Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 8

PIRMA TURI ATEITI ELIJAS.

Kaip Šita Svarbi Pranašystē Rišasi Su Antruoju Atējimu. — Jono Krikštytojo Padarytas Dalinas Ir Vaizduojantis Išsipildymas. — Tikrasis Išsipildymas. — Regējimas Šventąjame Kalne. — Stebētini Panašumai Tarp Elijo, Vaizdo, Ir Tikrojo Elijo. — Laikas Prisiartino. — Išvaizda. — Elijo Pasekējas Elisiejus.

"Štai aš siųsiu jums pranašą E1iją, pirma negu ateis didi ir labai baisi Viešpaties diena. Jis atgręš tēvų širdis į sūnus ir sūnų širdis į tēvus, kad aš atējęs neužgaučiau šalies prakeikimu." — Mal. 4:5, 6.

SVARSTANT apie įrodymus, kad jau laikas įsteigti Mesijo Karalystę ant žemēs, netinka pralenkti pranašystę, kalbančią apie Elijo atējimą.

Mūsų teksto turinys yra nepaprastas. Atrodo kad Elijo darbas bus atgręšti (atversti) tēvus, kad pasidarytų nuolankūs, panašūs į kūdikius, priimančius pamokymą ir atgręšti jų širdis nuo klaidos, nuodēmēs ir neištikimumo, ir atvesti juos atgal pas savo "Tēvus," kuriais vadinami ištikimieji patriarkai ir pranašai.

Atrodo kad Malakijo pranašystē, paskutinē į Izraēlį siųstoji žinia, padarē gilių ispūdžių juose — ypatingai du paskutiniai skyriai, kurie ypatingai kalba apie Mesijo atējimą ir apie ypatingus tos Viešpaties čiabuvimo dienos ištyrimus. (Žr. Mal. 3:1-3, 13-18; 4:1-6) Sužinoję kad jie pateks į sunkius ištyrimus, jie ramino save aukščiau privestosios eilēs žodžiais, kuriais buvo žadama, kad Elijas, kuris vieną kartą pertikrino visą Izraēlio tautą negarbinti Baalį, bet garbinti Dievą, ir vēl turējo ateiti [242] ir prirengti juos, pirma negu ateis šitas sunkaus ištyrimo laikas, kurį įves į pasaulį Mesijo atējimas.

Šita pranašystē neįvyko pirmame mūsų Viešpaties atējime — nei ta dalis, kuri kalba apie Mesiją, nei ana, kuri nurodo į Eliją. Aišku kad ta pranašystē kalba apie antrąjį atējimą; apie "Sandoros Pasiuntinio" atējimą garbēje ir šlovēje ir apie Viešpaties dienos didelių suspaudimų laiką. Kristaus pasisiųlymas vaizduojančiam Izraēliui ir didžios priespaudos, kokios atējo ant tos tautos, tada kai ji atmetē Viešpatį, įvyko kaip buvo Dievo sumanyta ir išpranašauta; ir tuo buvo padarytas dar kitas vaizdas, gelbintis suprasti čia dēstomąją pranašystę. Jonas Krikštytojas, Elijo dvasioje, atliko darbą Izraēlyje, panašų pažadētojo Elijo darbui, bet jam nepasisekē; po to ant anos tautos atējo priespaudos (prakeikimas). Didysis Elijas, į kurį čia nurodoma, turēs atlikti didelį darbą visoje "žemēje," prirengti visą žmoniją antram atējimui; ir jis taip pat per tulą laiką turēs nepasisekimo, ir delto ateis laikas didelių priespaudų (prakeikimo), kuris palies visą žemę.

