Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 4

PAGONIŲ LAIKAI.

Kas Yra Pagonių Laika? — Jų Pradžia; Jų Ilgumas; Jų Pabaiga 1914 V. M. — To Paties Laiko Įvykiai. — Vēlesnių Laikų Įvykiai. — Literinis Ir Siémbolinis Laikas. —Atsižymējęs Vaizdas. — Dabartinē Išvaizda. Dievo Karalystē Turi Sunaikinti Pagonių Viešpatavimą. — Todel Ji Organizuojama Pagoniškoms Valdžioms Dar Nepasibaigus, Pirm 1914 M.  — Kodel Jai Priešinasi Pagoniškos Karalystēs. — Kaip Ir Kodel Visi Pagaliau Su Džiaugsmu Ją Priims. — "Visų Tautų Pageidaujamasis Ateis."

[Kadangi šiame skyriuje svarstomoji tēma yra artimiausiai gimininga 8-tam pirmo tomo skyriui, todel skaitytojas turēs daug naudos pastudijuodamas minētajį skyrių pirma negu jis pradeda šį.]

"JERUZALĒ bus mindoma pagonių, iki pasibaigs pagonių laikai.^" — Luko 21:24.

Pareiškimas "Pagonių Laikai" buvo mūsų Viešpaties pritaikytas žemēs istorijos laikui nuo pašalinimo vaizdojančios Dievo karalystēs, Izraēlio karalystēs (Ezek. 21:25-27), iki įvedimui ir įsteigimui jos antitypo, tikrosios Dievo Karalystēs, tada kai Kristus "ateis, kad būtų pašlovintas tą dieną savo šventuosiuose ir apsireikštu nuostabus visuose, kurie bus įtikēję."

Šitame laikotarpy žemēs viešpatavimas buvo pavestas pagonių valdžioms ir Izraēlis, kaip kūniškasis taip ir dvasiškasis, buvo ir turējo būti paduotas šitoms valdžioms iki to laiko pasibaigimui. Nors Dievas tų valdžių nepagiria, Jis vienok jas pripažįsta. Kitaip sakant, išmintingu tikslu Jis leidžia toms valdžioms viešpatauti iki paskirtam laikui.

[72] Pradiniai žemēs viešpatavimas buvo duotas Adomui, kad pavergtų ją sau, naudotųsi ir valdytų ją teisybēje. (1 Moz. 1:28) Adomas nusidējo ir jo prarastasis viešpatavimas buvo iš jo atimtas. Paskui buvo leista angelams turēti valdžios. Bet ir jie negalēdami nupuolusiai žmonijai pagelbēti, kaikurie "nepalaikē savo viešpatavimo," bet pasidavē nusikaltimui. Po tvano Dievas paskelbē Abraomui savo nutarimą suteikti nusidējusiai ir mirštančíai padermei reikalingos pagelbos per jo ainiją, pažadindamas iš jų tarpo didį Gelbētoją, Valdovą ir Mokytoją, sakydamas: "Tavo ainijoje bus palaimintos visos žemēs giminēs."

Tai buvo pirmas pažadejimas įsteigti žemēje visuotiną ir visas tautas laiminančią valdžią. Ir kadangi tas pažadējimas atējo nuo Dievo, reikējo suprasti, kad būsimasis Valdovas turējo būti aukštesnis ir tobulesnis už visus kitus, ir kad visa žmonija turēs naudos pasiduodama tokiam Valdovui. Nēra abejonēs kad šitas Abraomui duotasis pažadas pripildē džiaugsmu širdis ir mintis jo ainijos, Izraēlitų, ir buvo gerai žinomas net jų giminēms Moabiečiams ir Edomiečiams. Sužinojusios apie tokią tautišką viltį kitos tautos įsileido į širdį norą būti tokia kilniausia ir visur viešpataujančia tauta, ir daugelis jų manē kad jie buvo tinkami ir sugebējo valdyti, mokyti ir laiminti  tautas, taip pat kaip kuri nors Abraomo ainija.

Izraēlio viltis pasiekti tokį visuotiną viešpatavimą ne kitų tautų išrinkimu, bet Dievo išrinkimu ir panaudojant Jo galybę jų naudai, pasiekē taip pat ir kitų tautų širdis. Todel mes randame kad pagoniški karaliai ir tautos laikosi nuomonēs, kad ir jie gavo savo valdžias kaip dovanas iš savo dievų, kuriuos jie garbina. Ir šita nuomonē tebeviešpatauja iki šiol dedesnių ir mažesnių karalių ir valdovų bei kunigaikščių mintyse. Neatsižvelgiant kaip silpni jie nebūtu protu ir kūnu, ìr kaip žiaurūs ir netikę valdyti nei patys save nei kitus. Jie eina beveik iš proto manydami, kad Dievas yra specialiai išrinkęs juos ir jųių [73] šeimas viešpatauti ir "laiminti" visą žemę. Šita visuomenēs priimta ir palaikoma teorija pasirodo atspausdinta medaliuose, piniguose ir valstybių popierose tokiais žodžiais kaip ya: "Karalius _____________ Dievo malonēs dēka."

Izraēliui belaukiant ir besitikint sulaukti pažadētojo visuotinojo viešpatavimo ant žemēs, ir kartais bemanant kad jie jau beveik pasiekē tikslą, ypačiai karaliaus Dovido ir Saliamono laikuose, troškimas įsteigti visuotiną karalystę įsigalējo ir pasidarē viešas kitose tautose. Ir kuomet Dievas buvo pasirengęs; atimti vainiką iš Izraēlio iki tikrosios pažadējimo ainijos atējimui ir paēmimui valdžios į savo rankas, Jis nutarē leisti pagoniškoms karalystēms kontroliuoti ir išmēgimti pasaulio valdyma, kad tokiu būdu pasaulis patirtų ir pamatytų savo nesugebējimą valdyti pasaulį dar tebeesant dabartiniame nuodēmingame stovyje. Kaip praeityje Jis buvo davęs Adomo prarastąjį viešpatavimą angelams, kad parodytų savo negalējimą valdyti ir laiminti pasaulį, taip Jis dabar atidavē viešpatavimą pagonams tegul ir jie išmēgina įvairias savo metodas, be Dievo pagelbos. Šitie įvairūs bandymai įvyksta Dievui leidžiant, nes tuo žmonija gauna naudingų ir reikalingų pamokų laikotarpy iki atējimui teisētojo Viešpaties Pateptojo, kuris turi imti viešpatavimą ir įvykinti visus meilingus Dievo nutarimus.

Kadangi kūniškasis Izraēlis atvaizdino dvasinį Izraēlį arba Evangelijos amžiaus bažnyčią, kuri aukštesnēje žodžio prasmēje vadinama "karališka kunigystē ir šventoji tauta" (1 Pet. 2:9), kuri tinkamu metu valdys ir laimins visas tautas. Todel kaikuriais atžvilgiais Izraēlio karalystē buvo Kristaus Karalystēs vaizdas. Taigi kuomet buvo atējęs Dievo laikas pavesti žemēs viešpatavimą pagonims, pirma reikējo atimti vainiką iš vaizdojančios Izraēlio karalystēs, todel nuo to laiko typiškoji karalystē nebebuvo pripažinta. Tai Dievas darē pareikšdamas, [74] kad Izraēlis pasidarē netinkamas išaukštinimui į visuotiną viešpatavimą, nes buvo sugedęs, pasidavęs tuštybei ir stabmeldystei. Ypatingai taip buvo karaliaus Zedekijo dienose, todel Dievo nutarimas prieš jį buvo pasakytas šitokiais žodžiais: "Viešpats Dievas sako taip: Padēk į šalį nuometą ir nusiimk vainiką: kas buvo, to nebebus; kas žema paaukštinama, ir kas augšta, pažeminama. Griuvēsius, griuvēsius, griuvēsius aš padarysiu iš jo ir tai nebepasiliks iki ateis tas, kuriam priguli teisē, ir aš Jam tai suteiksiu." — Ezek. 21:24-27.

Šitas padējimas į šalį vainiko arba viešpatavimo jau buvo įvykintas. Pirmiausia tai buvo atiduota Babilonui, po to Medų Persijai, po jos Graikijai ir pagaliau Romai. Šitų karalysčių elgesys, kaip parašyta istorijos puslapiuose, pilnai atitinka pranašingiems aprašymams, kurie aiškiau pasirodē Nebukadnecaro regējime didelēs statulos ir Danieliaus regējime, kuriame jis matē keturias žvēris. Šitas Izraēlio viešpatavimo griuvēsių stovis turējo pasilikti iki Kristui, teisētajam Izraēlio sosto paveldējui visoje žemēje, kurią Jis nupirko savo brangiu krauju, nes po to Jis turējo ateiti ir paimti pasaulį savo kontrolēje. Jo Karalystē, kaip jau matēm, bus penkta abelna Karalystē ant žemēs, Dievo Karalystē po visu dangumi. Bet ji nebus panaši į keturias pirmesniasias, kurioms paskirtu laiku buvo leista viešpatauti, ir del kurios priežasties jos buvo pripažintos, bet nepagirtos. Krístaus gi Karalystē bus Dievo pagirta ir įsteigta visoje žemēje, kaip Dievo Karalystē, Jo Pateptąjam atstovaujant. Ji bus įkurta laipsniškai, didelių priespaudų metu, su kuriomis Evangelijos amžius turi pasibaigti ir kuriuo sumišimu ir perversmais dabartinēs valdžios bus pašalintos ir galutinai sunaikintos.

