Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 6

DIDYSIS ŽEMĒS JUBILIEJUS.

Mozēs Paskelbtieji "Visų Dalykų Atnaujinimo Laikai." — Jų Prasidējimo Data Pažymēta. — Jie Negali Prasidēti Kol Nebus Atējęs Didysis Atsteigējas. — Įstatyme Randamieji Liudijimai. — Patvirtinantys Pranašų Liudijimai. — Logiškos Išvados Padarytos Iš Atskirio Ir Bendro Tų Dalykų Išnagrinējimo — Esamojo Laiko Įvykių Sandermingumas.

"IŠ TIKRŲJŲ, aš sakau jums, kolei dangus ir žemē nepraeis, nei viena jota ir nei vienas bruoželis neišnyks iš Įstatymo, iki visa įvyks." — Mato 5:18.

Tik pripažindami vaizduojančią reikšmę Dievo pasielgimuose su Izraēlitais, mes galēsime teisingai įvertinti stebētiną tos tautos istoriją, ir suprasti kodel jų istorija, labiau už visų kitų tautų istorijas, yra taip atsargiai parašyta Pranašų ir Naujojo Testamento rašytojų. Izraēlio tautoje, kaip Naujojo Testamento rašytojai parodo, Dievas yra aškiai pažymējes savo planus, liečiančius bažnyčią ir pasaulį. Jų tarnystē padangtēje (šetroje), apie kurią taip labai smulkmeniškai parašyta Dievo duotame įstatyme, su jų kruvinomis gyvulių aukomis ir griežtais įsakymais, iškilmēmis ir šventomis dienomis, subatomis, ir visomis jų apeigomis, kaipo typai (vaizdai), nurodē į didesnius, aukštesnius ir kilnesnius antitypus, negu buvo anie šešēliai. Ir Apaštalas Povilas užtikrina mus, kad šitų vaizdų tikrybēs bus pripildytos žmonijai skirtais palaiminimais, nes jis sako, kad Įstatymas atvaizdino "geresnius ateities dalykus" (Žyd. 10:1; 8:5; Kol. 2:17); aukščiau paminētame tekste mūsų Viešpats užtikrina mus, kad visos atvaizdintosios gerybēs ištikrųjų įvyks. [167]

[168] Vienok, tyrinējant vaizdus, turime vengti klaidą, kokią padaro daugelis gerai manančių žmonių, kuomet jie pradeda matyti kad Šventajame Rašte randama atsižymējusių vaizdų; jie nueina pertoli įskaitydami kiekvieną Biblijos ypatą ir atsitikimą vaizdais. Taip darydami jie klysta, sekdami savo žingeidumą ir gudrumą. Mes gi nestatome tikējimo ant tokio netikro pamato, kuomet tyrinējame žydų Įstatymo apeigas, kurios buvo duotos ypatingai kaip vaizdai ir apaštalų pripažintos tokiomis. Netinka aplenkti šituos vaizdus be apsvarstymo ir nuodugnio ištyrimo juose pažymētų pamokų, taip pat kaip netinka praleisti laiką spēliuojant ir statant tikējimą vientik ant spējimų.

Kuomet mūsų Viešpats pasakē kad nei viena jota ir nei vienas bruoželis, neišnyks iš Įstatymo, iki visa įvyks, Jis nurodē netiktai į išsipildymą jos sandoros pareigų visiems, kurie buvo po įstatymo sandora, bet taip pat ir išlaisvino juos pilnai įvykindamas jo reikalavimus, atiduodamas savo gyvybę. Dar aukštesnēje tų žodžių prasmēje Jis reiškē, kad visi vaizdais parodytieji palaiminimai turēs išsipildyti antitypiškoje prasmēje — tikrybēje. Visose žydų apeigose, Dievo paliepimu, buvo padaryti reikšmę turintys vaizdai, kurie neliks neįvykę; todel visi vaizdai ir apeigos buvo daromos iki jų išsipildymo prasidējimui. Visi typai turējo atsikartoti iki kol nepasirodē jų antitypai; nes darymas vaizdo nēra jo įvykinimas. Įvykinimas yra pasiektas tik tada, kaip vaizdas paliauja, kuomet jo vietą užima tikrybē arba antitypas.

Pavyzdžiui, papjovimas velykinio avinēlio išsipildē Kristaus, "Dievo Avinēlio," mirtyje, ir ten prasidējo suteikimas ypatingų palaiminimų antitypiškiems pirmgimiams, Evangelijos amžiaus tikētojams. Typoje atvaizdintieji palaiminimai dar nēra pilnai įvykę, nežiūrint kad jie prasidējo su Kristaus, mūsų velykinio Avinēlio, [169] mirtimi. Panašiai kiekviena iš visų Įstatyme įsakytų apeigų pasirodo turinti typiškos reikšmēs. Griežti įsakymai užlaikyti kiekvieną apeigą žydų amžiuje, parodo aukščiau privestųjų mūsų Viešpaties žodžių svarbumą — kad kiekvienas mažiausias dalykēlis, kiekviena jota ir bruoželis, turējo įvykti taip pat atsargiai, kaip buvo įsakyta daryti Istatymo apeigose.

Šiame skyriuje mes nagrinēsime tą Mozēs Įstatymo dalį, kuri vadinama Jubiliejumi ir stengsimēs parodyti, kad Jubiliejai buvo duoti atvaizdinimui didžiojo Atsteigimo, žmonijos išgelbējimo iš nupuolimo, kas bus įvykinta tūkstantmetiniame amžiuje. Jubiliejaus suskaitymas patiekia mums laiko skaitymo taisykles, kurių supratimas ir pritaikymas parodo aiškiai, kuriuo laiku turējo prasidēti antitypas — "Visų dalykų atnaujinimo laikai." — Ap. Darb. 3:19-21.

Kadangi Jubiliejus buvo Įstatymo dalis ir kadangi jo atkartojimas nēra išsipildymas; ir kadangi mūsų Viešpaties pasakyta, kad vaizdai negali likti neišsipildę; ir kadangi mes žinome, kad tokio visų dalykų Atsteigimo, apie kokį "kalbējo visi pranašai nuo pasaulio prasidējimo," ir koks buvo atvaizdintas Įstatymo apeigomis, dar niekad nebuvo, delto mes žinome kad tai turi įvykti ateityje.

IZRAĒLIO JUBILIEJAUS METAI

Izraēlio Jubiliejus buvo Subata atilsies ir atsigaivinimo, kaip žmonēms taip ir žemei, kurią Dievas davē jiems. Buvo tai paskirtas skaičius Subatų arba atilsies.* Kiek­vieną septintą dieną jie turējo Subatos dieną ir kartą į metus tokios vaizduojančios Subatos sudarē vieną septynių Subatų cyklių, susidedantį iš 49 dienų (7 x 7 = 49), po kurio sekē Jubibiliejaus diena, 50-ta diena (3[170] Moz. 23:15, 16), žydų vadinama Sekminēmis. Buvo tai diena linksmybēs ir dēkavojimo.

* Žodis "subata" reiškia atilsis.

