iki žemēs padalinimui. Kadangi pirmas 40 metų laikas buvo praleistas tyruose, kaip parodo daugelis tekstų, ypač Ap. Darb. 7:36 ir Žyd. 3:9, paskesnieji šeši metai buvo praleisti Kanaane, iki pažadētosios žemēs paēmimui ir pasidalinimui.

TEISÉJV GADYNĒ

Dabar mes atējome prie sunkiausios kronologijos dalies, periodo nuo žemēs padalinimo iki patepimui karaliaus Sauliaus. Tasai laikas paprastai vadinamas Teisējų gadynē, nežiūrint to, kad visas tas laikas nebuvo pavestas Teisējams. Užrašuose, kokius randame Teisējų ir 1 Samuēlio knygose, pažymēta devyniolika periodų, viso apie 450 metų; bet šitie periodai yra kaikur pertraukti, neaiškūs ir taip sumaišyti, kad juos tyrinēdami mes negalētume ateiti prie jokios galutinos išvados, ir turētumēm nutarti, kaip ir kiti, kad apie tuos periodus nieko tikro negalima žinoti, jei Naujasis Testamentas nebūtų patiekęs reikalingos informacijos. Povilas sako, kad po to, kai Dievas padalino jiems žemę burtais: "Maždaug 450 metų bēgyje jis davē jiems teisējų iki pranašui Samuēliui. Nuo to meto jie reikalavo karaliaus, ir Dievas davē jiems Saulių." — Ap. Darb. 13:19-21.

Graikų žodis, kurs mūsų vertimuose išverstas maždaug arba apie, yra hos ir reiškia tuo metu ar per tą laiką. Luko 24:32 tas pat žodis yra išverstas tuomet: "Tuomet juodu kalbējo vienas kitam." Geresnis ano teksto (Ap. Darb. 13:20) vertimas yra toks: "Po to jis davē jiems teisējų, per 450 metų laiką, iki pranašui Samuēliui," kuris buvo paskutinis iš anų "Teisējų." [48] 

Mes priimame šitą Apaštalo pažymētajį Teisējų gadynēs ilgumą kaipo specialiai patiektą atsakymą į musų klausimą. Tik dviejuose atsitikimuose, 430 metų nuo sandoros su Abraomu iki įstatymui, ir šitoje Teisējų gadynēje, teturime neaiškumų. Senojo Testamento kronologijoje, bet abidvi šios datos yra aiškiai pažymētos Naująjame Testamente. Ar galime manyti kad taip atsitiko be Dievo žinios? Protingiau yra manyti, kad Dievas pirma paslēpē tuos dalykus, palikdamas Senojo Testamento sąrašus nepilnus, ir paskui, tinkamu metu, Naująjame Testamente patiekdamas ko dar trūko. Ir tai daroma delei tų, kurie interesuoja ir stengiasi surasti žuvusias kronologijos dalis, jų pamokymui pasitikēti Didžiuoju Laiko—Tvarkytoju.

KARALIŲ GADYNE

Sauliaus karaliavimo laikas buvo 40 metų, nuo pasku­tinio teisējo iki Dovido patepimui karaliumi, kaip jau buvo įrodinēta, ir po jo, karalių kurie buvo iš Dovido eilios, laikai yra lengvai susekami Kronikų knygose. 

SEPTYNIOS DEŠIMTYS METŲ SUNAIKINIMO

Aukščiau patiektos skaitlinēs priveda mus prie šalies sunaikinimo laikotarpio, kuris buvo 70 metų ilgas, ir pasibaigē tų žmonių grįžimu iš Babilono, pirmais Kyro metais, 536 m. pirm Kr. (Žr. 2 Kron. 36:20, 23), kuri data yra gerai pažymēta pasaulinēje istorijoje, ir po kurios Biblijos kronologija jau nebesiekia.

PERIODAS NUO IZRAĒLIO SUGRĄŽINIMO
IKI 1873 V. M.

Laikotarpis nuo žydų grįžimo iš Babilono, 70 metams jų šalies naikinimui pasibaigus, pirmais Kyro metais, iki pirmų mūsų Viešpaties metų, nēra pažymētas Biblijos istorijoje. Bet, kaip buvo pasakyta, yra gerai žinomas pasaulinēje istorijoje kaipo 536 metai. Ptolimiejus, graikijos ir egiptiečių geometrijos ir astronomijos žinovas, yra gerai patvirtinęs šias skaitlinęs. Jos yra abelnai mokslininkų priimtos ir žinomos kaip Ptolimiejaus kanonas.