Šitame skyriuje mes patiekiame Biblijos liudijimus, įrodančius kad Pagonių Laikai arba jų viešpatavimo laikas turi pasibaigti 1914 V. m. ir nuo to laiko bus [75] galima matyti netobulų žmonių valdžios iširimą. Ir jei tas faktas yra Šventraščio liudijimais patvirtintas, tai turi pasirodyti: —

Pirma, kad nuo to laiko turi prasidēti Dievo Kara­lystē, kurios mūsų Viešpats liepē maldoje prašyti, sakant: "Teateinie tavo Karalystē," ir po to ji bus įsteigta žemēje ir patvirtinta ant dabartinių įstaigų griuvēsių.

Antra, kad tas, kuriam priklauso teisē viešpatauti, bus tuomet atējęs ir bus naujuoju žemēs Valdytoju; ir tai parodo, kad Jis bus čia per tūlą laika pirm tos datos, delto kad šitų pagoniškų valdžių išgriovimas įvyksta Jam sutrupinant juos kaip puodžiaus indą. (Psal. 2:9; Apr. 2:27 ) Jų vieton Jis įkurs savo teisingą valdžią.

Trečia, tų dalykų įvykimas priparodys, kad kada nors pirm galutino pasaulinių karalysčių iširimo, paskutiniai nariai Dievo pripažintos Kristaus bažnyčios, "karališkoji kunigystē." "Kristaus kūnas," bus pagarbinti su savo Galvą, delto kad kiekvienas narys turi karaliauti su Kristumi kaip bendratēvainis su Juo Karalystēje; o ji juk negalēs būti pilnai įsteigta neturint visų sąnarių.

Ketvirta turi pasirodyti kad Jeruzalě nebebus ilgiau mindoma pagonių, bet kelsis iš Dieviškos nemalonēs dulkių, delto kad tuomet jau bus pasibaigę arba išsipildę "Pagonių Laikai."

Penkta, kad maždaug tuom laiku turi pasirodyti Izraēlio apakimo pašalinimo prasidējimas, nes jų dalinis apakimas turējo pasilikti tik iki "kolei įeis pilnas pagonių skaičius" (Rom. 11:25); kitaip sakant kolei bus išrinktas iš pagonių pilnas skaičius tų, kurie turēs būti Kristaus kūnu arba Jo sužiedotine.

Šešta, tai turējo parodyti, kad "laikas didelių priespaudų, kokių nebuvo nuo tautos prasidējimo," pasibaigs višą pasaulį siekiančioje anarkijoje, ir kad tuomet žmonēs išmoks tylēti ir žinos kad Jehova yra Dievas, ir Jis bus išaukštintas visoje žemēje. (Psal. 46:10) Sąlygos, [76] kurios simboline kalba pavadintos banguojančia jūra, ištirpstančia žeme, krintančiais kalnais ir degančiu dangumi, tuomet praeis ir suvargintoji žmonija pradēs pa­stebēti "naują dangų ir naują žemę," teikiančius ramybēs ir palaiminimų. Bet Viešpaties Pateptasis ir Jo teisētoji ir teisingoji valdžia pirmiausia pasirodys būreliui Dievo vaikų, kurie turēs pergyventi didžiuosius perversmus, - klasei parodytai raidēmis m ir t Amžių Plano piešinyje. (Žr. pirmas tomas 248 iki 252). Po to, perversmų pabaigoje, Jį pastebēs kūniškasis Izraēlis ir pagaliau visa žmonija.

Septinta, pasirodys, kad pirm to laiko Dievo Karalystē su galybę ir autoritetu, jau veiks ant žemēs ištikdama ir daužydama pagoniškąją statulą (Dan. 2:34), ir pagaliau ji visiškai panaikins šitų karalių galybę. Jos galybē ir viešpatavimas įsigalēs taip greit kaip savo įtakomis ir įmonēmis ji sudaužys ir išsklaidys pagoniškąsias valdžias, civilines ir bažnytines, kurias atvaizdino galežis ir molis.

PAGONIŲ LAIKŲ  PRASIDĒJIMAS 606 METAIS
PIRM  KRISTAUS.

Mūsų Viešpaties žodžiai "iki pasibaigs pagonių laikai,"* reiškia kad pagonių laikams buvo paskirtas ir nustatytas laikas, nes kitaip nebūtų galima kalbēti apie to laiko išsipildymą. Aišku tat, kad pagonių viešpatavimas turējo pradžią, turējo pasilikti iki paskirtam laikui, ir tam laikui atējus pasibaigti.

* Graikų žodis, kuris čia išverstas "laikai" reiškia nustatytas laikas. Tas pąts žodis išverstas "laikas" sekančiuose tekstuose: Mork. 1:15; 1 Tim. 6:15; Apr. 12:14; Ap. Darb. 3:19; 17:26. Ap Darb. 1:7 tasai graikų žodis išverstas "vaiandos."

Šitų Pagonių Laikų prasidējmas yra aiškiai pažymētas Šventajame Rašte. Taigi, jei Šventraštis pažymi taipogi šito paskirto laiko ilgumą, tai delto mes galime [77] tikrai žinoti kada tasai laikas pasibaigs. Biblijoje rašoma apie šį paskirtajį laikotarpi, kuris turējo išsipildyti; bet apie tai buvo parašyta taip, kad parašymo metu nebuvo galima suprasti, net iki kol tasai laikas nebuvo beveik pasibaigęs ir istorijos įvykiai pradējo jį apšviesti. Bet ir tuomet apie tai suprato tik tie, kurie budējo ir nebuvo apsunkinti šio pasaulio rūpesčiais.

Biblijos, liudijimai yra aiškūs ir tvirti, kad "Pagonių Laikų" periodas buvo 2520 metų, nuo 606 m. pirm Kr. iki 1914 V. m. Leidimas pagonių valdžioms viešpatauti, kaip jau buvo įrodyta, prasidējo su Nebukadnecaru; ne kuomet jis pradējo karaliauti, bet tada kai typiškoji Viešpaties karalystšē pasibaigē, ir viso pasaulio viešpatavimas buvo atiduotas į pagonių rankas. Taigi Pagonių laikų prasidējimas yra aiškiai pažymētas ir atitinka laikui, kuriuo vainikas buvo atimtas iš Zedekijo, typiškosios Dievo karalystēs karaliaus.

Paties pranašo žodžiai (Ezek. 21:25-27) parodo, kad tuomet buvo atimtas vainikas iš Zedekijo, ir Jeruzalē buvo apsupta Nebukadnecaro kariuomenēs ir paversta griuvēsiais, ir taip pasiliko per 70 metų iki jos atstatymui Kyro paliepimo dēka. (2 Kron. 36:21-23) Nors Jeruzalē buvo tuomet išnaujo pastatyta ir belaisviai sugrįžo į savo šalį, tačiaus nuo to laiko íkí esamojo laiko Izraēlís jau nebeturējo savo karaliaus. Nors jie grįžo į savo žemę ír buvo asmeniškai išlaisvinti Kyro paliepimu, vistiek tautišku atžvilgiu jie buvo paduoti vēliaus buvusiems Persams, Graikams ir Romēnams. Jiems tebeesant po paskutinēs pasaulinēs valdžíos jungu įvyko mūsų Viešpaties pirmas atējimas, Pilotui ir Erodui esant ciesoriaus pareigūnais.

Turint šitokius faktus ties savim, mes greit surandame Pagonių Laikų viešpatavimo prasidējimo datą; nes pirmi Kyraus karaliavimo metai yra kuo aiškíausiai pažymēti pasaulinēje taip pat kaip ir religinēje istorijoje ir pilnai [78] sutinka su Ptolimiejaus kanonu, kame pasakyta kad tai buvo 536 m. pirm Kr. Todel, jei tais metais pasibaigē septynios dešimtys metų Jeruzalēs naikinimo ir prasidējo Izraēlio atsteigimas, tai jau aišku, kad jų karalystēs išgriovimas turējo prasidēti 70 metų pirm 536 m. pirm Kr. būtent 606 pirm Kr. Taigi, čia turime Pagonių Laikų prasidējimo datą, 606 m. pirm Kristaus gimimo.