Subatiniai metai atsikartodavo kiekvienais septintais metais. Juose žemē turējo gauti atilsies ir nebuvo leista nieko pasēti. Šitie subatiniai arba atilsies metai pasibaigē taip pat kaip ir Sekminēs arba 50-ji subatinē diena. Septyni subatiniai metai, apimantys septynius kartus po septynius metus, arba 49 m. (7 x 7 = 49), sudarē vieną subatinių metų cyklių; pasekantieji metai, t. y. 50-ti, buvo Jubiliejaus metai.

Ištirkime dabar aprašymą apie tai ir pastebēkime kaip gražiai tai atvaizdino didyjį tūkstantmetinį Atsteigimo laiką.

Izraēlitams įējus į Kanaaną, žemē buvo padalinta tarp jų burtomis, pagal jų gimines ir šeimynas. Po to pasisekimas galējo padidinti arba nepasisekimas sumažinti jų asmenišką nuosavybę. Jei žmogus užsitraukdavo ant savęs skolų, jis galējo būti priverstas parduoti dalį arba visą savo nuosavybę, ir su visą savo šeimyną pasidaryti kito vergais. Bet Dievas buvo pasirengęs gausiai aprūpinti nelaiminguosius. Jis patvarkē taip, kad tokios neprilankios apystovos negalējo amžinai pasilikti, ir delto visos jų sąskaitospelnas arba nuostoliaiturējo būti sulygintos Jubiliejaus metais, kuriuose visi turējo būti paliuosuoti nuo senojo pavergimo ir t. t. kad ir vēl pradētų išnaujo gyventi kitą 50 metų periodą. *

* Maždaug panašų patvarkymą randame šiandien mūsų šalyje, vadinamą subankrutijimo įstatymu, kuriuo prisilaikoma anais laikais nustatytų principų. Nereikia manyti kad panaikinimas visų skolų kiekvienais 50-tais metais ir ana žydiškoji metoda buvo geresnē už šių laikų nusistatymus; nes pas juos laikai, aplinkybēs ir t. p. nebuvo ypatingai jų naudai, bet buvo ypatingomis pranašingomis figūromis ir pamokomis, liečiančiomis Dievo planą ir joįvykinimą ateityje.

Taip tat kiekvieni 50-ti metai, skaitant nuo Izraēlitų [171] įējimo į Kanaaną, buvo Jubiliejaus metai, laikas linksmybēs ir atsteigimo, kuomet perskirtos šeimynos buvo vēl suvienytos ir prarastieji namai sugrąžinti. Nestebētina kad tai buvo vadinama Jubiliejumi. Jei kieno turtas buvo parduotas del prasiskolinimo, pirkējas turējo žinoti, kad turto perkēlimas galējo pasilikti jo rankose tik lig jubiliejinių metų; o pardavimo kaina buvo nustatyta sulig tuo, kaip arti arba toli buvo būsimas Jubiliejus.

To pasitvarkymo aprašymas randamas 3 Mozēs kn. 25 sk. nuo 10 iki 15 eilutēs skaitosi: "Ir pašventinsi penkias dešimtuosius metus ir apgarsinsi visiems tavo žemēs gyventojams išliuosavimą; nes tai yra jubiliejaus metai. Kiekvienas sugrįš prie savo nuosavybēs ir kiekvienas grįš į pirmykštę šeimyną... Parduodamas ką nors tavo artimui arba iš jo pirkdamas, nenuskriausi savo brolio, bet pirksi iš jo atsižvelgdamas į jubiliejaus metų skaitlių, ir jis parduos apskaitliuodamas laukiamus vaisius. Juo daugiaus metų bus palikę po jubiliejaus, juo didesnis bus ir užmokesnis; o juo mažiaus laiko priskaitysi, juo pigesne kaina bus parduodama."

Šitas Dievo patiektasis patvarkymas, duotas per jų vadą ir vaizduojantį tarpininką Mozę, nors savaime buvo dideliu palaiminimu, atšešēlino dar didesnį Dievo paskirtą palaiminimą — išlaisvinimui visos žmonijos nuo nuodēmēs ir vergijos, per mūsų Viešpatį Kristų, didesnjjį Tarpininką ir Gelbētoją, kurį Mozē atvaizdino. (5 Moz. 18:15) Tokiais tat vaizdais Mozē rašē apie Kristų ir apie palaiminimus, kokie turi per Jį ateiti (Jono 5:46, 1:45) — apie didyjį Atsteigimą ir būsimąjį Jubiliejų visai žmonijai, kuri dabar vaitoja būdama sugedimo nelaisvēje ir nuodēmēs vergijoje.

Jei tik šešēliai suteikē laimēs ir džiaugsmo vaizduojančiai tautai, tai tikrasis Atsteigimas suteiks begalinēs linksmybēs ir ištikrųjų bus iškilmingu Jubiliejumi visiems — visam pasauliui, o kartu ir Izraēliui, tų dalykų atvaiz- [172] dintojui; nes jų kunigija atvaizdino bažnyčią, "karališkąją kunigystę." Jei mes ir nebūtumēm aiškiai painformuoti, vistiek būtų protingiau manyti, kad tas pats didžios meilēs Dievas, kurs suteikē laikinos gerovēs Izraēlitams, "kieto sprando giminei," daug labiau rūpinsis amžinu viso pasaulio gerbuviu; nes Dievas taip mylējo pasaulį, kad suteikē atpirkimą už nusidējēlius. Ir čia bus naudinga prisiminti apie tai, ką paskiau pilniau aiškinsime, kad vienu atžvilgiu Izraēlitai atvaizdino Evangelijos amžiaus tikinčiuosius, kitu gi jie perstatē visus, kurie bent kuriuo laiku tikēs į Dievą ir priims Jo nurodymus. Ir tokiu būdu mes dabar žiūrime į juos. Jaučių ir ožių krauju pažymētoji sandora buvo vaizdas Naujos Sandoros. Pažymētos brangiu Kristaus krauju, kuriuo ateis pasaulio suderinimas būsimame amžiuje. Jų permaldavimo diena ir jų aukos už nuodēmes, kurios typoje buvo naudingos tik tai tautai ir daromos tik už jų nuodēmes, atvaizdino "geresnes aukas" ir tikrąjį permaldavimą "už viso pasaulio nuodēmes." Bet patēmykite kad Jubiliejai nebuvo pritaikomi Izraēlio kunigijai (vaizduojančiai Evangelijos bažnyčią), o tik kitiems; nes kunigijai nebuvo duota jokių turtų, ir todel jie negalējo nei prarasti nei laukti sugrąžinimo. Jubiliejai buvo skirti visai tautai, atskyrus kunigų giminę, ir todel atvaizdino ne tuos palaiminimus kokius gaus bažnyčia, "Karališkoji Kunigija," bet Atsteigimo palaiminimus — žemiškus palaiminimus — kokie bus duodami tinkamu metu visiems, kurie pasidarys tikētojais į Dievą ir Jo pasekējais.