Taip tat mes suradome aiškią ir pilną kronologiją nuo sutvērimo iki krikščioniškos gadynēs prasidējimo, viso pasidaro 4128 metų, prie kurių dar pridējus 1872 krikščioniškos gadynēs metų, nuo sutvērimo iki 1873 V. metų pasidaro 6,000 m.

ŠITA IR USHERIO KRONOLOGIJA PALYGINTA

Kaikuriems bus įdomu žinoti kame aukščiau pažymētoji istorija skiriasi nuo anos, koki parašyta angliškų Biblijų vertimuose, ir pavadinta Usherio kronologija. [50] Skirtumas tarp anų dviejų, iki 70 metų sunaikinimo periodui, yra 124 metai. Šitas skirtumas susideda iš keturių laikotarpių 18, 4, 2, ir 100 metų, sekančiai:

Usheris pradeda 70 sunaikinimo metų 18 metų anksčiau, pirm Zedekijo, paskutinio Jūdo karaliaus nuvertimo nuo sosto. Taip jis išskaitē turbūt delto, kad tuokart Babilono karalius paēmē nelaisvēn daug žmonių. (2 Kron. 36:9, 10, 17, 21; 2 Kar. 24:8-16) Bet reikia pastebēti kad paēmimas nelaisvēn įryko 11, o ne 18 metų pirm karaliaus Zedekijo nuvertimo nuo sosto. Jis klydo gal delto, kad išskaitē 70 metų nelaisvēs, kuomet gi Viešpaties aiškiai pasakyta kad tai buvo 70 metų žemēs sunaikinimo, kuriuo metu žemē turējo būti "apleista ir be gyventojų." Tai neįvyko pirm Zedekijo nuvertimo nuo sosto. (2 Kar. 24:14) Sunaikinimas gi koks sekē po Zedekijo karaliavimo, buvo taip pilnas, kad "visi, dideli ir maži," bijodami Kaldējiečių, bēgo į Egiptą, ir su jais net šalies beturčiai, kurie buvo pasilikę kaipo vynuogynų prižiūrētojai ir žemdirbiai. (2 Kar. 25:12, 26) Čia paduotasis apskaitliavimas yra teisingas ir galintis panaikinti visas abejones.

Keturi metai skirtumo yra Joramo karaliavime. Usheris sako, kad jis karaliavęs ketverius metus, Biblija sako kad tai buvo aštuoni metai. — 2 Kron. 21:5; 2 Kar. 8:17.

Dviejų metų skirtumas pasidaro tame, kad Usherio pasakyta kad Akazas karaliavęs 15 metų, kuomet Biblijoje parašyta kad tai buvo 16. (2 Kron. 28:1; 2 Kar. 16:2) Kita vienų metų klaida yra Joaso karaliavime, kurs, anot Usherio, buvęs 39 metai, kuomet gi Biblijoje pasakyta jog tai buvo 40 metų. — 2 Kar. 12:1; 2 Kron. 24:1.

Šitie skirtumai atsirado gal delto, kad Usheris mēgino sekti Juozapą, žydų istoriką, kurio kronologinēs datos yra abelnai pripažintos neatsargiai parašytomis ir klaidingomis. Mes pasitikime tik Biblija, delto kad tikime, kad Dievas yra savo dalykų aiškintojas.

Prie šitų dvidešimt ketverių metų skirtumo karalių laikotarpy, turime dar pridēti vieną šimtą metų tarp Biblijos ir Usherio kronologijos, kuris randamas Teisējų periode. Matyt kad čia Usheris paklydo skaitydamas 1 Karalių 6:1, kame pasakyta kad ketvirti Saliamono karaliavimo metai buvo 480-ti metai nuo išējimo iš Egipto. Aišku kad čia turējo būti 580-ti metai, ir turbūt buvo perrašinētojų klaida; nes jei prie Saliamono keturių metų mes pridedame 40 Dovido karaliavimo metų, ir 40 Sauliaus viešpatavimo laiko, ir dar 46 metus nuo išéjimo iš Egipto iki žemēs padalinimui, tai jau turime 130 metų. Juos atēmus nuo 480 pasiliktų tik 350 metų Teisējų periodui, o ne 450 metų, kaip yra minima Teisējų knygoje ir Povilo liudijime. Ebrajų raidē "daleth" (4) yra labai panaši raidei "hē" (5), ir manoma kad tokiu būdu galējo pasidaryti apsirikimas, ir tai galējo būti perrašinētojo kaltybē. Taigi 1 Karalių 6:1 turime skaityti 580 metų ir tuomet anoji skaitlinē bus suderinama su kitomis kronologijos dalimis.