Pripažindami Dievo leidimą šitoms pasaulinēms arba pagoniškoms valdžioms viešpatauti, mes žinome kad jos turēs nepasisekimų ir bus išgriautos ir jų "laikams" pasibaigus jų vietas užims Kristaus Karalystē. Bet žinokime ir tai, kad Dievas neatims iš jų viešpatavimą ir neatiduos jį savo Pateptąjam iki nebus pasibaigę "Pagonių Laikai." Tokiu būdu mes, esame apsaugoti nuo netikro įsitikinimo į kurį Popiežystē įvedē pasaulį, tvirtindama kad Dievo Karalystē buvo įsteigta per Sekmines, ir dar pilnesnēje prasmēje įsteigta tada kai romiškoji karalystē priēmē krikščionybę (papystę) ir po to pasiekē laikiną ir dvasinį viešpatavima pasaulyje. Šita pranašystē apie Pagonių Laikus parodo kad toks Romos bažnyčios ir kaikurių Protestantų tvirtinimas yra klaidingas. Mes matome kad anos tautos, kurias Papystē ir Protestantizmas vadina krikščioniškomis tautomis, ir kurių viešpatavimą jie vadina "krikščionija" arba Kristaus Karalyste, yra ne tuo, kuo jos vadinasi. Jos yra "šio pasaulío karalystēs,” ir  delto Kristaus Karalystē, nors ji ir bus suorganizuota ir pasirengusi karaliauti šiais paskutiniais Pagonių Laikų pasibaigimo metais, negalēs pradēti pilnai kontroliuoti, kol dar pasaulinių valdžių "laikai" nebus išsipildę. Pirma tos karalystēs turēs būti pajudintos, išardytos ir sunaikintos anarkijoje.

Évángelijos amžiaus bēgyje Krístaus Karalystē buvo tik prasidējimo arba nužemintame stovyje, be galybēs ir be valdžios privilegijų, kitaip sakant, be vainiko, turēdama tik pažadētąjį karaliavimą, kurio pasaulis [79] nepripažįsta, ir delto turējo pasiduoti “šio pasaulio karalystēms" arba pagoniškoms valdžioms. Ir dangiškos Karalystēs paveldējai turi pasilikti tokiame stovyje iki paskirtam laikui, kuriuo jie turi pradēti karaliauti su Kristumi. Kuomet ant viso pasaulio ateis dideli perversmai, su kuriais šis amžius turi pasibaigti jie bus išaukštinti ir apsiausti galybe, bet jų teisingas “karaliavimas” pasaulyje negali prasidēti pirm 1915 V. m. arba pirm Pagonių Laikų pasibaigimo. Todel bažnyčios pareiga yra kantriai laukti paskirtojo laiko pilnam nugalējimui ir pradējimui savo garbingą karaliavimą. Jie turi laikyti save atskirtais nuo šio pasaulio karalysčių kaip ateiviai ir pilgrimai, nes jie yra būsimos Karalystēs paveldējai ir jų viltys ir troškimai priklauso jai. Krikščionys turi pažinti tikrąjąjį šitų karalysčių būdą ir, kolei jie laiko save atskirtais nuo jų, turi parodyti joms prigulinčią pagarbą ir paklusnumą, delto kad Dievas yra leidęs joms víešpatauti. Povilas šitaip mokina: "Kiekvienas tepasiduodie aukštesniosioms vyresnybēms; nes nēra valdžios kaip tik iš Dievo.”—Rom. 13:1.

Nei kūniškasis Izraēlis negali pasiekti savo senai žadētojo paveldējimo iki kol neateis paskirtasis laikas, neatsižvelgiant į tai kad pirm to bus daromi prisirengimo žygiai; nes Dievas pilnai neįsteigs nei žemiškos nei dvasiškos savo Karalystēs, vaizdomainos iki pagonių viešpatavimas nebus pasibaigęs.

Vainikas (viešpatavimas) buvo atimtas iš Dievo žmonių, abiejų: dvasinēs ir kūniškos sēklos, iki Pagonių Laikų pasibaigimui; kitaip sakant, iki garbingam Mesijo čiabuvimui, kuris bus netiktai " Zydų Karalius," bet bus " tą dieną Karaliumi visoje žemēje.” Kaikurie gali manyti  kad atēmimas vainiko iš Izraēlio buvo sulaužymas pažado: "Ir nebus atimta iš Jūdo karaliavimo lazda [skēptras], nei įstatymdavis iš jo ainijos, kolei neateis Siųstinasis [Mesijas]." (1 Moz. 49: 10) Vienok reikia [80] pastebēti kad tarp vainiko ir skēptro yra skirtumas; nes nors vainikas buvo atimtas Zedekijo dienose, skēptras, kaip matysime, nebuvo atimtas kol dar nepraējo 639 metai, kuomet mūsų Viešpats iš Jūdo giminēs ir Dovido ainijos pagal kūną, buvo Dievo pripažintas ir pasidarē teisētuoju ir vienatinu senai pažadētojo žemēs skēptro paveldētoju.

Dievo duotasis pažadējimas Abraomui buvo atnaujintas Izaokui ir paskui Jokūbui, ir iš jų ainijos turējo ateiti didysis Išgelbētojas, kuris turējo palaiminti ir išaukštinti pasaulyje netik jųjų gíminę, bet turējo "palaiminti visas žemēs gimines." Mozēs laikuose atrodē kad patsai Mozē buvo didžiuoju pažadētuoju Įstatymdaviu ir Išgelbētoju; bet pranašaudamas jis pasakē anai tautai: "Viešpats jūsų Dievas, pažadins jums pranašą iš jūsų brolių tarpo, kaip mane." Taip jis parodē kad jis buvo tik atvaizdintojas ano, kuris turējo ateiti; paskui Mozē numirē. Vēlesniu laiku pažadas, kad "karaliavimo lazda [skēptras] nebus atimta iš Jūdo," įtikino juos, kad pažadas turējo įvykti toje giminēje. Todel visos kitos giminēs, tikēdamos Dievo pažadams ir laukdamos tinkamu metu palaiminimo iš tos giminēs, laikēsi prie Jūdo.

Kuomet iš tos pažadētosios giminēs kilo karalius Dovidas, jo laimējimai įtikino Izraēlį laukti jo karalystēs pasididinimo ir jos įtakos išsiplatinimo visame pasaulyje ir pavergimo įstatymui visų tautų. O kuomet Saliamono pagarsējusioji išmintis ir didenybē pasiekē aukščiausį laipsnį, tada jau ištikrųjų atrodē kad visuotinojo viešpatavimo vainikas buvo beveik pagautas. Viešpaties pažadējimas Dovidui, kad iš jo strēnų vaisiaus Jis pažadins tą, kuris turēs sēdēti jo soste per amžius, atrodē lyg išsipildymu Jūdo giminēs pažadējimo, nes vienas iš tos giminēs jau buvo atsisēdęs ant Izraēlio sosto. Kuomet gí buvo pastatytas puikusis. Saliamono Dievnamís, ir pasirodē šimtai, giedotojų ir kunigų; kuomet jau Saliamono [81] išmintis ir turtingumas buvo pagarsējęs visame pasaulyje; kuomet karaliai siuntē jam dovanų jieškodami jo malonēs, ir kuomet Šebos karalienē atējo su dovanomis pamatyti šitą garsiausį ir kilniausį pasaulyje karalių, neabejotina kad žydų viltis apie Abraomo ainijos išaukštinimą ir visų tautų palaiminimą atrodē beveik pasiekta.

Saliamonui mirus Izraēlio karalystē buvo ardoma ir pagaliau buvo visai sugriauta, ir tie, kurie manē kad jie, kaipo šventoji tauta, valdys ir laimins visas tautas, jautēsi labai apviltais ir buvo paimti nelaisvēn ir nugabenti į Babiloną. "Prie Babilono upių, ten mes sēdējome ir verkēme, atsimindami apie Zioną." — Psa. 137.

Bet nors vainikas buvo atimtas ir jie neteko galios valdyti net patys save teisē viešpatauti (skēptras), kuri buvo pradiniai suteikta jiems Dievo pažadais, nebuvo iš jų atimta. Nors visuotinas viešpatavimas buvo atiduotas Nebukadnecarui, ir po jo sekantiems valdovams, kaip buvo parodyta didžiaja statula, ir keturiomis dideliomis žvērimis, visgi tai turējo pasilikti tik iki paskirto laiko. Pradinis Izraēliui duotasis pažadas turējo išsipildyti; vainikas buvo atimtas, bet skēptras pasiliko iki Siųstinojo atējimui. Taip buvo pasakyta dekrete prieš Zedekiją: Nusiimk vainiką, aš paversiu griuvēsiais, iki ateis tas, kuriam priklauso teisē, Jam aš jį tiduosiu.

Ir nors su Abraomu padarytoji sandora pažadējo valdyti ir laiminti pasaulį per jo sēklą; vienok su Izraēliumi arba su Abraomo vaikais padarytoji įstatymo sandora, apribojo šitą Abraomišką Sandorą taip, kad tik tie, kurie parodē pilną paklusnumą įstatymui, tegalējo savintis arba turēti teisēs ar vilties dalyvauti karaliavime ir laiminime, kuris buvo pažadētas Abraomui duotoje Sandoroje. To fakto pastebējimas vēlesniais laikais suorganizavo sektą Fariziejų, kurie tarēsi tobulai išpildę visus įstatymo reikalavimus ir "patys savimi pasitikējo teisūs esą, ir kitus niekino," save gi laikē "Abraomo vaikais," [82] tēvainiais pažadētojo viešpatavimo, kuriuo turējo būti palaimintas pasaulis.