Mokslas apie šituos vaizdus pilnai sutinka su tuo, ką mes jau sužinojom tyrinēdami Dieviškąjį Amžių Planą. Šitie vaizdai neabejotinai nurodo į visų dalykų atnaujinimą, apie ką yra kalbējęs Dievas nuo amžių, visų savo šventųjų pranašų burna." Mozē buvo vienas iš anų pranašų; ir čia jis ypatingai kalba apie sugrąžinimą žmogui jo pirmutinēs nuosavybēs ir laisvēs, senai prarastos.

[173] Mūsų pirmutinių gimdytojų nepaklusnumu jie prarado viską: visas savo teises, ir visi pasidarē nuodēmēs tirono vergais, nuo kurio patys nebegali išsigelbēti. Šita sugedimo ir mirties nelaisvē palietē ir suardē daugumą žmonijos šeimynų. Bet ačių Dievui už pažadētajį išgelbējimo laiką! Jubiliejus jau arti ir netrūkus mirties belaisviai ir nuodēmēs vergai atgaus savo pirmutinę nuosavybę, tobulą žmogystę ir pradinį paveldējimą — žemę, Dievo dovaną per Jezų Kristų, Naujos Sandoros užtikrintoją ir Tarpininką.

Typiškojo Jubiliejaus metams prasidējus nebuvo tuojau sugrąžinta žmonēms laisvē ir kiti palaiminimai; atitaisymui visų pakrypusių dalykų ir atsteigimui visų laisvių, teisių ir nuosavybēs, daugumoje gal reikējo visų metų. Panašiai bus ir antitypoje, Tūkstantmetiniame Atsteigimo amžiuje, kurio pradžioje pasirodys didelēs reformos, pripažistančios senai žuvusias teises, laisves ir nuosavybes; pilnam gi (paklusniųjų) sugrąžinimui prie viso, kas pradžioje buvo prarasta, reikēs viso to atsteigimo amžiaus — tūkstanties metų.

Tikrai žinoma, kad dar nebuvo antitypiško Jubiliejaus, kuris būtų atitikęs šitiems vaizdams; ir tikēdami mūsų Viešpaties žodžiams mes esame taip pat tikri, kad vaizdai nepraeis neišsipildę: "Bet pigiau dangui ir žemei praeiti, kaip prapulti iš įstatymo vienai žymelei." (Luko 16:17) Bet gali atrodyti, kad šita Įstatymo ypatybē praējo neįvykusi. Tikrai žinoma, kad Izraēlitai nebešventē reguliariškai kiekvienus penkias dešimtuosius metus nuo to laiko kai buvo paimti Babilono nelaisvēje. Delto atrodo kad šita Įstatymo ypatybē "praējo" neturēdama nē išsipildymo pradžios. O ką mes pasakysime apie šitokį atrodantį nesutikimą su Viešpaties žodžiais? Bet ar ištikrųjų taip yra? arba randame kokį nors Jubiliejaus antitypą, prasidedantį ten, kur užlaikymas paskutinio vaizduojančio Jubiliejaus pasibaigē? Mes atsakome, [174] taip; aiškiai atsižymējęs antitypas turējo savo pradžią tikrai tuo laiku, ir tai pasirodē didesnēje ir kilnesnēje prasmēje, kaip kad visuomet yra su antitypais. Žiūrēdami į aktuali išsipildymą mes matome kad cykliai taip pat kaip ir jubiliejiniai metai, kuriais cykliai (49 metų periodai) pasibaigdavo, buvo parodyti vaizduose; ir kad ta pati padauginimo metoda, kuria buvo nustatomi typiškieji Jubiliejai, turējo būti vartojama suskaitymui laiko antitypiškam — didžiąjam žemēs Jubiliejui. Kuomet buvo laikomas paskutinis vaizduojantis Jubiliejus, ir jam praējus prasidējo didysis jubiliejinis cyklius, kuriam pasibaigus įvyks antitypiškasis Jubiliejus arba tikroji Atsteigimo Gadynē.

Mes jau aiškinome kaip buvo skaitomos Subatos, kad padauginimas Subatų septynius kartus po septynias dienas (7 x 7 = 49), privedē juos prie Sekminių sekančios Jubiliejaus dienos; padauginus gi 7 metus septyniais (7 x 7 = 49), privedē juos prie 50-tų arba Jubiliejaus metų. Laikydamies tos pačios tvarkos, padaugindami 50 su 50, mes galime pasiekti laukiamąjį antitypiškąjį Jubiliejų. Kitaip sakant, antitypiškasis cyklius, gaunamas padauginimu typiškųjų jubiliejinių arba 50-tų subatinių metų 50 kartų, kaip kad pirmiau dauginome septintų metų Subatą 7 kartus. — 3 Mozēs 23:2-13.

Sekdami šią Dievo paskirtą apskaitliavimo metodą mes pamatome stebētinas pasekmes, parodančias kad mes turime ir naudojame tikrąjį raktą, kurį patiekē pats turtų sandēlio savininkas. Padaugindami 50 kartų po 50 mes gauname ilgą 2500 metų gadynę (50 x 50 = 2500), sudarančią didyjį cyklių, prasidējusį su Izraēlio vaizduo­jančiojo Jubiliejaus pasibaigimu, ir šitas ilgasis laikas turi pasibaigti didžiuoju antitypiškuoju Jubiliejumi. Mes žinome kad toks cyklius turējo prasidēti tada kai vaizdai pasibaigē; nes jei negalējo praeiti nei viena Įstatymo jota nei bruoželis be išsipildymo arba nors jo prasidējimo, [175] aišku kad ir Jubiliejaus vaizdas, kuris buvo svarbi Įstatymo ypatybē, didesnē už jotą ar bruoželį, negalējo praeiti iki nebuvo atējęs laikas antitypo prasidējimui. Labai aišku kad antitypiškasis Jubiliejus neprasidējo nē jokioje prasmēje tada kai Izraēlitai paliovē švęsti savo Jubiliejus; todel mes esame tikri, kad tuomet prasidējo skaityties didysis Jubiliejaus cyklius. Tuokart prasidējo naujasis cyklius, nežiūrint kad Izraēlis ir visas pasaulis nieko apie tai nežino, kad tuo laiku prasidējo cykliaus apskaitliavimas ir nustatymas didžiojo antitypiškojo Jubiliejaus, su kuriuo jis turi pasibaigti. Mes turime laukti šito Jubiliejaus prasidējimo po cykliaus pasibaigimo, bet esant antitypu, jis įvyksta 50-me arba paskutiniame Jubiliejaus cykliuje. Antitypas neseka po typo, bet įvyksta toje pat datoje. Todel 2500 metams praējus turi pasirodyti antitypas arba tikrasis Atsteigimo Jubiliejus. Bet tai nebus tik vieni metai, nes aukštesnēje prasmēje tuomet prasidēs tūkstantmetinis Jubiliejus. Taip buvo su įvykinimu kiekvieno typo, kuriame laikas buvo svarbiausias dalykas. Einant panašu nusistatymu, išliejimas šventosios dvasios įvyko vaizduojančią Sekminių dieną — 50-toj dienoj. Kristus mūsų Velykinē auka, mirē tą pačią naktį, kurioje vaizduojantis avinēlis buvo paskirtas papjovimui — negalējo būti diena pirmiau ar diena paskiau. Taip ir čia, ne už metų po arba pirm 2500, ar po typiškojo cykliaus pasibaigimo; bet tai turējo įvykti tais pačiais metais, Spalio mēnesio pradžioje 1874 V. m. turējo prasidēti atvaizdintieji Atsteigimo laikai.