Taip tat Dievo Žodis atitaiso keletą nežymių paklydymų, kurie kokiu nors būdu įsiskverbē į kronologijos sąrašus.* Ir atsiminkime kad visi tie trūkumai yra pasekmingai parūpinti įkvēptuose Naujojo Testamento liudijimuose.

* Panašus nevienodumas pasirodo palyginant 2 Kronikų 36:9 su 2 Kar. 24:8; vienas paduoda 18 metų, o kitas, turbūt klysdamas, paduoda 8 metus Joakino amžiaus, kuris karaliavo tris mēnesius ir darē kas pikta Viešpaties akyse, ir buvo nubaustas paemimu nelaisvēn, ir t. t. Keletas tokių menkų, perrašinētojų klaidų, kurnekur įsiskverbē; bet tyrinētojai gali jas surasti ir atitaisyti, nes jos nepakenkē Dievo Žodžiui, kuris yra tvirtas pagrindas tikējimui.

Taigi, kur Usherio paduota 4005 metai nuo Adomo sutvērimo, kaipo pirmi mūsų Viešpaties metai, sulig Biblijoje patiektais sąrašais, kaip jau buvo priparodyta, tikrybēje buvo 4129 m. Tokiu tat būdu buvo priparodyta, [52] kad 1872 V. m. buvo 6,000, o 1873 metuose jau prasidējo septintas tūkstantis metų, arba septinta tūkstantmetinē žemēs istorijos diena.

Vientik Biblijoje išdēstytoji kronologija nuo pat sutvērimo iki gerai patvirtintos pasaulinēs istorijos tēra aiški ir tikra, turinti įrodymų apie Dieviškąjį užlaikymą Biblinių metraščių, kartais juos paslēpiant ir vēl atidengiant tinkamu metu. Ir tai, bendrai imant su patikētinomis krikščioniškosios gadynēs datomis, ir net kelis šimtus metų pirm jos, padeda mums galutinai nutarti kokiuose laikuose mes dabar gyvename. Todel būdami pripildyti gražios ateities vilties mes pakeliame savo galvas ir džiaugiamēs, matydami kad mes aktualiai jau įžengēme į garbingąjį septintą tūkstantmetį, — nors mes ir žinome kad jo pradžia bus tamsi ir pilna perversmų, kaip buvo pasakyta per pranašus, ir kad audrų debesiai jau pradeda kilti aukštyn ir darosi kas kart tamsesniais.

MŪSŲ VIEŠPATIES GIMIMO DATA

Šeštame bažnyčios istorijos šimtmetyje buvo pradēta skaityti laiką nuo mūsų Viešpaties gimimo, taip kaip dabar randama mūsų kalendoriuose, ir tai buvo 536 metai nuo pirmų Persijos karaliaus Kyro metų.* Ar ji buvo gerai ar negerai nustatyta, čia patiektosios kronologijos ji nepakeičia, nes buvo įrodyta, kad 6,000 metų nuo Adomo sutvērimo pasibaigē 1872 m. nes tie metai prasidējo su pirmais Viešpaties metais, ir pirmi Kyro metai, buvo 536 pirm Viešpaties metų, nedaro skirtumo ar tai buvo jo gimimo data ar ne.

* Pirmų mūsų Viešpaties metų datą nustatē šeštame šimtmetyje Dionysius Exiguus, ir kiti to laiko mokslininkai; bet abelnai ji buvo priimta du šimtu metų vēliau.