Kaikurie aiškūs ir įspūdingi mūsų Viešpaties Jezaus mokinimai buvo atkreipti prieš paklydimus kokių laikēsi Fariziejai, kurie manē kad atydžiai pildydami kaikurias paviršutines įstatymo apeigas jie jau išpildē jo prasmę ir dvasią. Mūsų Viešpats skelbē ką dabar visi krikščionys žino, kad įstatymas, savo pilnatēje, yra taip aukštas ir tobulas, o žmogus taip nupuolęs ir netobulas, ir visokių išlaukinių gundymų ir vidujinių silpnybių apimtas, kad delto nēvienas žmogus negali tobulai įvykinti įstatymo arba pasisavinti Abraomiškų palaiminimų. Delto nereikia manyti kad į Fariziejus atkreiptasis mūsų Viešpaties pabarimas, reiškia nupeikimą pasistengimo kuo tobuliausiai pildyti įstatymą; ir Jis nenupeikē jų delto, kad neįstengē tobulai įvykinti įstatymą, kurio joks netobulas žmogus negali įvykinti. Jis tik kaltino juos veidmainystēje, kuria jie suvedžiojo patys save ir kitus rodydamies esą tobulais ir šventais, ką jie patys ir kiti galējo matyti kad tai buvo tik iš viršaus daromas apsivalymas, jų širdys gi pasiliko suteptos ir nepašvęstos. Jis barē juos delto, kad jie turējo tik dievotumo išvaizdą, ir ant lūpų pasirodžiusį garbinimą, kuomet jų širdys buvo toli nuo Dievo. Mūsų Viešpaties ir Povilo aiškiai pasakyta, kad nēvienas iš jų pilnai neįvykino ir negalējo įvykinti įstatymą (Jono 7:19; Rom. 3:20), nors jų besistengimas privedē juos arčiau prie pilno jo reikalavimų įvykinimo.

Mūsų Viešpats netiktai žodžiais pasakē kaip labai svarbus buvo Dievo įstatymas, sakydamas: "Mylēsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi ir visa savo galia, ir savo artimą kaip pats save," bet Jis tai parodē savo pilnu pasišventimu ir atsidavimu Dievo valios ir Jo plano vykinimui, niekad nedarydamas savo valios ar savo sumanymų. Jis širdingiausiai darē Dievo valią visa savo širdimi, mintimi, siela [83] ir galia, ir mylējo savo artimą kaip pats save, net iki mirties.

Taip tat tobulai klausydamas įstatymo ir išpildydamas visus jo reikalavimus, ko nēvienas iš netobulų žmonių negalējo, mūsų Viešpats pasidarē paveldētoju visų palaiminimų, kokie buvo duoti įstatymo sadoroje, padarytoje su Izraēliumi Sinajaus kalne, ir taip Jis buvo pripažintas už tikrąją Abraomo ainiją, kuriai dabar priklauso visi Abraomui žadētieji palaiminimai. Tokiu būdu mūsų Viešpats įsigijo skēptrą, pažadētąją teisę arba autoritetą viešpatauti žemēje; kuri teisē amžiams praeinant buvo pažadēta vienam iš Jūdo giminēs ir iš Dovido eilios. Šitas didelis atlyginimas, kurio Izraēlis per amžius laukē ir tikējosi laimēti, pagaliau buvo atiduotas Liutui (nugalētojui) iš Jūdo giminēs. Siųstinasis, didysis Ramybēs Kunigaikštis, jau atējo. Tas, kuris savo krauju padarē ramybę tarp Dievo ir žmogaus, atpirkdamas žmoniją iš mirties, paēmęs ant savęs savo galybę ir pradējęs karaliauti kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, pašalins visą neteisybę, visa pikta ir nuodēmę ir įsteigs ramybę ant tikrojo šventumo pamato, nes Jis yra Ramybēs Kunigaikštis.

Kuomet sandoros skēptras (teisē) teko mūsų Viešpačiui, tuomet įstatymo sandora pasibaigē; nes po to Dievas jau nebegalējo niekam siūlyti atlyginimo, kurį Jis buvo suteikęs Siųstinajam. Todel Apaštalas pasakē: "Kristus padarē gala įstatymui [sandorai] prisegdamas jį ant kryžiaus."  — Ko1. 2:14.

Tokiu tat būdu "Ramybēs Kunigaikštis" užtikrino savo pavaldiniams nuodēmių atleidimą ir atsteigimą ir įsteigē amžiną Karalystę ant teisybēs pamato, ko jokiu kitu būdu nebuvo galima pasiekti. Taip įvyko pranašystē: "Nebus atimtas iš Jūdo skēptras ir įstatymdavis iš jo ainijos, kolei neateis Siųstinasis." Ir tinkamu metu jis buvo atimtas iš Jūdo ir atiduotas "Liutui [stípriajam, [84] išaukštintąjam dvasiškam sutvērimui, garbēs Viešpačiui] iš Jūdo giminēs," kuris dabar turi skēptrą arba turi teisę būti karalių Karaliumi ir viešpačių Viešpačiu.

Net ir po 70 metų Babilono nelaisvēs, kuomet kaikurie sugrįžo ir atstatē Šventyklą ir miesto sienas, taip padarē tik tie, kurie laikē pagarboje Dievo pažadus ir "laukē Izraēlio paguodos." Tokie susirinko pas Jūdo giminę atsimindami Dievo pažadą, kad Įstatymdavis, Išgelbētojas ir didysis Siųstinasis arba Ramybēs Darytojas turējo ateiti iš tos giminēs. Bet dēja, kuomet šitas Ramybēs Darytojas, kuris suderino žmoniją savo krauju, atējo, jie paniekino ir atmetē Jį, nes jie nelaukē Vyriausiojo Kunigo, bet didelio generolo.

Siųstinasis, kuris po prisikēlimo gavo skēptrą ir "visą galybę," delto kad buvo paklusnus iki mirties, pirmiausia palaimins Izraēlį, nes ne visi yra tikrais Izraēlitais, kurie taip vadinami pagal kūną. (Rom. 9:6) Siųstinasis, paveldētojas, jieško ir, suranda Abraomo vaikus pagal dvasią, tokius, kurie parodo Abraomo tikējimą ir paklusnumą. Jie imami iš abiejų, kūniško Izraēlio ir pagonių, kad būtų žmonēs Jo vardui. (Ap. Darb. 15:14) "Po to," po surinkimo Kristaus bažnyčios Evangelijos amžiaus pabaigoje arba pjūtyje, pagonių laikams praējus, Jis ir vēl suteiks Izraēliui pasigailējimo ir išnaujo pastatys kas buvo jame išgriauta, ir pagaliau palaimins visas žemēs gimines, geresnēmis sąlygomis kaip kuomet įējo i žmogaus širdį. Tas, kuris jau turi skēptrą arba teisę viešpatauti, pagonių laikams pasibaigus, gaus taipogi ir vainiką, "ir pas Jį susirinks žmonēs." (Anot kitų: "Jam bus paklusnios tautos.") (1 Moz. 49:10) Skēptras arba teisē turēti "visą galybę danguje ir žemēje," buvo Jam suteiktas po Jo prisikēlimo iš numirusių; bet Jis laukē savo Tēvo paskirto laiko, pagonių laikų pasibaigimo, ir tik tuomet Jis ims savo didžią galybę ir pradēs savo garbingą karaliavimą. — Žiūrēk Apr. 11:17,18.

[85] Čia reikia atsiminti kad Pagonių Laikų prasidējimo data buvo 606 m. pirm Kr. nes dabar mes stengsimēs ištirti faktus priparodančius, kad to laikotarpio ilgumas buvo 2520 metų ir turējo pasibaigti 1914 V. m.

Mes negalime laukti kad šita informacija būtų pasakyta tik keliais trumpais žodžiais. Jei ji būtų taip pasakyta, tai būtų pasidariusi žinoma pirm paskirtojo laiko. Ji buvo išreikšta taip, kad paslēpus jos reikšmę iki "pabaigos laikui."  — Dan. 12:4, 10.

Mūsų Viešpaties žodžiai: "Jeruzalē bus mindoma pagonių, iki pasibaigs pagonių laikai," primena mums galutinai nustatytą laiką pagonių viešpatavimui, ir paduoda mintis, kad nors dvasinis, taip pat kaip ir kūniškas Izraēlis, buvo paduotas šitų pagoniškų valdžių kontrolēje, vienok šitie "laikai" yra kaip nors sujungti ir pritaikomi žemiškam miestui Jeruzalei ir kūniškiems Izraēlio namams. Delto ateina į galvą mintis: Ar pranašaudamas apie Izraēlio istoriją Dievas pasakē ką nors tokio, kas suteiktų mums tikrąjį mąstą šitų pranašingų laikų išmatavimui. Taip yra.