Pranašo paminētasis Elijo atējimas yra pirm šitos "didelēs ir labai baisios Viešpaties dienos." Ir kadangi, kaip mes įrodinējom, didžioji Jehovos Diena prasidējo 1874 V. m. ir nusitęs per 40 metų ir pasibaigs su Pagonių Laikų pasibaigimu ir visišku išgriovimu pasaulinio ir šetoniško viešpatavimo ant žemēs ir įgaliojimo Imanuēlio — Kristaus ir Jo šventųjų — kuriems bus duota visa galybē ir valdžia, ir delto bus svarbu čia priparodyti, kad Elijas jau yra atējęs. Bet Jis negalējo atversti pasaulinių širdis į vaikiškumą (nuolankumą) ir į tikrąją teisiųjų išmintį; ir delto turējo ateiti laikas didelių priespaudų, kaip buvo Dievo numatyta ir išpranašauta. Šitais suspaudimais ir karčiais prityrimais Dievas mokys žmoniją, kad išmoktų jiems naudingų pamokų ir prisirengtų dēkingai priimti Kristų, Jehovos siųstąjį Naujosios Sandoros [243] Pasiuntinį ir visus anos sandoros teisingus patvarkymus ir įstatymus ir t. t.

Pirmame atējime, kaip jau matēm, daug iš Dievo pažadų ir planų įvyko mažoje prasmēje ir tik vienoje Izraēlio tautoje; ir tuo buvo atvaizdinta didesnēs ir puikesnēs tikrybēs, kurios bus įvykintos antrame Kristaus atējime. Ir kaip stebuklai, gydymai, ir t. p. atvaizdino didesniuosius Tūkstantmetinēs gadynēs darbus, ir kaip mūsų Viešpaties jojimas ant asilēs kaip Karaliaus, atvaizdino Jo ēmimą ant savęs didesnēs galybēs, didenybēs ir garbēs, kuomet mūsų Viešpats atējo kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, taip ir "žmogus Kristus Jezus" ir Jo mažasis mokytinių būrelis, atvaizdino aukštai iškeltąjį Garbēs Viešpatį, draugēje su šventaisiais, Jo sužiedotinę ir Jo bendradarbiais, antrame atējime. Tokiu pat būdu Jonas Krikštytojas su savo mokytiniais, dirbdamas panašų darbą, mēgindamas atversti Izraēlį ir prirengti juos priimti Mesiją, atvaizdino tikrąjį Eliją (tikrąją krikščionių bažnyčią), kuri panašiai stengiasi atversti pasaulį pirm atējimo į pasaulį Mesijo — dvasinio garbēs Viešpaties ir karalių Karaliaus. Jonas Krikštytojas, Elijo dvasēje ir galybēje, neįstengē pataisyti Izraēlį, ir pasekmēse (Mato 27: 12), Izraēlis atmetē Jezų, pagal kūną, ir delto užsitraukē ant savęs didžią "atkeršijimo dieną," perversmus ir rūstybę. (Luko 21:22) Tolygiai ir tikrasis ir didesnysis Elijas, platesnēje prasmēje, neįstengē atversti ir prirengti pasaulį, kad priimtų Garbēs Karalių; ir delto dabar turi ateiti ant pasaulio didžioji rūstybēs diena, ištirpyti ir suminkštinti ir prirengti visus, kad tikra širdimi sušuktu: Osanna! Palaimintas, kurs ateina Jehovos vardu!

Aišku tat, kad bažnyčia kūne (kūnuose tebeesantis Kristus, Galva ir kūnas), yra minētasis Elijas, arba pagarbintos bažnyčios, Jehovos Pateptojo, pirmtakūnas. Ne vardiškos bažnyčios, bet pilnai pasišventusiųjų bažny- [244] čios, kuri antroje pusēje užkabos bus didžiuoju Pateptuoju Išgelbētoju; iš tokių tat susideda Elijas. Jų pareiga yra nupeikti nuodēmę ir skelbti būsimos Karalystēs garbę. Mūsų Viešpats Jezus ir apaštalai, ir visi ištikimieji Kristuje Jezuje, priguli prie šito didelio antitypiškojo Elijo, pranašo arba mokytojo — tos pašios klasēs (Gal­vos ir kūno), kuri netrūkus sudarys Garbēs Karalių. Darbas, kuriuo Bažnyčia dabar užsiima, yra tik pirmutinis ateities darbas, kiek tai liečia pasaulio reformą. Eidama karališkas pareigas bažnyčia įvykins pasaulyje tai, ko ji, kaip Elijas mokytojas, negalējo atlikti.