Vaizdo užlaikymas negali paliauti kolei neprasidējo didysis cyklius (50 x 50). Todel svarbiausias dalykas yra sužinojimas tikrosios datos kada Izraēlitai šventē paskutinį vaizduojantį Jubiliejų. Galutinai nustatę šitą datą, pasidaro lengva suskaityti didyjį 50 x 50 cyklių arba surasti 2500 metų prasidējima; ir tuo būdu galima galu- [176] tinai nustatyti didžiojo žemēs Jubiliejaus arba "visų dalykų Atnaujinimo Laikų" prasidējimą.

Bet mes turime laukti tik šito milžiniško visų dalykų atsteigimo darbo prasidējimo. Pirmose keliose vaizduojančio Jubiliejaus meto dienose pasirodē tik menkos pasekmēs; panašiai mes turime laukti ne perdaug ir pirmais keliais auštančiojo didžiojo Jubiliejaus metais. Pirmas vaizduojančio Jubiliejaus darbas naturaliai buvo suradimas pirmiau turētų teisių ir nuosavybių ir patikrinimas ko jiems dabar trūko. Žiūrēdami į antitypą mes turime laukti tai, ką mes dabar matome visaplinkui įvykstant; nes kaip bus netrūkus įrodyta, mes jau įžengēme į didyjį antitypiškajį Jubiliejaus periodą, ir buvome jame nuo Spalių mēnesio 1874 m. O ką mes matome aplink save? Mes matome kad žmonēs pradeda teirautis apie savo pradinį Dievo duotąjį paveldējimą, ir jieškoti savo trūkumų ir teisių ir t. p. Dauguma, sekdami savo nežinojimą ir saumylumą, pasisavina ką kiti turi; kitų gi besistengimas palaikyti visa, kas galima, sukelia ginčius, varžybas, straikus ir šapų uždarymus. Kaip vieni taip ir kiti sakosi jiešką teisybēs, kurios galutinas įsteigimas turēs būti paliktas Kristui, lygiai kaip po Įstatymu buvusiųjų ginčus turējo suderinti Mozē, ir po jo mirties tie, kurie sēdējo Mozēs krasēje. (Mato 23:2) Sekdami tokias nustatytas išvadas ir laukimus, jieškokime tikrosios datos, kurią Dievas yra paslēpęs šitoje typoje, "kad žinotumēm, kas mums dovanai Dievo suteikta," ir dabar galima suprasti.

Biblijoje nēra tiesiog parašyta kada Izraēlitai šventē paskutinį iš savo vaizduojančių Jubiliejų. Mes nustatome paskutinio Jubiliejaus datą prieš pat patekimą Babilonijos nelaisvēn ir 70 metų jų šalies naikinimo. Taip mes darome del dviejų priežasčių; Pirma, delto kad tai negalējo būti šioje pusēje sunaikinimo, nes ištikrųjų ten typas paliovē, "pasibaigē;" nes šalis buvo apleista 70 metų ir tauta buvo svetimos šalies nelaisvēje, Jubiliejus [177] turējo būti švenčiamas kada nors šitų 70 metų bēgyje ir turējo praeiti neužlaikytas. Pažvelgimas į jų gyvenimo aplinkybes parodo kad būdami nelaisvēje jie negalējo laikytis jubiliejinių metų įstatų ir tvarkos. Todel mes sakome kad vaizdas arba typas pasibaigē tuokart arba pirm šito sutrukdymo; negalējo tai įvykti šitoje sutrukdymo pusēje. Ir vaizdo užlaikymui pasibaigus turējo prasidēti didžiojo antitypo cykliaus suskaitymas. Pats vienas toks vaizdo neužlaikymas parodo kad vaizdas jau buvo pasibaigęs ir kad buvo prasidējęs cyklius, vedantis prie antitypo. Nuo Babilono pavergimo laikų Izraēlis jau niekad nebeturējo pilnos kontrolēs savo žemei; nuo to laiko jie ir jų šalis visuomet buvo pavergta pagoniškoms valdžioms.

Antra, pirm to Dievas išgelbēdavo juos iš visų neprietelių ir pavergimų, suteikdamas jiems laiko sugrįžti į savo šalį ir švęsti Jubiliejaus metus, ir taip palaikyti vaizdą iki tinkamam laikui pradēti skaityti didyjį (50 x 50) metų cyklių. Atrodo kad jų dažnai atsikartojusios pirmesnēs nelaisvēs nebuvo ilgesnēs kaip 40 metų, ir todel leisdavo jiems, prisilaikant Jubiliejaus patvarkymu, pasiliuosuoti ir kiekvienam atgauti savo paveldējimą kiekvienais jubiliejiniais metais. Kuomet mes parodysime, kad skaitant nuo 70 jų šalies sunaikinimo metų Babilono viešpatavimo laikais, didysis cyklius pasibaigia 1875 V. m. tuomet bus aišku visiems, kad jis negalējo prasidēti anksčiau, pirm žydų nelaisvēs Babilone; nes jei mes pakeltumēm nors vieną Jubiliejų anksčiau, tai cykliaus pasibaigimas būtų įvykęs 50 metų anksčiau, ne 1875, bet 1825 V. m. Bet tais metais juk neprasidējo nē joks Jubiliejaus amžius.

Persitikrinę tat, kad paskutinis typiškasis Jubiliejus, nuo kurio skaitomas didysis (50 x 50) cyklius, nebuvo anksčiau, ir negalējo būti po Babilono nelaisvēs, ir kad delto Jubiliejus, kurs buvo prieš pat jų paēmimo nelais- [178] vēn, buvo paskutinis, ir kad jam pasibaigus prasidējo didysis cyklius arba periodas, mes surandame tikrąjį paskutinio vaizduojančio Jubiliejaus laiką šitokiu būdu: —

Subatinių metų pradžia buvo tuomet kai Izraēlitai paveldējo Kanaano žemę; taigi pirmasis 49-nių metų cyklius, privedęs prie pirmojo Jubiliejaus, turējo prasidēti tada, kai jie įējo į Kanaaną. Šitą protingą išvadą patvirtina Viešpaties žodžiai: "Kuomet būsite įēję į žemę, kurią aš jums duosiu, leisite jai švęsti Viešpaties Subatą [užlaikysite subatinį patvarkyma]. Šešerius metus sēsite ant savo dirvos ir šešerius metus karpysite savo vynuogynus ir surinksite jo vaisius, septintais gi metais [nuo įējimo į žemę] bus atilsies Subata žemei." (3 Moz. 25:2-4) Ten prasidējo apskaitliavimas septynius kartus po septynius, arba 49 m. (7 x 7 = 49), o 50-ti metai po įējimo į Kanaaną buvo pirmas vaizduojantis Jubiliejus.*

* Kaikurie paduoda mintis, kad jei per šešerius metus pirm galutino žemēs padalinimo buvo karas, tai suskaitymas Jubiliejaus cykliaus galējo prasidēti tik po anų 6 metų. Perēję Jordaną jie įejo į aną šalį ir jiems duotasis įsakymas buvo toks: "Kuomet būsite įēję į žemę," ne, Kuomet padalinsite žemę. Šešių metų bēgyje jie padalino žemę, bet jie dar nepaveldējo visos žemēs, kolei nebuvo išvaryti laukan jų neprieteliai, kurių visų, kaikuriuose atsitikimuose, jie niekad neišvarē. (Žr. Juoz. 18:2, 3; 17:12, 13; 23:4, 7, 13, 15.) Jei jie būtų laukę iki pilno žemēs paēmimo, pirma negu pradējo apskaitliuoti cyklius, tai jie niekad nebūtų galēję pradēti.