Mes gal geriau paaiškinsime tą dalyką paduodami iliustraciją linijos su žvaigždę, tokiame pravidale: Pirm Kr. __________* __________    Po Kr. Linija perstato 6,000 [53] žemēs istorijos metų, nuo Adomo sutvērimo iki 1873 V. m. o žvaigždē tegul perstato pasisukimo punktą tarp metą nuo pasaulio pradžios ir pirmą V. m. Pastūmus žvaigždę į vieną ar į kitą linijos galą, nepakeičia gadynēs ilgumo, nors ir pakeičia skaitlines vienoj ir kitoj pusēje. Pasukus vidurinį punktą vienus metus atgal, padarytų laikotarpį nuo sutvērimo iki V. m. vienais metais trumpesnį, o Viešpaties metus vienais metais ilgesnius; bet ilgasis periodas pasiliktų nepakeistas, delto kad kas buvo atimta nuo vieno laikotarpio, buvo pridēta prie kito. Vienok nors trumpai ištirkime mūsų Viešpaties gimimo datą, nes tai bus naudinga paskesniuose mūsų studijavimuose.

Daugelis žinovų laikosi nuomonēs, kad paprastai priimtoji pirmų Viešpaties metų data esanti keturiais metais skirtinga, ir kad mūsų Viešpats gimęs ketverius metus pirm to, kas vadinama pirmais V. m. būtent, ketvirtais metais pirm Kr. Ir tos teorijos laikųsi kaikurie Biblijos vertimų prirengējai ir leidējai. Mes nesutinkame kad tai yra tikroji Viešpaties gimimo data. Priešingai, mes surandame kad Jis gimē vienus metus ir trįs mēnesius pirm paprastų pirmų V. m. spalio mēnesy, antrais metais pirm Kr.

Daugel tų, kurie tvirtina kad pirmi V. m.. mūsų Išganytojo gimimo laikas, turējo būti 4 metais anksčiau, daro tai norēdami suderinti kaikuriuos žydų istoriko Juozapo pareiškimus, liečiančius Erodo Didžiojo karaliavimo laiko ilguma. Vienas jo pareiškimas atrodo lygkad Erodas mirē tris metai pirm laiko, kuris vadinamas pirmais V. m. Jei taip būtų, tai ištikrųjų pasirodytų kad Viešpats gimē ketvirtais metais pirm Kr. nes Erodo dekretu buvo žudomi kūdikiai Betliejuje, ir nuo jo buvo išgelbētas vaikelis Jezus. (Mato 2:14-16) Bet ar tas Juozapo pareiškimas yra patikētinas? Ar tiesa kad Erodas mirē 4 metai pirm V. m.? Mes atsakome, ne. Tik vienas Juoza- [54] pas nēra užktektinu autoritetu tokiam nutarimui, nes daugeliui žinoma kad jo sąrašuose randama netikrų ir neteisingų datų.

Bet šitas įsitikinimas įsigalējo, 4 metų data pirm Kristaus buvo abelnai priimta, ir istoriški įvykiai ir datos iškraipomos, kad atitiktų ir paremtų šią teoriją. Tarp kitų pramanytų priparodymų, kad 4 m. pirm Kr. buvo tikroji data, buvo mēnulio užtemimas, kuris Juozapo pasakojimu, įvykęs prieš pat Erodo mirtį. Žinios apie mēnulio užtemimą tokios: Erodas buvęs pastatęs didelį aukso arelį virš Dievnamio vartų. Du atsižymējusiu žydu, vadinamu Motiejumi ir Jūdu, įkalbino du jaunu vyru nuversti arelio statulą. Taip jie padarē, bet buvo suareštuoti ir nubausti. Norēdamas aiškiau nupasakoti dalykus Juozapas sako, kad tuo metu buvęs dar kitas Motiejus, vyriausias kunigas, kurs nedalyvavęs sukilime. Po to jis dar priduria: "Bet Erodas atēmē iš šito Motiejaus vyriausiojo kunigo pareigas, ir aną Motiejų su jojo padējējais, dalyvavusius sukilime, gyvus sudegino, ir tą pačią naktį buvo mēnulio užtemimas." Tai yra Juozapo parašyta kaip vienas iš žymesniųjų paskutinių Erodo darbų, atliktų maždaug 4 m. pirm Kr. kurie metai atsižymēję minētuoju mēnulio aptemimu.