Tegul niekas nemano apie mus klaidingai: Mes jau įrodinējom, kad Dievo planas Evangelijos amžiuje nesiekia iki pasaulio atvertimui. Taip nebuvo Dievo nutarta. Jis buvo nutaręs dabar išrinkti ir išmēginti bažnyčią, o pasaulis turi būti bažnyčios, Kristaus, palaimintas būsimame amžiuje. Mes neprieštaraujame šitam pareiškimui kuomet sakome, kad Elijas (Kristus kūne) bandē atversti pasaulį, bet neįstengē, įvedē tik kaikurias reformas. Dievas žinojo ir pasakē, kad mūsų darbas pasaulyje neturēs didelio pasisekimo, išskiriant išrinkimą mažojo būrelio; bet žinant kad tokios pastangos bus mums patiems naudingos Jis davē mums įsakymą per mūsų Viešpatį bandyti atversti pasaulį, kaip Jo pasakyta: "Eikite į pasaulį ir skelbkite gerąsias žinias kiekvienam sutvērimui." Matydami kad Jis išpranašavo mūsų dabartinį nepasisekimą ir ateities pasisekimą, tada kai Jis pagarbins mus ir suteiks mums Dieviškos galybēs, mes galime džiaugtis, matydami, palyginančiai, visai menką pasisekimą aštuoniolika šimtų metų bēgyje; tačiau žinodami kad tikrosios Elijos klasēs darbas nebuvo veltas, nes tuo buvo įvykintas Dievo nutarimas, tikrosios bažnyčios išauklējimas, kolei ji stengiasi duoti liudijimą pasauliui, ir tasai liudijimas bus naudingas tinkamu metu.

Jonas Krikštytojas nebuvo pats Elijas sugrįžęs ant [245] žemēs; taip pat ir bažnyčia nēra tikrasis Elijas; bet Jonas Krikštytojas atliko Izraēlyje Elijo darbą (Luko 1:17), prirengdamas juos ir perstatydamas kūne buvusįjį Viešpatį. Panašiai daro ir bažnyčia; jie atlieka pasaulyje išpranašautąjį Elijo darbą — "Elijo dvasēje ir galybēje," — skelbdama antrąjį mūsų Viešpaties atējimą, beveik tais pačiais žodžiais, kokius vartojo Jonas pirmame atējime: "Tarp jūsų stovi Tas, kurio jūs nepažįstate. Jis yra Tas, kurs po manęs ateis, Jis aukštesnis už mane." — Jono 1:26, 27.

Visi negalējo priimti Jono liudijimą, nei nežinojo kad jis buvo tuomet atējusiojo Karaliaus pirmtakūnas. Jei jie būtų tai padarę, tai tuo būtų buvę prirengti priimti Jezų kaip savo Mesiją. Kurie iš jų buvo paklusnūs Jono skelbimui ir priēmē Kristų, tiems Jonas atliko Elijo darbą. Kaip mūsų Viešpats pasakē į juos apie Joną (Mato 11 : 14,) "Jei norite priimti, jis Elijas, kurs turi ateiti"; nors Jonas su savo darbu nepabaigē, kas buvo pranašauta apie Eliją; panašiai ir mūsų Viešpats, būdamas kūne, neivykino visa, kas buvo pranašauta apie Mesiją. Visiems gi, kurie Jį priēmē, Jis buvo Jehovos Pateptasis, net ir tuomet kol Jis dar nebuvo pabaigęs savo aukos darbą, ir dar nebuvo pagarbintas, ir nebuvo atējęs eiti savo pareigas kaip Mesijas ir Išganytojas. Jonas, pirmame Jezaus atējime atvaizdino paskutinį žemiškąjį bažnyčios darbą antrame mūsų Viešpaties atējime. Paskutiniai bažnyčios nariai, vadinami Kristaus kojomis —Elijo kojomis — skelbia Karalystę. (Iza. 52:7) Kurie priima, tiems mes skelbiame prisiartinusį pagarbintojo Kristaus karaliavimą; ir tolygiai tiems, kurie priima, mes parodēm išpranašautąjį antitypiškąjį Eliją. Kaikurie gal nepriims Jo, ir gal delto lauks kurio nors vieno vyro, kuris įvykins Malakijo pranašystę, ir delto jie "nepažins savo aplankymo laiko," kol didžioji perversmų diena pradēs degti kaip krosnis.