Kronologija parodo, kad 969 metai praējo nuo įējimo į Kanaaną ir 70 metų sunaikinimo.

Norēdami sužinoti kiek Jubiliejų Izraēlitai užlaikē iki tam laikui, mes turime padalinti 969 metus su 50. Devy- [179] nioliką kartų 50 sudaro 969 ir dar palieka 19 metų. Tai parodo kad jie užlaikē 19 vaizduojančių Jubiliejų, kurių paskutinis buvo švenčiamas 19 metų pirm 70 metų žemēs sunaikinimo prasidējimo, Izraēlitams patekus Babilono nelaisvēje; ir tai atsitiko 950 metais po įējimo į Kanaaną.

Taigi, tuomet, tiktai 19 metų pirm "70 metų sunai­kinimo," jų žemēs, baigiant jų paskutinį — 19-tą — Jubiliejų, prasidējo apskaitliavimas didžiojo 2500 metų cykliaus (50 x 50 = 2500), ir visai nesunku surasti kada šitie 2500 metų turējo pasibaigti, ir kuriuo laiku prasidējo didysis antitypiškasis Jubiliejus. Skaitykime šitaip: —

Taip apskaitliuodami mes matome kad antitypiškasis Jubiliejus prasidējo 1875 V. m. kurie, prisilaikant žydiškojo civilinio laiko, kaip įsakyta 3 Mozēs 25:9, prasidējo maždaug Spalio mēn. 1874 V. m. Taigi, jei didysis Jubiliejus būtų buvęs tik vieni metai, kaip kad buvo vaizde, jis būtų prasidējęs Spalio, 1874, pabaigoje 2499 metų, ir būtų pasibaigęs Spalio, 1875 V. m. Bet tas laikas jau nebēra vaizdu, bet tikrybē: nēra jis Jubiliejaus Metas, bet antitypiškasis Tūkstantis metų visų dalykų Atnaujinimo, kuris prasidējo Spalio, 1874 V. m.

[180]

Taip mes matome kad Izraēlio Jubiliejai netiktai aiškiai ir tikrai atvaizdino didyjį "visų dalykų Atnau- [181] jinimo laiką, apie ką yra kalbējęs Dievas visų savo šventųjų pranašų burna nuo pasaulio prasidējimo," bet matome ir tai, kad jo apskaitliavimo būdas taip pat aiškiai parodo datą didžiojo žemēs Jubiliejaus prasidējimo. Jei mes atmestumēm šitas išvadas, mes negalētume kitaip manyti, kaip nutarti, kad šitie vaizdai praējo neišsipildę, nežiūrint to, kad mūsų Viešpats aiškiai pasakē, kad taip negalējo būti, — kad pigiau bus dangui ir žemei praeiti, negu vienai jotai ar bruoželiui iš Įstatymo praeiti be išsipildymo. (Mato 5:18) Mes priimame faktus kaip Dievas mums apreiškē juos, nežiūrēdami kaip stebētinos gali būti išvados, prie kokių protas mus priveda.

Bet ar šitos protingos išvados atitinka Biblijos mokslui? Pažiūrēkime į žemiau pažymētus įvykius proto žvilgsniu ir pamatysime ar Šventasis Raštas patvirtina arba yra priešingas tokioms išvadoms. Pirmiausiai mes daleidžiame, kad "Atsteigimo Laikams" prasidējus, Didysis Atsteigējas pats turi būti čia. Tokia išvada yra protinga, bet kuomet patvirtiname ją Apaštalo įkvēptu ir galutinu pasakymu, kad kuomet ateis "nuo Viešpaties [Jehovos] veido [Jo nustatytieji] atgaivinimo laikai, ... Jis siųs jums apskelbtąjį Jezų Kristų, ... apie ką Dievas yra kalbējęs visų savo šventųjų pranašų burna nuo pasaulio prasidējimo. — Ap. Darb. 3:19-21.

Remdamies vientik šituo įkvēptu pareiškimu mes jau turime aiškų liudijimą, kad su Atnaujinimo Laikų prasidējimu turējo įvykti mūsų Viešpaties antras atējimas, Spalio, 1874 V. m. kaip pažymēta Jubiliejų tvarkoje. Labai aišku kad Jubiliejai, taip pat kaip ir kiti tų laikų įvykiai buvo duoti "mums įspēti [pamokyti], kuriems tenka gyventi amžių pabaigoje." (1 Kor. 10:11) Labai aišku, kad jei jie nēra mums naudingi, tai jie buvo toli mažiau naudingi praeityje; nes Šventraštis parodo, kad žydai niekuomet pilnai ir priderančiai neužlaikē jiems [182] paskirtų vaizdų, kuomet jie turējo švęsti 19 pirmųjų Jubiliejų. (3 Moz. 26:35) Neabejotina kad jie patyrē jog buvo beveik negalima sulaikyti save nuo mylējimo turtų. Tie dalykai taip pat kaip ir visos pranašystēs ir vaizdai, beabejonēs, buvo duoti nušvietimui kelio teisiųjų, kada ir kur buvo reikalas, t. y. rodyti kelią Kristaus kūnui, o ypatingai Jo "kojoms."

Dabar atsiminkite kas buvo įrodinēta pirmesniame skyriuje, apie mūsų Viešpaties sugrįžimo ir pasirodymo būdą; nes kitaip esant kaikurie gali suklupti turēdami galvoje klaidingas šituo klausimu nuomones. Atsiminkite, kad "kaip buvo Noēs dienomis, taip bus ir žmogaus Sūnaus čiabuvime [gr. parousia]. Nes kaip dienomis pirma tvano jie ... nežinojo, ... taip bus ir žmogaus Sūnaus čiabuvime." (Mato 24:37-39) Atsiminkite taipogi ką mes jau suradome tyrinēdami Šventąjį Rąta, — kad tik tie, kurie ištikimai ir atsargiai tēmys tikrąjį pranašų žodį, mylēdami ir laukdami Jo apsireiškimo, tegalēs pastebēti Jo apsireiškimą, pirma negu Jis apsireikš pasauliui "ugnies liepsnoje, atkeršyti" — didžiojo suspaudimo metu. Delto faktas, kad Jo čiabuvimas nēra žinomas ir abelnai pasaulio ir net krikščionių nepripažintas, nēra joks argumentas prieš šitą tiesą. Pasaulis neturi tikējimo į pranašystes, ir delto nemato jose jokios šviesos. Taip pat ir atšalę krikščionįs (ir iš tokių susidaro didžiuma), nekreipia domēs į "tikrąjį pranašavimų žodį;" ir dauguma tų, kurie tariasi bundančiais, skaito pranašystes žiūrēdami į jas pasenusių ir ilgai godojamų klaidų akiniais; ir tokių akys yra pavojingai sugadintos prietarais. Visi tokie turētų ateiti pas Didyjį Gydytoją ir įsigyti sau "akių tepalo [nuolankumo] ," (Apr. 3:18) ir ant visados mesti šalin žmonių tradicijomis suteptuosius akinius ir visus savo ir kitų prasimanymus, kurių niekaip negalima suderinti su Dievo Žodžiu.