Kadangi kartais vienais metais įvyksta 4 mēnulio užtemimai, aišku kad, atskyrus labai nepaprastus atsitikimus, tas aprašymas nieko nepatvirtina. Jei būtų pažymēta naktis, metų laikas ir aptemimo kiekis, tai gal aprašymas būtų buvęs naudingas datų nustatymui; bet šitame atsitikime nēra nieko panašaus. Todel šis aprašymas nieko neprideda prie kronologijos. Juozapas mini pasnika, kuris buvęs darytas pirm anų įvykių, bet nepasako koks ir kiek ilgas buvo tuomet buvęs pasnikas.

Ketvirtais metais pirm Kristaus buvo tik vienas mēnulio aptemimas, kuomet gi pirmais Viešpaties metais buvo 3. Ketvirtų metų pirm Kr. mēnulio aptemimas buvo da- [55] linis, kuomet, visi 3 pirmų V. m. aptemimai buvo pilni, ir delto ilgiau matomi ir labiau pastebētini. Todel šita aptemimo teorija yra menkos vertēs ir visai nepatvirtina 4 metais ankstybesnēs V. m. datos.

Erodo mirties laikas nēra patikētinų istorikų pažymētas. Juozapas paduoda kaikuriuos svarbesnius laikotarpius ir kaikurių įvykių istoriškas datas, bet jos nēra patikētinos. Kaikurie atsitikimai, beveik patvirtina, kad Erodas mirē ketvirtais metais pirm Kr. kiti gi atsitikimai visai netinka šitai datai. Pavyzdžiui, pasakyta kad jis miręs turēdamas 70 metų amžiaus. Jis buvo padarytas Galiliejos valdovu 47 m. pirm Kr. ir Juozapo pasakyta, kad tuomet jis turējęs 25 m. amžiaus (Ant. 149:2) Taip esant jis turējo gimti 72 m. pirm Kr. (47 ir 25). Jam mirus turint 70 m. būtų 2 m. pirm Kr. o ne 4.

Čia bus pravartu pastebēti kokių nevienodumų randame mokytų vyrų nuomonēse apie tikrąją Erodo mirties datą, kad pasirodytų visiems, kad nēra atsakančios priežasties priimti 4 m. pirm Kr. kaipo vienintēlę datą atitinkančią Mato 2:14-16. J. Skvirecko vertime pasakyta, kad Erodas mirē antrais metais po Kristaus gimimo. Panašiai sakoma kaikuriuose angliškuose Biblijos komentoriuose. Appletono Encyklopedia, po antgalvēliu "Kronologija," sako: "Juozapas irgi paduoda datas, bet jos perdaug palaidos ir nepatikētinos."

Dabar mes paduodame Šventraščio liudijimus, liečiančius tą dalyką, kurie geriau atitinka dabartinei mūsų gadynei, ir parodo, kad mūsų Viešpaties gimimas įvyko vienus metus ir 3 mēnesius pirm sausio, pirmų Viešpaties metų. Kaikurie liudijimai yra tokie:

Mūsų Viešpaties tarnavimo laikas buvo 3 ir pusē metų. 69 simbolinēs metų sąvaitēs (Dan. 9:24-27) siekē iki Jezaus krikšto ir patepimo Jį Mesiju, ir ten prasidējo paskutinē arba septyniasdešimtoji Izraēlio malonēs sąvaitē (7 metai). Jis buvo užmuštas (mire) septynias- [56] dešimtos sąvaitēs viduryje, už trijų ir pusēs metų po pradējimo savo tarnystēs. Mes žinome kad Jis buvo nukryžiuotas Velykų metu, maždaug balandžio 1 d. neatsižvelgiant į metus. Trys ir pusē metų Jo tarnavimo, kurie pasibaigē balandžio mēnesy, turējo prasidēti spalio mēnesy, nežiūrint kokiais tai buvo metais. Taigi kurių nors metų, spalio mēnesis turējo būti Jo gimimo laikas, nes be jokio užtrukimo Jis pradējo savo tarnystę tuojau, kai buvo 30 metų amžiaus. Pagal įstatymą, po kurio Jis buvo gimęs ir kurį Jis pildē, Jis negalējo pradēti eiti pareigas, kol nebuvo 30 metų. Mes skaitome: "Jezui buvo apie tris dešimtis metų, kai Jis pradējo."