[246] Taigi matome, kad Elijo (kūne esančiojo Kristaus) negalējimas atversti ir pataisyti pasaulį, buvo Dievui žinomas, lygiai kaip Jono negalējimas atversti Izraēlį. Vistiek ta pati Elijo klasē, pagarbinta ir įgaliota, Tūkstantmetiniame amžiuje, laimins ir mokins pasaulį ir viską atitaisys, kaip pažadēta visų šventųjų pranašų burna (Ap. Darb. 3:19-21); su bažnyčios žemiškos kelionēs pasibaigimu paliaus tik Elijo vardas ir jo padarytasis vaizdas. Su tuo sutinka mūsų Viešpaties žodžiai, pasakyti atsiliepiant į Jo mokytinius, kurie davē Jam klausimą: "Kodel rašto žinovai sako, kad Elijas pirma turi ateiti?" Atsakydamas mūsų Viešpats nemēgino pilnai išaiškinti ką Elijas atvaizdino ir kaip Jonas vykino tą patį darbą tuo pačiu laiku atvaizdindamas dar kitą; buvo tai dalykai, kuriuos mokytiniai tuomet negalētjo suprasti; todel aiškindamas apie Jono nepasisekimą ir dalinį pranašystēs išsipildymą, mūsų Viešpats pasakē: "Elijas, tiesa, turi ateiti, ir jis visa atitaisys." (Mato 17:11) Turbūt Jis turējo mintyje savo paties garbingąjį darbą būsimame amžiuje, bendrai su savo pagarbintuoju "kūnu," kuris turētjo būti išrinktas ir ištirtas Evangelijos amžiaus bēgyje. Jis žiūrējo už užkabos į Tūkstantmetinį amžių, ir todel matē Elijo klasę paimtą aukštyn ugningame vežime — galybēje ir didžioje garbēje, dvasiniame išaukštinime.

Moteriškē vartojama atvaizdinimui bažnyčios, kuomet kalbama apie ją vieną, be jos Viešpaties ir Galvos. Atskirta nuo jos Viešpaties ir Jaunikio, ji vadinama sužiedota mergaitē. Bet šitame atsitikime vartojama vyras Elijas kaipo vaizdas, delto kad atvaizdintasis bažnyčios darbas nēra vykdomas be jos Viešpaties, bet tai yra abejų darbas. Mūsų Viešpats buvo kūne esančios bažnyčios (Elijo) Galva ir Pirmtakūnas, ir Jis taip pat yra Galva nugalinčios bažnyčios — Kristaus. Be to yra daug kitų atsitikimų kur vyrai vartojami kaip vaizdai, kuomet [247] vaizduojamas bendras Kristaus Jezaus ir bažnyčios, Jo kūno, darbas. Pavyzdžiui: Aaronas ir visi jo pasekējai vyriausiojo kunigo pareigose atvaizdino mūsų Viešpatį ir žemesniuosius kunigus, Jo kūno narius; panašiai Melkizedekas atvaizdino visą pagarbintąjį kūną; panašiai Mozē, Dovidas ir Saliamonas. Todel vartojimas Elijo kaip vaizdo, atvaizdinimui bendro Kristaus ir bažnyčios darbo, sutinka su kitomis Šventraščio vietomis.