[183] Bet nei pasaulio nežinojimas ar netikējimas, nei atšalęs neatbojimas ir prietarai didelēs daugumos tų, kurie vadinasi krikščionimis, negalēs būti įsitrenkimu Dievo išrinktiesiems, kurie tikra širdimi ir tikējimu priima palaimintąjį Dievo Žodžio liudijimą. Tokie negali suklupti; nei nebus galima juos suklaidinti. Savo tikējimu ir sekdami Dievo vadovystę tokie nugalēs visas kliūtis. Nebijokite, brangūs Dievo išrinktieji: pakelkite savo galvas ir džiaugkitēs, žinodami kad jūsų išgelbējimas ir jūsų išaukštinimas ir pagarbinimas artinasi. — Luko 21:28; 12:32.

Jei Atsteigimo Laikai tikrai prasidējo Spalio, 1874, ir jei tuomet turējo pasirodyti antras mūsų Viešpaties čiabuvimas, tai kitas protingas laukimas buvo tas, kad tie, kurie budi, turējo pamatyti kokias nors aiškias žymes to, apie ką Šventasis Raštas kalba kaip apie pirmą Jo čiabuvimo darbą, būtent, surinkimą Evangelijos amžiaus vaisių — Jo išrinktųjų — (į protinį susivienijimą ir dvasinį draugavimą), ir pastebēti kokius nors prisirengimo žygius Kristaus Karalystēs įkūrimui. Apie kaikuriuos tokius įrodymus mes jau trumpai prisiminēm; bet apie tuos dalykus galima daug ką pasakyti ir delto turime tai palikti sekančiam skyriui. Ištikrųjų dabar įvyksta bažnyčios pjūtis (jos narių surinkimas. Atsiminkime kad tai buvo parašyta 1889 m.); įvyksta atskyrimas kviečių nuo kūkalių; ir pasaulio reikalai yra tvarkomi taip, kad įvyksta prirengimas vietos įkūrimui pasiliekančios mūsų Atpirkējo Karalystēs. Išpranašautieji laikų ženklai įvyksta taip kaip apie juos pasakyta ir yra aiškiai apreikšti budētojams; bet apie tai mes dabar daug nekalbēsime, delto kad norime parodyti kitus pranašingus liudijimus. Užteks čia pasakyti, kad šio amžiaus "pjūties," taip pat kaip ir žydų "pjūties," pjautuvas yra tiesa; ir kad "pasiuntiniai," kurie vartoja šitą pjautuvą, yra Viešpaties mokytiniai arba pasekējai; bet kaip [184] tuomet, taip ir dabar, daugelis tik menkai tesupranta kaip garbingas yra jiems pavestasis darbas.

SVARBŪS PRANAŠINGI LIUDIJIMAI

Nors patiektieji liudijimai yra gana aiškųs, mes patiekiame dar kitus pranašingus liudijimus, priparodančius, kad mes pradējome teisingai apskaitliuoti didyjį (50x50) cyklių. Mūsų Dangiškasis Tēvas žinojo su kokią baimę ir drebējimu mes tikējimu priimame aukščiausius ir brangiausius pažadējimus, ir delto Jis padvigubino ir taip jau tvirtus liudijimus, patiektus Įstatyme, pridēdamas dar kitus pranašo liudijimus. Ir čia mūsų brangus Atpirkējas ir Viešpats, kurs suteikē mums visą eilę liudijimų, kalbančių apie Jo čiabuvimą, kuomet Jis ateina pas mus ankstybos Tūstantmetinēs Dienos aušroje, sako į mus, kaip kadaise pasakē į Petrą (Mato 14:25-32): "Žmogau menko tikējimo, kam abejojai?" Žinok kad aš esu dvasinē esybē, žmonių akimis nebematoma. Aš taip apsireiškiu tiems, kurių akys apšviestos Dievo Žodžio šviesa; o ateityje aš ir vē1 vaikščiosiu banguojančia jūrą nepalyginamuose pasaulio perversmuose. Tu gi nebijok, bet būk drąsus, nes aš esu su tavim!

Ištikrųjų šitas stebētinas pranašingas liudijimas, kurį mes dabar apsvarstome, buvo pasislēpes ir neaiškus iki laikui, kuriuo mes pradējom įvertinti ir pritaikyti Jubiliejinius vaizdus; ir tik tuomet pasirodē jo reikšmē.

Septynios dešimtys metų, į kuriuos paprastai nurodoma kaip į 70 metų žydų nelaisvēs Babilone, Šventraštyje vadinama "septynios dešimtys metų šalies sunaikinimo." Šitą sunaikinimą Dievas išpranašavo Pranašo Jeremijo lūpomis: — "Visa šalis bus tyruma ... ir tarnaus Babilono karaliui septynias dešimtis metų." (Jer. 25:11) "Viešpats sako taip: Kai pradēs baigtis septynios dešimtys metų Babilone, aš aplankysiu jus, įvykinsiu savo gerą žodį apie jus ir atvesiu jus atgal į šitą vietą." (Jer. 29.10) [185] Šitos pranašystēs išsipildymas yra parašytas 2 Kronikų 36:17-21. Ten pasakyta priežastis kodel tai turējo būti 70 metų ir kodel šalis buvo visiškai apleista: "Nes jis atvedē ant jų Kaldējiečių karalių [Nebukadnecarą, Babilono karalių], . . . Jei kas ištrūko nuo kalavijo, tas nuvestas Babilonan liko vergu karaliaus ir jo tarnų, kolei nepradējo viešpatauti Persų karalius, kad įvyktų Viešpaties žodžiai pasakyti per Jeremiją, ir kolei žemē neatšventē savo Subatų; nes per visas apleidimo dienas ji darē Subatą, kolei nepasibaigē septynios dešimtys metų."