Kreipdamies į 3 Mozēs knygą mes randame parašyta apie žemiškus ir laikinius palaiminimus ir prakeikimus. Jei Izraēlis ištkimai klausys Dievo, jis bus palaimintas labiau už kitas tautas; jei ne, tai kaikurios nelaimēs užpuls jį. Galutinas nutarimas yra šitaip pasakytas: "Vaikščiosiu tarp jūsų ir būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta." . . . "O jei manęs neklausysite ir nepildysite visų mano paliepimų, . . . atkreipsiu mano veidą prieš jus, ir jūsų neprieteliai užmuš, jus, ir kurie jūsų nekenčia, viešpataus ant jūsų . . . Ir jūs veltui sēsite sēklą, nes ji bus neprietelių suryta." . . . . "O jei nei taip nebūsite man paklusnūs, padidinsiu delei jūsų baudimą septyneriopai [septynis kartus daugiau] ." — 3 Moz. 26:12-28.

Tasai įspējimas nubausti "septyneriopai" yra pakar- [86] totas trįs sykius. Įvairūs jų nubaudimai minimi pirm šito septyneriopo nubaudimo, reiškia jų paēmimą Asyriečių, Moabiečių, Mydianitų, Pylistinų ir kitų tautų nelaisvēn, nors per visą tą laiką jie buvo Dievo sergimi. Jis vedē juos duodamas jiems žodį po žodžio, ir įsakymą po įsakymo, čia truputį ir ten truputį, laikydamas juos savo globoj, ir kuomet jie gailējosi ir šaukēsi į Jį, išgirdo ir atsiliepē ir išgelbējo juos iš jų neprietelių. (Teis. 3:9, 15) Bet šitoms bausmēms nepasiekus tikslo, Jis žadējo nubausti juos septyneriopai: vainikas buvo ant visados atimtas, ir Izraēlis ir taip pat visas pasaulis buvo pavergtas pagoniškoms valdžioms per septynius laikus. Todel jiems atsitiko sulig Dievo įspējimu: "O jei nei taip nebūsite man paklusnūs, padidinsiu delei jūsų nuodēmių jūsų nubaudimą septyneriopai," septynius kartus daugiau už pirmesnius nubaudimus.

Septyneriopo arba septynís sykius pakartoto nubaudimo pareiškimas parodo, kad šitas nubaudimas reiškia paskutinį arba galutiną tos tautos nubaudimą, po to kaip atsíkartojusios pirmesnēs bausmēs neįstengē įvykintí juose pastovios pataisos. Šitas septyneriopas nubaudímas buvo skírtas pagaminti juose visiška nusižeminimą Viešpaties akivaizdoje, nes taip jie buvo prirengíamí priimti ir pasinaudoti Jo palaiminimais. Todel šítie septynių bausmių atsikartojimai atitinka laikui, kuriuo pagonįs turējo viešpatauti ant jų. Ir neabejotina, kad į tą patį septynių kartų laiką nurodē mūsų Viešpats kalbēdamas apie "Pagonių Laikus."

Laikas kuomet pirmesnieji mažesnieji pavergimai ir nubaudimai paliko savo vietą galutinam dideliam tautiškam "septyneriopui" nubaudimui, kaip jau įrodinējom, buvo tada kai buvo nustumtas nuo sosto paskutinis jų karalius Zedekijas, nes nuo to laiko buvo vienas ilgas bausmių periodas, išpranašautas septyniais laikais, arba kitaip sakant 2520 metų.

[87] Biblijoje laikas vartojamas pažymējimui vienerių metų, nežiūrint ar tie metai būtų literinēs ar simbolinēs prasmēs; bet pranašystēs parašymo metu nebuvo galima žinoti ar minētasis laikas buvo literinis arba simbolinis. Pranašai uoliai tyrinējo ir norējo sužinoti į kokį laiką (literinį ar simbolinį) nurodē šventoji dvasia, bet jiems nebuvo aiškiai pasakyta. (1 Pet. 1:11) Biblijos pranašavimuose simboliniai vartojami mēnulio metai, susidedą iš dvylikos mēnesių turinčių po 30 dienų; kitaip sakant 360 dienų, kurių kiekviena reiškia vienerius metus. Todel “laikas” arba metai simbolinēje prasmēje reiškia 360 simbolinių dienų, o “septyni laikai” padaro 2520 (7 x 360 = 2520) simbolinių dienų arba 2520 literinių metų.

Todel čia atsiranda klausimas: Ar šitie “septyni laikai” buvo literiniai ar simboliniai? Ar jie pažymējo septynerius, arba 2520 metų? Mes atsakome kad jie buvo simboliniai laikai; kitaip sakant 2520 metų. Apie juos negalima manyti kaip apie septynius literinius metus; nes Izraēlis buvo nelaisvēje daug kartų ilgesniam laikui. Pavyzdžiui: jie tarnavo Mesopotamijos karaliui 8 metus (Teis. 3:8), Moabo karaliui 18 metų (Teis. 3:14), karaliui Jabinui 20 metų (Teis. 4:2,3), Pylistinams vieną kartą 40 metų ir kitą 18 metų (Teis. 10:7,8; 13:1); be to, jie buvo Babilone 70 metų. Visi tie laikotarpiai buvo ilgesni negu “septyni laikai” arba literiniai metai, ir kadangi apie juos kalbama kaip apie paskutinius didžiausios ir galutinos bausmēs laikus aišku kad jie yra simboliniai, ne literiniai metai, nežiūrint to, kad 3 Moz. 26:18, 21, 24, 28 tekstuose Ebrajų žodis išverstas septyneriopai arba septyni laikai, yra tas pats, kuris naudojamas Dan. 4:13, 22, 20, 29.

Septyni laikai Nebukadnecaro pažeminimo (Dan. 4:16-29) pasirodo esą literiniais metais, kuomet jie išsipildē; bet jie taip pat buvo septynių simbolinių laikų vaizdas. Todel Izraēlio ir viso pasaulio pažeminimas šio [88] pasaulio valdžioms tebeviešpataujant, pasirodē esąs septyni simboliniai laikai, 2520 metų. Tam laikotarpiui dar trūksta tik 26 metai (atsiminkime kad šis tomas buvo parašytas 1889 V. m.), ir visur pasirodo pagonių laikų pasibaigimo žymēs ir įrodymai, kad įsteigimas pasaulyje amžinos teisybēs ir visų Izraēliui ir visam vaitojančiam sutvērimui Naujoje Sandoroje pažadētų palaiminimų suteikimo laikas jau visai arti.

IZRAĒLIO SEPTYNIŲ LAIKŲ PASIBAIGIMAS

Ilgasis Izraēlio septynių laikų, 2520 metų, nubaudimo periodas yra pagonių viešpatavimo laikotarpis arba "Pagonių Laikai." Mes jau priparodēm kad "Pagonių Laikai" prasidējo 606 m. pirm Kr. ir turējo tęstis per 2520 metų, todel jie turējo pasibaigti. po 1914 V. Metų. (2520 — 606 = 1914). Nuo to laiko turi pasirodyti palaiminimai, apie kuriuos kalbama vēlesnēje to paties skyriaus dalyje. (3 Moz. 26:44, 45) Dievas atsimins ir įvykins Izraēlyje sandorą, kurią padarē su jų tēvais. — Rom. 11:25-27.

Kaikuriems tie dalykai pasidarys aiškesni žiūrint į juos šitokiu büdu:

Priparodymui kad išskaitant simbolinius pranašingus laikus Biblijoje yra paskirta diena už metus, mes primename atsitikimus, kuriuose tokia kalba buvo vartojama : — 

(a) Žvalgai turējo vaikštinēti 40 dienų apžiūrējimui Kanaano žemēs, ir tai buvo vaizdas Izraēlitų klaidžiojimo tyrumoje 40 metų. (4 Moz. 14:33, 34)

[89] (b) Kuomet Ezekiēlo burna Dievas paskelbē Izraēliui jų vargų laiką, pranašas turējo kalbēti simboline kalba, ir sakyti: “Aš tau duodu dieną už metus.” (Ezek. 4:1-8)

(c) Pastebētinoje ir jau išsipildžiusioje Danielio (9:24-27) pranašystēje, kurią jau aiškinome pirmesniame skyriuje, kurioje buvo parodytas laikas mūsų Viešpaties gimimo ir paskesnieji septyni metai Izraēliui suteiktos malonēs, kurių viduryje Mesijas buvo užmuštas, simbolinis laikas buvo vartotas: Kiekviena anų simbolinių 70 savaičių diena perstatē metus, ir tokioje prasmēje išsipildē.