Jonas Krikštytojas buvo šešiais mēnesiais senesnis už mūsų Viešpatį (Luko 1:26, 36), todel buvo susilaukęs trisdešimtus metus, ir (sulig įstatymu — 4 Moz. 4:3; Luko 3:23) pradējo skelbti šešis mēnesius pirmiau negu mūsų Viešpats pradējo savo tarnystę. Jono tarnavimo prasidejimo laikas yra aiškiai pažymētas kaipo "penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus [trečiojo Romos valdovoj viešpatavimo metais." (Luko 3:1) Čia turime tikrai nustatytą datą apie kurią negali būti jokių abejonių. Tiberijus pasidarē valdovu po ciesoriaus Augusto mirties, 767 metuose po Romos įsikūrimo, kurie metai buvo 14 V. m.

Kurie klysta sekdami neteisingus Juozapo nupasakojimus apie Erodą ir delto sako kad Jezus esąs gimęs ketvirtais metais pirm Kr. susiduria su kliūtimi, skaitydami aiškiai pažymēta datą Luko Evangelijoje, kurios jie jau nebegali suderinti su 4 m. pirm V. m. teoriją. Norēdami atsiekti tikslą, jie sako kad Tiberijus esąs pradējęs savo viešpatavimą maždaug 3 ar 4 metus pirm Augusto mirties ir pirma negu jis buvęs pilnai padarytas šalies valdovu. Jie spēja kad gal jo viešpatavimas prasidējo nuo to laiko.

Bet pastudijavęs istorijos puslapius bile kas gali pama- [57] tyti, kad tokios nuomonēs neturi pagrindo. Tiesa, kad Tiberijus buvo Augusto įstatytas į augštas pareigas, bet tai nebuvo 4 metai pirm Augusto mirties, kaip klaidingai pasakojama, bet 10 metų pirm to, arba ketvirtais V. m. Bet jam suteikta galybē buvo panaši tai, kokios turējo ir kiti Augusto dienose buvusieji valdininkai. Nebuvo tai jokioje žodžio prasmēje imperiališkoji valdžia, ir negalējo būti teisingai vadinama jo "viešpatavimu," nes jis buvo tik bűsimas sosto paveldējas. Visai netinka sakyti kad jo "viešpatavimas" prasidējo pirm Augusto mirties, arba kad Romos Senatas įstatē jį valdžios pareigose 14-tais V. m.

Istorija sako: "Imperatorius, kuriam pasenus reikējo pagelbininko, priēmē Tiberiją 4 V. M. ir tokiu būdu atnaujino savo viešpatavimą." — Rees Cyclopedia, Art. Tiberius.

"Jis (Augustas) nutarē pavesti jam (Tiberijui) tūlą dalį valdžios. ... Šitas formalis įgaliojimas padarē jį lygų senąjam Agripui, ir negalima abejoti, kad jis buvo viešai pripažintas kaipo turįs pirmą vietą karalystēje ... Tinkamam laikui atējus Tiberijui buvo įsakyta užimti vietą liaudies ir kariuomenēs Senate." . . . Tų pareigų pradējimo laikas pažymētas kaipo birželio 27 d. (A. U. C. 757) — ketvirtais V. m. — Marivalēs Romiškoji Istorija (Appletono), Tomas IV. pusl. 220, 221.

Taigi čia mes turime įtikrinantį įrodymą, kad pirmi ciesoriaus Tiberijaus metai nebuvo 3 ar 4 metai pirm Augusto mirties, ir kad jam buvo suteikta pagarba ir išaukštinimas Augustui tebeviešpataujant, o ne už keturių metų po jo mirties, ir kad jo išaukštinimas tuomet nepadarē jį imperatorium.