Iš to mes matome kad Izraēlitai neužlaikē kaip reikējo Subatinių metų, kurių svarbiausiais buvo Jubiliejai. Ištikrųjų tai buvo sunkus ištyrimas jų paklusnumo Dangiškam Karaliui, kuomet tokiai godulingai tautai buvo įsakyta leisti žemei ilsētis, sugrąžinti pasisavintą ir per ilgus metus turētą žemę jos pirmesniems savininkams, ir sugrąžinti laisvę savo tarnams — ypatingai kuomet paklusnumas buvo tik reikalaujamas, o ne priverstinas panaudojimu jēgos. Mozēs lūpomis Dievas buvo įspējęs juos, kad jei jie, kaipo tauta, nebus paklusnūs Įstatymams, kuriuos jie pasižadējo pildyti, tai Jis turēs juos nubausti. Tame pat skyriuje, kuriame Jis sako jiems apie nubaudimą septyneriopai, esant pagonių valdžioje, Jis pasakē jiems, kad jei neužlaikys Subatinių metų, Jis nubaus juos jų šalies sunaikinimu. (Ir anie 70 metų sunaikinimo buvo septynių Pagonių Laikų prasidējimu, kaip jau buvo parodyta.) Jiems duotas Viešpaties įspējimas buvo toks: "Jūsų žemē bus apleista ir jūsų miestai išgriauti. Tuomet įtiks žemei mano Subatos per visas jos apleidimo dienas, kuomet būsite neprietelių žemēje, ... nes neatsilsējo jūsų Subatomis, kuomet joje gyvenote." — 3 Mozēs 26:33-35, 43.

Per tūlą laiką Dievas leido jiems parodyti savo nepai­symą ir nepaklusnumą, bet pagaliau visai išvarē juos iš [186] jų šalies, paliko ją, be gyventojų ir apleistą, ir davē jai pilną skaitlių Jubiliejaus metų—netiktai už tuos, kuriuos jie netobulai užlaikē, bet ir už visus ateities metus, kokie dar turējo praeiti, pirma negu turējo prasidēti anti­typiškasis Jubiliejus, Atsteigimas, arba Tūkstantmetinis amžius.

Kadangi pilnas skaitlius visų vaizduojančių Jubiliejų turējo būti 70, tai čia ir vēl mes turime patiektą kitą suskaitymo metoda, sužinojimui kada turējo prasidēti antitypas. Šitie pranašingi pareiškimai parodo, kad Jubiliejų suskaitymas yra aiškus ir lengvas, ir pasekmēs griežtai atitinka Įstatyme pažymētoms metodoms.

Visam Jubiliejų skaitliui esant 70, ir kadangi Izraēlis šiaip taip užlaikē 19 pirm paēmimo nelaisvēn, delto likusieji 51 (70 - 19=51) pažymi periodą nuo paskutinio netobulai užlaikyto Jubiliejaus iki didžiojo antitypo. Bet čia turime skirtingą apskaitliavimo būdą. Einant Įstatymu, mes skaitēme būsimus ir praējusius cyklius po 49 metus kiekvieną, pridēdami 50-tus Jubiliejų metus; nes Įstatymas parodo dalykus kaip jie turējo būti, jei Izraēlis būtų pasielgęs kaip įsakyta. Pranašystēje gi parašyta taip kaip atsitiko. Atsiminkite kad mes dabar nagrinējame pranašystę, ir todel turime apskaitliuoti cyklius taip kaip jie įvyko — 49-nių metų periodus, be Jubiliejų; nes po 19-to Izraēlitai nebeužlaikē Jubiliejų. Taigi, pirmesnieji 19 cyklių turējo Jubiliejinius metus, paskesnieji gi 51 neturējo; todel mes turime skaityti 51 cyklių po 49 metus kiekvieną, arba 2499 metus (49 x 51=2499), nuo paskutinio Izraēlitų užlaikyto vaizduojančio Jubiliejaus iki antitypo. Šitas apskaitliavimas, nors skirtingas nuo kitų, pasibaigia tuo pačiu Įstatyme parodytu laiku, t. y. Spalio, 1874 V. m.

[187] Sunaikinimo. Prie jų priskaitoma anie 19, kuriuos Israēlitai nors nepilnai užlaikē; o taip pat ir visi paskesnieji cykliai iki antitypo. Dabar mes apskaitliuosime juos visus nuo jų prasidējimo, po Izraēlitų įējimo į Kanaaną, ir taip mes pamatysime kur jie pasibaigia.

Jei pripažįstame šias skaitlines Dievo duotomis, tai visai lengva prieiti prie loginēs Išvados. Jei tai nēra Dievo patvarkymu, Iš kur jos atsirado? Mes Kaikurių naudai paaiškinsime šį dalyką dar iš kitos pusēs: — Pilnas Dievo paskirtas Jubiliejų skaitlius buvo 70, kaip pasakyta nurodymuose apie 70 metų šalies [188] neparašēme jas. Jos buvo parašytos įkvēptąjame Dievo Žodyje: mes tik suradome jas visame jų aiškume ir gražume; ir lygiai kaip visi kiti naudingi ir sveiki pamokinimai, kokius Viešpats dabar padējo ant savo stalo, įvykindamas savo pažadējimą (Luko 12:37), tai yra "kietas valgis," skirtas ne "kūdikiams Kristuje," bet suaugusiems, "kurie turi įpratimu išlavintus jausmus" (Žyd. 5:14) pažinti ir įvertinti maistą "tinkamam laikui." Jei tai nēra Dievo prirengta ir skirta mūsų pamokymui, tai kam ir kodel yra Dievo duoti tokie dvigubi įrodymai, kurie sutinka ir patvirtina kits kitą? Norēdami pertikrinti save kad tai yra nuo Dievo, tēmykite kad nē jokioj kitoj vietoj ir nē jokiu kitu būdu negalima suderinti šituos 70 Subatinius šalies sunaikinimo metus su (50x50) Didžiojo Jubiliejaus cykliumi. Mēgink, suskaityk ir persitikrink! Daleiskime kad būtų įvykusi klaida, arba būtų praleistas vienas iš 19 Izraēlio užlaikytųjų Jubiliejų, ir būtų atšvęsta tik 18; arba jie būtų pridēję vieną ir būtų buvę 20 iki 70 sunaikinimo metų prasidējimui. Patikrink ir pamatysi kad virš minētieji dvigubi Įstatymo ir Pranašų liudijimai pilnai sutinka ir priparodo, kad 1875 m. (kurie prasidējo Spalio 1874 V. m.), yra tikroji Atnaujinimo Laikų prasidējimo data, ir kad po to laiko dangus jau nebesulaikē mūsų Viešpati, didyjį Atsteigēją, ir kad tai atitinka kronologijai ir kitoms pranašystēms, kurias mes tolesnei nagrinēsime.

Jei šitos pranašystēs ką nors reiškia, tai jos kalba apie Didyjį Jubiliejų, visų dalykų Atnaujinimo Laikus, ir sako, kad tie laikai jau prasidējo, ir kad mes gyvename Tūkstantmetinio amžiaus aušroje ir delto Evangelijos amžiaus "pjūtyje," Dievo "rūstybēs dienoje," su kurią vienas amžius pasibaigia ir kitas prasideda, ir kad veikiai turēs įvykti "visa kas parašyta."