Pastebēkime kaip įspūdingas ir svarbus buvo "regējimas," kurį Viešpats parodē trims mokytiniams atsimainymo kalne. (Mato 17:1-9) Petras sako kad ten buvo parodyta būsimoji Karalystē. (2 Pet. 1:16-18 ) Persimainęs mūsų Viešpats pasirodē jų akims žibąs, Mozēs gi panašumas atvaizdina Įstatymo gadynę; Elijas gi atvaizdino Evangelijos arba krikščioniškąją gadynę. Abidvi tos gadynēs rodē ir kalbējo apie aukas ir Kristaus kentējimus ir po to sekančią garbę.

Pirma negu mes paliksime tuos dalykus, mes norime priminti kaikuriuos Elijo gyvenimo įvykius, kurie buvo vaizdais, ir palyginti juos su bažnyčios istoriją, delto kad pranašas Elijas buvo jos atvaizdintojas; mes esame tikri, kad tai nustebins visus, kurie nēra susipažinę su tais dalykais. Sekančiame puslapy mes palyginame vaizdus su tikrenybēmis.

Šitie įdomūs įvykiai nebuvo vien nelemtais atsitikimais, ir faktas, kad Elijas turējo ateiti pirm didžiosios dienos, ir kad dabar mes radome bažnyčioje antitypiškąjį Eliją, apie kurį pranašas Malakijas kalbējo ir kurį Jonas Krikštytojas atvaizdino, turētų būti laikomas dar kitu įrodymu, kad laikas yra arti ir kad didžioji Viešpaties diena jau atējo. Bet šitame vaizde randame dar kitus patarimus, paremtus kitais tekstais, kurie yra skirti vesti ir prirengti šventuosius atlikti savo dalį, ir sustiprinti ir [249] palaikyti juos šitoje audringoje dienoje.

Mes nenorime piešti ar kalbēti apie tamsų paveikslą: mes norime mąstyti ir kalbēti apie garbę, kuri pasirodys po didžiosios rūstybēs dienos, ir apie ateinančios Tūkstantmetinēs dienos linksmybes, negu apie suspaudimus ir perversmus, kokie turēs įvykti pirm pilno saulēs užtekējimo; bet reikia kad šventieji būtų nors dalinai painformuoti apie būsimus įvykius, kad jiems įvykus jie nenusigąstu ir nenustotu drąsos, bet žinotu kaip pasielgti; ir kad jie labiau įvertintu esamojo laiko palaiminimus ir delto uoliai "dirbtu, kolei yra dienos; nes ateina naktis [daug tamsesnis laikas, palyginus su esamuoju, kurs vadinasi diena], kuomet niekas negalēs nieko daryti."

Dabartinis trumpasis laikas, pirm audros pakilimo pasaulyje, yra tinkamiausias Elijo klasēs darbui, ir delto atitinka Elijo ir Jono pasisekimo dienoms. Tasai laikas labai tinkamas asmeniškam augimui malonēje ir žinojime, o taip pat ir platinime tiesos, taip patogaus laiko dar niekad nebuvo. Pamąstykime kiek džiaugsmo būtų turēję pirmieji tiesosjieškotojai, Beriečiai, jei jie būtų turēję vadovēlių, kokių mes turime, kai va: pilnas ir atspausdintas Biblijas su Rodyklēmis, Žodynais, Istorijomis, Encyk opedijomis ir kitais naudingais patarimais, už visiems prieinamas kainas ir net veltui gaunamos knygynuose, net ir mažesniuose miesteliuose; be viso to, didējančioji Tūkstantmetinēs dienos šviesa pagelbējo visokio luomo žmonēms skaityti ir protauti, Turint tokios pagelbos galima susipažinti su Dievo Žodžiu ir su Jo planu į vieną dieną daugiau negu buvo galima sužinoti per metus nepatogesniais laikais. Ir dar niekad nebuvo tokio tinkamo laiko krikščionių veikimui ir uolesniam skelbimui garbingų pjūties žinių apie mūsų Viešpaties čiabuvimą ir platinimui linksmųjų naujienų apie prisiartinačią Dievo Karalystę.