(d) Ir vēl — Danielio 7:25 ir 12:7 popiežystēs viešpatavimo laikas yra pažymētas kaipo trįs ir pusē laikų, ir apie tai mes žinome, ir paskiau šiame tome išdēstysime. Ir šitas laikas išsipildē 1260 metų laikotarpyje (360 x 3 ½ = 1260).

Tas pat laikas minimas Apreiškimo knygoje 12:14. Čia tasai periodas vadinamas “laikas, du laiku, ir pusē laiko.” (360 x 3 ½ = 1260) Apr. 13:5 tas pat laikas pavadintas 42 mēnesiais (30 x 42 = 1260). Apr 12:6 tasai laikas pavadintas 1260 dienomis. Šitų pranašavimų ištyrimas bus ypatingai daromas vēliau. Užtenka pasakyti, kad šventosios dvasios vartojimas žodžio “laikas” kitose pranašystēse, atitinka dabartiniam to pavadinimo vartojimui. Simbolinēje pranašystēje “laikas” reiškia simbolinius metus, susidedančius iš 360 metų. O faktas, kad trįs ir pusē laiko vartojama atsimetusios bažnyčios viešpatavimo pažymējimui, ir kad tasai laikas buvo 1260 metų ilgas, suteikia mums taisyklę, kirios turime laikytis kalbant apie septynius pagonių viešpatavimo laikus (360 x 7 = 2520). Ir tokiu būdu mes ateiname prie išvados, kad tas laikas pasibaigs 1914 V. m. Nes jei trejų ir pusēs metų laikas yra 1260 dienų (tikrybēje tiek metų), tai septyni laikai yra du syk tiek ilgi ir todel 2520 metų laikas.

Jei Izraēlio “septyni laikai” būtų ivykē literinių septynių metų bēgyje, tai, einant Dievo padarytaja su jų [90] tēvais sandora garantuojamieji palaiminimai būtų tuomet prasidēję. (Žr. 3 Moz. 26:45; Rom 11:28) Bet taip juk nebuvo. Jie dar negavo šitų pažadētų palaiminimų; ir Povilo pasakyta (Rom. 11:25, 26), kad toji sandora neįvyks kolei iškrinktoji Evangelijos bažnyčia, Kristaus kūnas, nebus galutinai prirengta kaipo jų išgelbētoja, nes per ją minētoji sandora bus įvykinta. “Bet štai koki bus sandora, kurią aš padarysiu su Izraēlio namais po anų dienų [po septynių nubaudimo laikų], sako Viešpats: Aš duosiu savo įstatyma į jų vidurius ir įrašysiu jį į jų širdis, aš būsiu jiems Dievas, ir jie bus man tauta; nēvienas nebemokins daugiau savo artimo ir brolis savo brolio, sakydamas: Pažink Viešpati, nes visi pažins mane nuo jų mažiausio iki didžiausiam, sako Viešpats; nes aš dovanosiu jų neteisybę ir nebeatsiminsiu daugiau jų nuodēmēs.” (Jer. 31:33, 34; Žyd. 10:16, 17) “Anose dienose [malonēs dienose, po septynių nubaudimo laikų] nebesakys daugiau: Tēvai valgē rūgščių vynuogių, ir vaikams atšipo dantys. Bet kiekvienas mirs del savo neteisybēs; kiekvienam žmogui, kurs valgys rūgščių vynuogių, atšips jo paties dantys.” — Jer. 31:29, 30.

Pasiliuosavimas iš Babilono septynioms dešimtims metų praējus, nereiškia pilną paliuosavimą iš pagonių valdžios; nes dar ir po to jie buvo jų pavaldiniais. Tas jų atsteigimas tarnavo tik tos tautos palaikymui iki Mesijo atējimui. Izraēlis jau buvo pavergtas pagonių valdžioms kuomet mūsų Viešpats paskē, kad jie bus jų mindomi iki Pagonių Laikų pasibaigimo arba išsipildymo. Pasaulis yra liudytoju, kad Izraēlio nubaudimas pagonių viešpatavimo metu, nuo 606 m. pirm Kr. Buvo nuolatinis ir iki šiam laikui (1889 m.) dar nepaliovē, ir kad negalima laukti jų tautinio susiorganizavimo anksčiau kaip po 1914 V. m. kuriais paskirtieji “septyni laikai” arba 2520 metų pasibaigē. Bet kuomet šitas ilgasis jų tautos nubadimo laikas artinasi prie pabaigos, mes galime matyti [91] daug ženklų, kurie parodo, kad sudžiuvęs fygos medis jau pradeda atgyti, kas parodo kad jau piktoji žiema baigiasi ir artēja Tūkstantmetinē vasara, kuri pilnai sugrąžins juos į jiems pažadētąjį paveldējimą ir tautine nepriklausomybe. Faktas, kad dabar daromi dideli prisirengimai ir laukiama Izraēlio sugrįžimo į jų nuosavą šalį, yra tvirtas aplinkybinis priparodymas, kad Šventojo Rašto pranašavimai yra teisingi. Apie šitų įvykių reikšmę plačiau rašoma pirmame tome, pusl 300-313.

KITOS RŪŠIES LIŪDIJIMAS

Danielio 4-me skyriuje yra patiektas kitos rūšies liūdijimas. Čia pradinis žmogaus viešpatavimas visoje žemēje, jo atēmimas, ir užtikrintasis sugrąžinimas, kuris turi prasidēti po Pagonių Laikų pasibaigimo, yra puikiai atvaizdintas Nebukadnecarui duotuoju sapnu, kuri Da­nielis išaiškino ir kuris įvyko Nebukadnecarui viešpataujant.

Apie savo sapną Nebukadnecaras pasakē: "Aš žiūrējau ir štai viduryje žemēs stovējo medis, kurio aukštis buvo begalinis. Medis buvo didelis ir stiprus, jo viršūnē siekē dangų, ir jis buvo matomas iki visos žemēs pakraščių. Jo lapai buvo gražiausi, ir jo vaisiai labai gausingi; jame buvo maisto visiems; po juo gyveno gyvuliai ir žvērys, jo šakose laikēsi dangaus paukščiai, ir iš jo mito visi gyvūnai. Aš savo guolyje mačiau mano galvos re­gējime, ir štai vienas budētojas ir šventasis nužengē iš dangaus. Jis garsiai šaukē ir taip kalbējo: Nukirskite medi ir nukapokite jo šakas, nubraukite jo lapus ir išbarstykite jo vaisius; tebēga šalin žvērys, kurie yra po juo, ir paukščiai nuo jo šakų. Tačiau palikite žemēse jo kamieną su šaknimis; tebūna jis surištas geležinēmis ir varinēmis gradinēmis lauko žolēje, tebūna dangaus rasos vilgomas ir su žvērimis jo dalia žemēs žolēje. Tebūna atimta iš jo žmogaus širdis, ir ant jo turi praeiti septyni [92] laikai. Taip nutarta budēojų sprendimu, ir tai yra šventųjų žodis ir reikalavimas, iki gyvieji pažins, jog Aukščiausias viešpatauja žmonių karalystei, kam nori, ją duoda ir pakelia į ją žemiausį žmogų."

Šitas stebēinas medis, savo garbingumu ir gražumu, atvaizdino pirmutinį žemēs viešpatavimą, kuris buvo duotas žmonijos padermei ir jos atstovui Adomui, į kurį Dievas pasakē: "Veiskitēs ir dauginkitēs ir pripildykite žeme, ir ją pavergkite, ir viešpataukite ant jūros žuvių, ir ant dangaus paukščių, ir ant visų, kurie kruta ant žemēs." (1 Moz. 1:28) Pradinē žmogui suteiktoji garbē ir galybē ištikrųjų buvo begalinē, ir siekē visą žemę, laimindama, maitindama, ir sergēdama ir suteikdama prieglaudos kiekvienam gyvam sutvērimui. Bet atējus nuodēmei, buvo duotas įsakymas nukirsti aną medi, ir žmonijos garbē ir gražybē ir galybē buvo atimta; ir žemesnieji sutvērimai jau neberado sau prieglaudos, saugumo ir laimēs po jos įtaka. Mirtis nukirto šitą didelį medį, išbarstē jo vaisius ir lapus ir paliko žemesniuosius sutvērimus be viešpaties ir be geradario.

Žmogus jautēsi nebeturįs jokios vilties ar galimybēs atgauti sau prarastąjį viešpatavimą. Bet ne taip buvo žiūrima į tą dalyką Dievo žvilgsniu. Pradiniai tasai viešpatavimas buvo Jo plane pažymētas, ir buvo maloninga Jo dovana žmogui; ir nors Jis buvo liepęs jį nukirsti, tačiaus kamienas arba šaknis, būtent Dievo nutarimas atsteigti, pasiliko lygkad surakintas tvirtomis grandinēmis, kad nepradētų želti pirm Dievo paskirto laiko.