[ 189]

Tegul nēvienas skaitytojas skubuotai neateina prie [190] išvados, kad mes dar neturime jokių Atsteigimo įrodymų arba kad Teisingumo Saulē dar nenušviečia Ziono bokštus ir pasaulį. Priešingai, patēmykime, kad mes jau gyvename dienoje, kurioje apreiškiami paslēptieji dalykai; ir atsiminkime kad pirmas Atsteigimo darbas yra išgriovimas senos ir supuvusios statybos, stovinčios ten, kur turi būti pastatyta nauja santvarka. Atsiminkime kad pirmas geriausio gydytojo darbas dažnai yra atidarymas žaizdų, ir nukarpymas arba nupjovimas to, ko negalima išgydyti, kad gydymo darbas būtų pasekmingai atliktas. Nereikia nē sakyti kad toks darbas yra skaudus ir retai kada tuojau ligonio įvertintas. Panašiai daro Didysis Gydytojas, Atsteigējas ir Gyvybēs-Davējas. Jis sužeidžia išgydymui, ir delto perversmai ir sijojimai bažnyčioje ir pasaulyje, yra lygūs apvalymui ir aprišimui žaizdų, nes tai yra svarbiausia Atsteigimo darbo dalis.

Vaizduojantiems Jubiliejaus metams prasidējus tri­mitavimu buvo apgarsinama laisvē visoje žemēje, visiems jos gyventojams. (3 Moz. 25:10) Antitypas gi garsinamas trimitavimu simboliniu "Septintu Trimitu," "Dievo Trimitu," "Paskutiniu Trimitu." Ištikrųjų tai didelis trimitas, skelbiantis laisvę kiekvienam belaisviui; ir nors iš pradžių tai reiškia padējimą į šalį daug pasibaigusių savasčių ir privilegijų ir įpročių, tačiau tikrybēje to trimito garsas yra "geros didelio džiaugsmo žinios visiems žmonēms."

Išgirdę Jubiliejaus trimito garsą, skelbiantį naują gadynę, vieni greičiau pastebi vieną, kiti kitą dalyką. Vieni supranta kad reikia įvesti valdžios reformas, panaikinimą kariuomenių ir apsunkinančių mokesčių. Kiti reikalauja panaikinimo tituluotos aristokratijos ir pripažinimo žmogaus tokiu, koks jis tikrybēje yra. Kiti reikalauja pašalinimo didžiųjų žemēs savininkų, sakydami kad žemē turi būti padalinta pagal reikalą, [191] galimybę ir norą ją apdirbti. Kiti reikalauja blaivybēs reformų ir įstatymų, uždraudžiančių svaiginančius gērimus, norēdami įstatymais suvaržyti šią bujuojančią piktenybę, ir suvaldyti žmones, kurie, mylēdami pinigus, pagauna į sląstus, pavergia ir sunaikina savo artimą, ir kurie, pasinaudodami kitų silpnybēmis, tarpsta ir penisi jų krauju. Kiti suorganizavo pašalpos draugijas ir gyvulių apsaugojimo įstaigas, kad kas nors nekankintu ir nepažeistu nebilių gyvulių. Kiti sutvērē draugijas suvaržymui ištvirkimo ir dorai kenkiančios literatūros. Kiti suorganizavo draugijas kovojimui prieš suterliojimą ir sugadinimą maisto; jie stengiasi parodyti, patraukti teisman ir nubausti tuos, kurie, mylēdami pelną, sugadina ir padaro kenksmingą kūnui maistą. Yra išleidžiami įstatymai apsaugojimui žmonių gyvybēs ir sveikatos. Anglekasiai (mainieriai) turi turēti tyraus oro, nežiūrint kiek tai kaštuotu; jie turi turēti du keliu išsigelbējimui iš ugnies. Darbininkai, kurie patys negalējo sau pagelbēti ar pasirinkti darbo vietas, dabar yra saugojami viešais įstatymais. Jie nebeturi laukti kol samdytojas prisirengs jiems užmokēti kaip ir kadą jam patogu, bet įstatymas reikalauja, kad apmokējimo diena būtų nerečiau kai už dviejų sąvaičių ir kad būtų užmokēta pinigais. Nebegalima sugrūsti žmones į namus, kurie neturi prietaisų pabēgimui iš ugnies, kad nereikētų sudegti arba šokant laukan susižeisti; tokie įtaisymai reikalaujami įstatymais ir neklausantieji savininkai gali būti nubausti pinigais arba kalējimu. Turtingos gelžkelių ir laivų bendrovēs yra priverstos rūpinties žmonių reikalais ir gyvybēmis, neturtingų taip pat kaip ir turtingų. Šitos reformos įvyko delto, kad žmonēs išgirdo Jubiliejaus trimitą, skelbiantį žinojimą ir laisvę; nēra tai tik geraširdžių sumanymai, laimingesnių klasēs naudai. Visi, kurie būdami turtingesniųjų klasēje yra geros širdies ir kurie myli teisingumą, gali džiaugtis ir džiaugiasi maty- [192] dami šitų reformų prasidējimą; vienok didžiuma turi joms pasiduoti priverstinai. Tiesa, kad tokie įstatymai ir patvarkymai dar nēra tobuli ir nēra pagarsēję; tačiau jų pasirodymas džiugina jų širdis ir parodo kas gali būti reikalaujama iš nuolankiųjų ir kaip gali būti pažeminti puikieji tada kai Jubiliejinē tvarka pradēs pilnai veikti. Visa tai yra dalimis reformacijos bruzdējimo, įvedančio į pasaulį Didyjį Žemēs Jubiliejų; ir nors buvo daug reikalaujama ir daug kas pasidavē, tačiaus karaliai, valdovai ir karalienēs — politiniai, socialiniai, bažnytiniai ir finansiniai — nenorēs pasiduoti šito Jubiliejaus arba Atsteigimo dideliam sulyginimui. Šventąjame Rašte pasakyta, kad jie bus priešingi, bet bus nugalēti jų pačių ir visų kitų galutinam gerbuviui.

Kartais "laisvēs" jieškantieji karštagalviai pasielgia neprotingai; bet vistiek visa tai turime priskaityti Jubiliejiniam bruzdējimui ir praeities nežinojimui ir prispaudimui. Pilnų ir tikrų žinių apie Atsteigimo plotį turi tik mažasis Viešpaties "būrelis." Jie pastebi net mažiausias permainas ir žmonių reikalų pataisas; bet tuos dalykus jie mato žiūrēdami į Dievo Žodį. Jie mato kad didžiąjai pavergējai — nuodēmei — turi būti atimta galybē; kad didysis mirties kalējimas turi būti atidarytas ir kiekvienam kaliniui suteiktas išlaisvinimas, po kurio pasirašē brangiu krauju Dievo Avinēlis, kurs nuneša pasaulio nuodēmę, Didysis Atpirkējas ir Atsteigējas. Ištikrųjų tai linksma žinia, kuri bus visiems žmonēms, netik gyviesiems, bet ir visiems, kurie yra kapuose. Pirm šito didžiojo Jubiliejaus pasibaigimo kiekvienas žmogus gaus pilną laisvę ir galēs sugrįžti prie savo pradinēs nuosavybēs ir per Kristų gaus atgal visa, kas buvo prarasta per Adomą.