Jei mes keliautumēm nuo miesto į miestą, aplanky- [250] dami tikinčiuosius, mes juk pasiektumēm per sąvaitę daugiau negu Povilas gal galējo pasiekti per metus, ir mūsų keliavimas yra daug patogesnis. Jei norime skelbti Evangeliją gyvu žodžiu, galime tai daryti be jokių trukdymų ar gąsdinimų; ir mes gyvename laikuose, kuomet beveik kiekvienas moka skaityti ir rašyti, ką praeityje galējo tik keletas; mūsų laikuose atspausdintoji Evangelija gaunama pigiai ir patogiai, ir kartais yra naudingesnē negu burnos žodžiu pasakytieji pamokslai. Norintieji gali nuveikti daug daugiau, negu galējo Akvilas ir Priskilē savo laikuose. Mes dabar galime skelbti Evangeliją raštais ir laiškais savo draugams ir svetimiems visame pasaulyje, visai menkais kaštais.

Bet Apaštalas, nurodydamas į vardišką bažnyčią paskutinēse dienose, sako: "Nes ateis laikas, kad jie nepakęs sveiko mokslo." (2 Tim. 4:3) Nors tiesa, kad jau dabar taip yra, tokioje pat prasmēje, kokioje tie žodžiai išsipildē praeityje; bet pilnesnēje ir tikresnēje prasmēje jie įvyks ateityje. Tiesa, kad vardiškajai bažnyčiai nepatinka skelbējai, kurie paniekina jos išpažinimus ir tradicijas ir "skelbia Dievo Žodį;" ir "visą Dievo valią [nutarimą];" nes jie turi "niežtančias ausis" ir delto myli žmonių spēliojimus apie evoliuciją ir pramanytą filozofiją. Dievo Žodžio jie nenori klausyti; tačiau negalēdami sulaikyti tiesos plitimą, jie nenoromis sutinka su kaikuriomis tikējimo tiesomis.

Aukščiau paminētąjame tekste (2 Tim. 3:1-13) Apaštalas kalba tiesiog apie labai pavojingus laikus, paskutinēse šio amžiaus dienose ir sako, kad žmonēs bus pasipūtę ir mylēs gērius (smagumus) ir niekins visa, kas gera, laikydamies formalizmo, godumo, puikybēs ir nedēkingumo; jis dar sako, kad ir pačioje Bažnyčioje bus piktų žmonių ir kad suvedžiotojai eis piktyn, klysdami ir kitus klaidindami savo svajonēmis. Ir kadangi Apaštalas rašē ypatingai apie paskutines dienas, o ne apie viduramžius, delto pritinka pasiklausti, ar jau ne visai arti šitos "paskutinēs dienos," kuriose sveikas mok­slas bus nepakenčiamas, o gal ir visai nebeleidžiamas skelbti.

Nors yra tiesa, kad ir dabar, didžiumoje, nē vienam nēra leista pirkti ar parduoti (skelbti tiesą) bažnyčiose arba sinagogose, atskyrus tik tuos, kurie turi žvēries ženklą ir skaitlių (Apr. 13:17); bet pasišventusieji dabar gerai žino, jog Evangelijos skelbimui nereikia puikių dievnamių, vadinamų bažnyčiomis, lygiai taip kaip jos nebuvo reikalingos Apaštalų dienose, ir kad taip pat nereikia garsių vargonų ir išlavintų chorų žmonių pritraukimui; nes kaip krikščionybēs pradžioje, taip ir dabar, paprasti žmonēs linksmai klausosi Evangelijos net gatvēse, svetainēse, laiškais ir kitokiais spausdiniais. Bet dar kįla klausimas: Ar Apreikštojo žodžiai neturēs dar gilesnēs reikšmēs ateityje? Gali būti kad Apaštalas Povilas reiškē kad paskutinēse dienose ateis tokie laikai, kuomet sveikas mokslas bus visiškai nepakenčiamas. O mūsų prityrimai tuo atžvilgiu gal bus panašūs Jono Krikštytojo (typo) prityrimams, kuomet jis buvo įmestas kalējiman? Kitaip sakant: Ko mes galime laukti tarp dabartinio malonēs laiko, kuomet turime nedaug kliūčių ir trukdymų, ir būsimųjų palaiminta laikų, kuriuose teisingumas nebebus varžomas? Ar netolima ateitis bus taip patogi dirbti Kristaus Vynuogyne, kaip kad yra esamasis laikas? Tēmykime ka šitie vaizdai skelbia; nes nuo to laiko, kaip mūsų Viešpats atkreipē mūsų domēsį į jos, esame tikri, kad visi Elijo ir Jono prityrimai, kaipo vaizdai, gali būti pritaikyti bažnyčiai pabaigoje jos žemiškos kelionēs.