Kaip sapne regējimas persimainē nuo medžio kamieno į nupuolusi žmogų, pavirtusi į žvērių panašumą ir bendravimą su jais, nebetekus proto ir visos pirmiau turētos garbēs. Nuo to laiko kai prieš jį buvo ištarta bausmē, žmonija turējo savo dalia su žvērimis, ir žmogaus širdis pasidarē žvēriška ir sugedusi. Koks čia įspūdingas paveikslas, kuomet mes įsižiūrime i dabartinį pusiaucivi- [93] lizuotą ir laukinį žmonijos didžiumos stovį, ir pamatome kad tik labai maža dalelē benori pasipriešinti ir nepasiduoti žemyn traukiančioms įtakoms ir, kovodama prieš jas, turi šiek tiek pasisekimo.

Žmonija turi pasilikti pažeminimo stovyje ir piktojo valdžioje, iki kolei neišmoks pažinti, kad Aukščiausias viešpatauja žmonių karalystei ir duoda ją kam nori. Ir kolei žmonēs pasilieka tokiame nužeminimo stovyje, Dievas leidžia kaikuriems iš žemiausių arba prasčiausio būdo žmonēms viešpatauti ant jų, kad jų dabartiniai skaudūs prityrimai būtų jiems naudingi ateityje.

Kaip Danielis pasakē aiškindamas sapną, taip "visa tai atsitiko karaliui Nebukadnecarui," ir tokiose beprotystēs, pažeminimo, ir žvēriškose salygose jis klaidžiojo su žvērimis iki praējo septyni laikai. (Jo atsitikime tai buvo tiesiog 7 metai). Danieliaus patiektasis sapno išaiškinimas liečia tik tą dalį, kuri išsipildē Nebukadnecaro gyvenime; bet kadangi šitas sapnas, jo išaiškinimas ir išsipildymas yra taip atsargiai parašytas, aišku kad tai buvo daroma kokiu nors svarbiu tikslu. Ir stebētinas šitų atsitikimų atitikimas Dieviškam tikslui, paduoti visą žmoniją piktojo valdžioje, jos nubaudimui ir sudraudimui, kad tinkamu metu Dievas galētų atsteigti ją ir pastatyti ant teisybēs ir amžinojo gyvenimo kelio, leidžia mums priimti šitá regējimą kaipo būsimų dalykų vaizdą.

Nebukadnecaro gyvenime išsipildęs sapnas yra labiausia atsižymējęs tuo, kad jis buvo padarytas žmoginio viešpatavimo galva arba atstovu (Dan. 2:38); ir jam esant žemēs valdovu, pranašas kalba į jį beveik tokiais žodžiais, kokius Dievas naudojo pradžioje kalbēdamas i Adoma: "Dangaus Dievas davē tau karalystę ir stiprybę, viešpatavimą ir garbę, taip pat visa, kame tik gyvena žmonių vaikai ir lauko žvērys; dar gi ir dangaus paukščius jis davē tau į rankas ir pastatē visus po tavo valdžia." (Dan. 2:37, 38) Palygink tai su 1 Moz. 1:28.

[94] Po to Nebukadnecaras buvo nubaustas už nusidējimą "septyniais laikais," kuriems praējus jo protas vēl pradējo grižti atgal į jį, ir jo viešpatavimas buvo jam sugražintas. Po to kai jis jau buvo išmokęs naudingių pamokų, jis buvo atsteigtas į savo karalystę ir apie tai jis kalbējo šitokiais žodžiais:—

"Taigi toms dienoms pasibaigus aš Nebukadnecaras, pakēliau savo akis į dangų, ir man buvo sugrąžintas protas: aš šlovinau Aukščiausįjį, gyriau ir garbinau gyvajį per amžius, nes jo galia yra amžina galia ir jo viešpatavimas tęsiasi per kartų kartas. Visi žemēs gyventojai prieš jį yra laikytini nieku, nes kaip jam patinka, taip jis elgiasi kaip su dangaus galybēmis taip su žemēs gyventojais, ir nēra kas priešintųsi jo rankai ir jam sakytų: Kodel taip padarei? Tuo pačiu metu man sugrįžo mano protas, ir aš atgavau savo karalystēs garbę ir didenybę, . . . ir aš buvau sugrąžintas į savo karalystę; man teko dar didesnis garbingumas. Taigi dabar aš, Nebu­kadnecaras, giriu, aukštinu ir šlovinu dangaus karalių, nes visi jo darbai tikri ir jo keliai teisingi, ir jis gali pažeminti tuos, kurie vaikščioja puikybēje."

Nebukadnecaro pažeminimas atvaizdino žmonijos pažeminimą ir pavergimą žvēriškoms valdžioms per septynius simbolinius laikus arba metus, skaitant dieną už metus, 2520 metų, kurie prasidējo jo dienose. Ir reikia pastebēti, kad tas laikas pilnai atitinka septyniems išpranašautiems Izraēlio nubaudimo laikams, kurie, kaip matēm, pasibaigia 1914 V. m. Nes šito Nebukadnecaro laikais Izraēlis buvo paimtas nelaisvēn ir nugabentas į Babiloną, kuomet Dievo karalystēs vainikas buvo atimtas ir septyni bausmių laikai prasidējo.

Šitie dalykai pilnai sutinka su tuo, kad Dievas, norēdamas parodyti šitas pagonių valdžias, perstatē jas Danieliui daugelio žvērių pavidale; jų laikams gi pasibaigus septynius simbolinius laikus arba metus, skaitant diena pastebeti, kad tas laikas pimaiu atitinku septvniems ismarem, pasibaigia 1914 V. m. Nes šito Nebukadnecaro [95] Dievo Karalystē buvo atiduota vienam, kuris buvo panašus į zmogaus sūnų.

Jei nebūtų turēta mintyje atvaizdinti tokį Pagonių Laikų pažeminimą ir jų ilgumą, tai mes neturētumēm jokio reikalo arba priežasties tokios pagoniško karaliaus istorijos parašymui Šventąjame Rašte. Faktai parodo, kad septyni metai jo pažeminimo labai tinkamai atvaizdino žmonijos pažeminimą; faktu yra ir tas, kad po žmonijos išsimokinimo kaikurių svarbių pamokų, Dievas yra pažadējęs sugražinti jai žemēs viešpatavimą ir kad septyni simboliniai pagonių laikai (2520 metų) pasibaigia tikrai tada, kai žmonija bus pažinusi savo pažeminimą ir savo nesugebējimą tinkamai valdyti pa­saulį ir bus prirengta priimti Dievo Karalystę ir Jo viešpatavimą, taip pat yra faktas. Ir šitos iliustracijos tinkamumas priverčia mus daryti išvadą, kad išpranašautieji septynių metų įvykiai, kurie buvo literiniais atsitikimais pačiam Nebukadnecarui, turējo didesnēs ir platesnēs reikšmēs ir atvaizdino septynius pagonių viešpatavimo laikus.

Tikroji Nebukadnecaro pažeminimo data nēra pa­sakyta, ir delto nēra svarbi, nes jo pažeminimo laikotarpis atvaizdino visą pagonių viešpatavimo laiką, kuris prasidējo tada kai iš vaizdojančios Dievo karalystēs atstovo, Zedekijo, buvo atimtas vainikas. Pagoniškos valdžios buvo žvēriškos iš pat pradžios, ir jų laikams yra paskirtas galas; jų sienos taip pat yra Jehovos nustatytos ir niekas negali jas pereiti.

Koks palinksminantis vaizdas yra mums parodytas po anų septynių laikų pasibaigimo! Nei Izraēlis, nei pasaulio žmonija, kurią jis atvaizdino, nebus ilgiau mindomi, spaudžiami ir šitų žvēriškų pagoniškų valdžių varginami. Po to bus įsteigta žemēje Dievo ir Jo Kristaus Karalystē, kurioje Izraēlis ir visas pasaulis bus šios teisētos ir teisingos valdžios palaimintas. Tuomet pa- [96] žadējimo ir vilties kamienas arba šaknis, kuris pradžioje buvo pasodintas Edene (1 Moz. 3:15), ir kuris buvo išgelbētas iš Noēs laikuose buvusiojo tvano ir išnaujo pasodintas Izraēlyje, vaizdojančioje tautoje (1 Moz. 12:1-3), vēl pradēs augti ir žydēti.

Jis pradējo želti mūsų Viešpaties pirmame atējime, bet dar nebuvo atējęs tinkamas laikas žydēti ir nešti palaiminančių visų dalykų atnaujinimo vaisių. Bet Pagonių Laikams pasibaigus netrūks irodymų apie pavasarį, ir vasariniai vaisiai bus gausūs; o rudens pjūtyje bus renkama puikiausių ir per amžius pasiliekančių ir visai žmonijai naudingų vaisių. Pirmutinis žemēs valdovas, atgavęs savo protą, išnaujo gaus savo viešpatavimą ir dar didesnę garbę už aną, kokią turējo jo atvaizdintojas; ir tuomet visi šlovins ir aukštins ir girs dangaus Karalių.