Todel Luko 3:1 paduotąją datą mes galime laikyti dviprasmiu Naujojo Testamento liudijimu. Jei kas nors yra jį ištyręs, to mintyse nebegali likti jokių abejonių. Tiberijus pradējo viešpatauti 14 V. m. Todel penkio- [58] likti jo viešpatavimo metai buvo 29 V. m. kuriais, sulig tuo, kas pasakyta Luko (3:1-3), Jonas Krikštytojas pradējo savo tarnystę. Kadangi trisdešimta mūsų Viešpaties gimimo diena ir Jo tarnavimo pradējimo laikas buvo spalio mēnesy ir kadangi Jono gimimo diena ir tarnavimo pradžia buvo 6 mēn. anksčiau, aišku tat, kad Jonas pradējo savo tarnystę pavasary, apie balandžio 1 d. tuojau kai buvo susilaukęs pilno amžiaus, nes Dievo planai vykinami paskirtais laikais. Jonas susilaukē 30 metų dvidešimtdevintais V. m. balandžio 1 d. delto jis buvo gimęs antrais metais pirm Kr. balandžio 1 d.* O Jezaus gimimas šešis mēnesius vēliau, turējo būti antrais metais pirm Kr. spalio 1 d.

* Naudai skaitytojų, kurie nēra įpratę skaityti datas, mes primename, kad 29 V. m. pradžioje buvo praēję tik pilni 28 metai, nes 29 buvo ką tik prasidēję.

Ir vēl mes turime aiškių ir tvirtų įrodymų, kad Jezus buvo nukryžiuotas Penktadieny, balandžio 3 d. 33 V. m. Faktas, kad Jo nukryžiuojimas įvyko pabaigoje keturioliktos Nisan mēnesio dienos, ir kad ta data retai kada atsitinka Penktadieny, bet taip pasitaikē 33 V. m, patvirtina tos datos tikrumą taip, kad ir patsai Usheris, kurs buvo įsitikinęs kad Jezaus gimimo metai buvo 4 m. pirm V. m. buvo priverstas prisipažinti, kad Jezaus nukryžiuojimas įvyko 33 V. m. Palygink Usherio datas paprastų angliškų Biblijos vertimų komentoriuose, aiškinant Luko 2:21 ir Mato 2:1 su Mato 27 ir Luko 23 skyriais. Nukryžiuojimo datai esant 33 V. m. jei Jezus būtų gimęs 4 m. pirm Kr. tai mirdamas Jis būtų turējęs 36 metus amžiaus ir Jo tarnavimas nuo 30-tų iki 36-tų metų būtų buvęs šeši metai. Bet aišku kad mūsų Viešpaties tarnavimo laikas buvo tik 3 ir pusę metų. Ir šitas abelnai pripažintas faktas yra patvirtintas Danielio pranašavimu apie Mesijaus užmušimą septyniasdešimtos Izraēlio malonēs savaitēs viduryje. [59]

Čia ir vēl turime priparodymą, kad Jezaus gimimas buvo apie vieni metai ir trįs mēnesiai pirm mūsų paprastos krikščioniškos gadynēs pirmų metų. Nes jei Jo tarnavimas pasibaigē kuomet Jis buvo 33 ir pusēs metų amžiaus, tai jau aišku kad Jo gimimo data turējo būti tiek pat laiko anksčiaus. Trisdešimts du metu ir 3 mēnesiai pirm balandžio 3 d. 33 V. m. būtų sausio 3 d. pirmi V. m. ir vieni metai ir 3 mēnesiai toliau atgal į praeitį priveda mus prie spalio 3 d. antrų metų pirm Kr., to laiko, kuriuo mūsų Viešpats gimē Betliejuje. Skirtumas tarp mēnulio laiko, kuriuo naudojosi žydai, ir dabar naudojamojo saulēs laiko, galējo būti kelios dienos, ir delto Jo gimimo data galējo būti apie rugsējo 27 d. bet spalio 1 d. antrais metais pirm Kr. turbūt yra tikriausia. Devyni mēnesiai atgal priveda mus prie Kalēdų laiko, trečių metų pirm Kr. to laiko, kuriuo mūsų Viešpats padējo į šalį garbę, kokią Jis turējo pas savo Tēvą pirma negu buvo padarytas pasaulis, nes čia prasidējo Jo permainymas į žmoginę prigimtį. Atrodo kad pradiniai tuo tikslu gruodžio 25 d. buvo švenčiama kaipo Kalēdos. Kaikurie bažnyčios istorijos rašytojai tvirtina kad pradiniai Kalēdos buvo švenčiamos paminējimui Gabriēlio paskelbimo mergelei Marijai. (Luko 1:26) Protingiau yra manyti kad viduržiemio laikas neatitinka Šventraščio pareiškimui, kad mūsų Viešpaties gimimo metu piemenys ganē avis Palestinos laukuose.