Elijas buvo paimtas nuo žemēs ugningame vežime, kas atvaizdino dvasišką garbę ir išaukštinimą gyvųjų bažnyčios narių, jų žemiškai kelionei pasibaigus. Bet reikia taipgi atsiminti, kad jis buvo paimtas viesule ir audroje; [252] audra yra perversmų simbolis; ugningas gi vežimas atvaizdino nugalējimą ir garbingą išgelbējimą iš vargų.

Paskutiniai Jono Krikštytojo prityrimai dar labiau atsižymējo vargais. Nors žmonēs jo neklausē (Mato 17:12), jie vistiek per trumpą laiką pripažino jį Dievo tarnu ir pranašu (Jono 5:35); bet po to kai jis buvo apskelbęs Mesijo čiabuvimą, jo įtekmē tuojau pradējo mažēti, kaip jis pats buvo pasakęs apie Kristų: "Reikia kad jis augtų ir kad aš eičiau mažyn." Taip turi būti ir šio amžiaus pabaigoj: Jono arba Elijo klasēs darbas baigiasi su paskelbimu, kad Dangaus Karalystē yra arti ir kad Karalius yra čia. Taip dabar daroma; todel Viešpaties žodžiai apie Jono liudijimą yra to lygiai pritaikomi antram Viešpaties atējimui: "Štai stovi tarp jūsų [yra čia tas, kurio jūs nepažįstate," "jo vētyklē jo rankoje; jis išvalys savo klojimą ir surinks kviečius į savo kluoną, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi" — didžiųjų suspaudimų metu. — Jono 1:26; Mato 3:12.

Kaip Jonas sumažējo, kuomet jo specialis darbas buvo pabaigtas, taip pat ir kūne esančioji bažnyčia turi sumažēti po jos paskutinio skelbimo, iki paskutinis jos narys bus paguldęs savo pašvęstąjį gyvenimą ir bus paimtas už užkabos į "garbę," ir nuo to laiko pasidarys pagarbintojo ir valdančiojo Kristaus nariumi. Kaip Jonas pasakē, kad Jezus turi augti, taip ir dabar, kuomet jau įvyksta tikrosios Karalystēs įkūrimas, mes galime su pastitikējimu sakyti, kad Karalius yra čia ir kad Kara­lystē turi augti ir pripildyti visą žemę. Ir Jono paskelbtasis "pjūties" darbas — surinkimas kviečių, ir pelų įmetimas į naikinančius vargus — atitinka taip pat mūsų laikams.

Jono laisvē buvo suvaržyta tuojau, kai jis buvo pabaigęs savo darbą ir apskelbęs atējusįjį Mesiją; ir jis buvo įmestas kalējiman delto, kad buvo sudraudęs karalių del jo neteisētų santykių su Erodiada. (Mato 14:4) [253] Ir nors ištikimi Dievo vaikai dažnai įrodinējo, kad bažnyčios susivienijimas su civilinēmis valdžiomis yra neteisētas ir Šventraštyje vadinamas paleistuvavimu (Apr. 17:5), ir nežiūrint to, kad didžiuma pasaulinių žmonių atsiskyrē nuo vardiškų bažnyčių, vistiek santykiavimas pasilieka, ir atrodo kad pranašystē skelbia, kad būsimųjų suspaudimų metu, vardiškos bažnyčios, kurios tariasi esančios Kristaus mergelēmis, atsistos žemēs karalių pusēje ir susivienys su jais; tikroji gi bažnyčia, kaip ir jos atvaizdintojas, Jonas Krikštytojas, bus nevieši ir nebeturinti laisvēs, del jos ištikimo nupeikimo ir pasipriešinimo klastoms.