Jau mes pradedame matyti, kad protas grįžta į žmoniją; žmonēs pradeda pabusti ir pamatyti savo pažeminimą, ir žiūrēti kaip pataisyti savo stovi. Jie mąsto, planuoja ir galvoja kaip pasiekti geresnes sąlygas, negu tas, kokiose jie buvo, kuomet buvo pasidavę žvēriškoms valdžioms. Bet pirma negu jie pripažins Dievą ir Jo viešpatavimą ant visų, jie turēs patirti dar vieną baisų padūkimą ir kovą iš kurios jie išeis susilpnēję, suvargę, ir pailsę, bet jų protas jau bus ant tiek sugrįžęs, kad jie nusilenks prieš tą, kurs ateina atsteigti jų senai prarastąjį pirmutinį viešpatavimą, remiantis jų prityrimais ir paži­nimu gero ir blogo.

Tiesa, kad mes tikimēs sulaukti stebētinų dalykų palyginančiai trumpu laiku; bet  atsiminkime kad mes gyvename "Jehovos Dienoje," kurioje dabartinis žmonijos pasitvarkymas turēs būti išgriautas ir prašalintas. Parašyta yra: "Viešpats veikiai įvykdys savo žodį [nutarimą] žemēje." (Žr. tomas 1, skyr. 15) Pereitų vienuolikos metų bēgyje šitie dalykai buvo skelbiami ir garsinami spausdiniais, ir per tą trumpą laiką greitu [97] bēgiu plēojosi įtakos ir įmonēs, skirtos apvertimui ir išgriovimui stipriausių žemēs karalysčių. Per tą laiką atsirado ir sustiprējo Komunizmas, Socializmas ir Nihilizmas, kurie jau dabar daro neramumo žemēs didžiūnų ir valdovų tarpe. Nes jų širdys dabar alpsta del baimēs belaukiant to, kas turi įvykti žemēje; nes esamojo laiko galybēs liko smarkiai pajudintos, ir pagaliau jos praeis su dideliu trenksmu.

Turēdami tokius tikrus Biblijos liūdijimus apie Pagonių Laikus, mes esame pilnai įsitikinę, kad šio pasaulio karalysčių galas ir Dievo Karalystēs įkūrimas prasidēs maždaug 1915 V. m. Po to bus atsiliepta į bažnyčios malda, kurią ji kartodavo nuo mūsų Viešpaties paēmimo į dangų, sakydama: "Teateinie tavo karalystē"; ir šitoje išmintingoje ir teisingoje Karalystēje, visa žemē bus pripildyta Viešpaties garbēs pažinimu ir teisingumu ir ramybe (Psa. 72:19; Iza. 6:3, Abak. 2:14); ir Dievo valia bus įvykinta "žemēje taip kaip danguje."

Verta ypatingai įsidēmyti Danielio pareiškimą, kad Dievo Karalystē bus įkurta ne po šitų karalysčių galutino sunaikinimo, bet jų dienose, kol jos dar tebegyvuoja ir tebeturi galios; nes Dievo Karalystē turi sudaužyti ir sunaikinti visas šitas karalystēs. (Dan. 2:44) Taip juk buvo su kiekvieną iš anų žvēriškų valdžių; jos jau buvo susikūrusios pirma negu gavo visuotiną viešpatavimą. Babilonija buvo susiorganizavusi daug anksčiau negu ji nugalējo Jeruzalę ir paēmē viešpatavimą į savo rankas (Dan. 2:37, 38); Medų Persija buvo pirma negu ji nugalējo Babiloną. Panašiai buvo su visomis karalystēmis; jos turējo susiorganizuoti ir įsigyti didesnēs galybēs, pirma negu jos galējo nugalēti kitas. Taip pat ir Dievo Karalystē, gemalo formoje jau buvo per aštuonioliką šimtmečių; bet, kartu su visu pasauliu, ji turējo pasiduoti "aukštesniosioms vyresnybēms," nes jos "Dievo įsta- [98] tytos." Iki "septynių laikų" pasibaigimui Dievo Karalystē negalējo pasiekti savo visuotino viešpatavimo. Nes kaip kitos, taip ir ji, turi gauti gana galybēs nuvertimui ir sudaužymui visų pasaulinių karalysčių.

Taigi šitoje "Jehovos Dienoje," "Perversmų Dienoje," Viešpats ima savo didelę galybę (kuri nebuvo naudojama) ir pradeda karaliauti, ir delto atsiranda perversmų; bet per tūlą laiką pasaulis nežinos kodēl taip darosi. Nēra abejonēs, kad šventieji dalyvaus šitame dabartinų karalysčių sudaužyme, delto, kad yra parašyta: "surišti jų karalius pančiais ir jų didžiūnus geležinēmis grandinēmis; daryti tarp jų parašytą teismą. Ta garbē visiems Jo šventiesiems." (Psa. 149:8, 9) "Kas nugalēs ir laikys iki galui mano darbus, tam aš duosiu valdžios ant pagonių; jis valdys juos geležine lazda, ir kaip puodžiaus indas bus jie [karalystēs1 sutrupinti.”  — Apr. 2:26, 27; Psa. 2:8, 9.

Tyrinēdami 1-mą tomą, beabejonēs kiekvienas galējo patēmyti didelį skirtumą tarp Dievo Karalystēs ir dabartinių žvēriškų žemēs karalysčių, ir tai pagelbēs mums pamatyti, kad ir kovojimo metodos ir įmonēs kokios bus naudojamos tautų nugalējimui, taip pat yra skirtingos. Apreiškimo 19:15 simboline kalba parodyta, kad tas, iš kurio burnos išējo kalavijas, "kad juo ištiktų tautas; jis valdys jas geležine lazda." Kalavijas yra Tiesa (Efez. 6:17); ir gyvieji šventieji ir daug pasaulinių žmonių dabar yra naudojami kaipo Viešpaties kareiviai sunaikinimui klaidų ir kitokių piktenybių. Bet nēvienas tenemano, kad čia parodyta, jog tautos ramiai pasiduos ir bus įvestos į Dievo Karalystę; daug tekstų kalba visai priešingai. — Žiūrēk Apr. 11:17, 18; Dan. 12:1, 2; Tesal. 2:8; Psalmēs 149 ir 47.

Todel nesistebēkite, kuomet sekančiuose skyriuose mes patiekiame įrodymų, kad Dievo Karalystē jau prasidējo, kad pranašystēse buvo parodyta, kad jos paskir- [99] tasis laikas pradēti naudoti savo galybę, buvo 1878 V. m. ir kad "visagalio Dievo dienos kova" (Apr. 16:14) turi įvykti kada nors netolimoje ateityje, ir kad dabartinių žemēs karalysčių išgriovimas yra jau prasidējęs. Žiūrint Dievo Žodžio žvilgsniu, kariuomenių surinkimas jau aiškiai matomas.

Jei mūsų matymas nēra aptamsintas prietarais ir kuomet mes nustatome Dievo Žodžio teleskopą į tikrąją pusę, mes galime aiškiai matyti kaikuriuos įvykius, kurie turi įvykti "Viešpaties Dienoje." Mes dabar gyvename tarp tų įvykių, ir delto "Didžioji Jo Rustybčs Diena jau atējo."

Tiesos kalavijas jau pagaląstas, ir juo bus ištikta kiekviena piktenybēs sistema ir įpročiai, civiliniai, visuomeniniai ir bažnytiniai. Mes taipogi matome, kad užgavimas dvasios kalaviju jau yra prasidējęs: mąstymo (protavimo) laisvē, civilinēs ir religinēs žmogaus teisēs, kurių jie per ilgus amžius nebeturējo, būdami karalių, viešpačių, popiežių, synodų, tarybų, tradicijų ir įvairių isitikinimų valdžioje, dabar yra įvertinamos ir naudojamos kaip dar niekad pirmiau. Vidaus kova jau pradeda putuoti; netrūkus ji pašoks aukštyn kaip deganti ugnis, ir žmonių sistemos ir klaidos, kurios per amžius laikē pančiuose tiesą ir spaudē vaitojantį sutvērimą, turēs joje ištirpti. Taip, tiesa ir plačiai pasklidęs jos pažinimas, yra kalavijas, kuris vargina ir pažeidžia galvas daugelių šalių. (Psa. 110:6) Bet šitais vargais yra prisidengę dideli ateities palaiminimai. Jais žmonija bus pilniau prirengta įvertinti teisingumą ir tiesą, Teisingumo Karaliui viešpataujant.

Pagaliau visi turēs pažinti, kad Viešpats padarys "iš teisybēs taisyklę ir iš tiesumo lyginimo įrankį" (Iza. 28: 17); jie taip pat sužinos, kad tik griežta teisingumo valdžia tegali suteikti visiems pageidaujamų palaiminimų.

[100] Pamatę savo apsivylima ir nepasitenkinimą savo saumylumo vaisiais, jie linksmai priims ir pasiduos teisingumo valdžiai, kuri jau pradeda kontroliuoti. Todel yra parašyta, kad "Ateis visų tautų Pageidaujamasis", Kristus, Jehovos įgaliotasis ir pateptasis Valdovas.