Jono ir Elijo persekinētoja buvo moteriškē, — karalius buvo tik jos įrankis. Panašiai ir tikrosios bažnyčios, kuria Jonas ir Elijas atvaizdino, persekinētoja buvo ir ateityje bus vardiškoji bažnyčia, kurios atvaizdintoja buvo moteris (Jezabelē) ir civilinē valdžia — karalius. Pranašystēs aiškiai parodo dar artimesnį susivienijimą ne kaip dabar, ir kiekvienas tēmytojas gali pastebēti, kad įrankis, kuriuo viešpataujančioji aristokratija valdo minias, yra klaidingas įsitikinimas, kad Dievas esąs paskyręs šituos "didelius vyrus," — kurie dažnai yra silpni ir žiaurūs, — kad viešpatautų ant jųjų; ir kad delto pasipriešinimas tironybei ir neteisingumui ir reikalavimas teisybēs, laisvēs ir lygių teisių, esą pasipriešinimas Dievo valiai. Todel šių laikų valdžios ir bažnyčios atvirai arba slaptai, jungiasi ir vienijasi norēdamos apsisaugoti nuo ateinančios audros.

Būsimoji kova tarp aristokratijos ir miniių kiekvienoje civilizuotoje šalyje bus taip smarki ir visai nepanaši pirmesniems prityrimams, kad konservatyvi ir religiniai žmonēs, bijodami galutino visuomenēs pasitvarkymo iširimo anarkijoj, sutiks priimti monarkiją, priespaudą ir vergavima, bijodami susilaukti ko nors dar blogesnio. Delto tokie glausis prie bažnyčių ir valdžių, turinčių [254] turtų ir galybēs, besistengdami sulaikyti ir išvengti nesulaikomąjį perversma — "kovą didžioje Visagalinčiojo Dievo dienoje."

Pagaliau jo pusēje pasiliks tik tie, kurie myli ramybę ir tikrąjį tikējimą ir delto turi karalių Karaliaus palankumą, ir kuriems Viešpats apreiškē savo sumanymus per savo Žodį (Jono 16:13); ir tik tie teturēs pilno pasitikē­jimo Jo išmintimi ir meile ir Jojo galybe, galinčią padaryti, kad visa įvyktų kaip Jo pažadēta. Tik tokie tarp protaujančių ir tvarka mylinčių žmonių, "kurie mato kokią dalį Dievo plane turi suluošti ateinančioji socialinē revoliucija, — pašalinimą subergždējusių pasaulinių sistemų — ir prirengimą pasaulio priimti teisingąjį Tūkstantmetinį karaliavimą; tik tokie tegalēs suprasti ką tie perversmai reiškia ir žinos kaip tuomet pasielgti. Bet apie juos bus klaidingai manoma ir jų pasistengimui aiškinti ką tai reiškia, ir įrodinējimui kad tai yra vienintēlis vaistas, priešinsis tie, kurie nemato palaimintų pasekmių ir kurie, nenorēdami išsižadēti savo valios ir savo sumanymų ir planų, negali įsižiūrēti į Dievo planus. Kuomet žemēs valdytojai pripažins kad reikia panaudoti varžančias ir priverstinas priemones, gal jos bus pritaikomos nevien darbininkų organizacijoms ir leidiniams, kuriais reikalaujama teisių ir teisybēs, bet taip pat ir kitiems, kurie aiškina Dievo planą ir tikrąją didžiųjų suspaudimų priežastį ir vienatinį vaista. Taip, gal beliko tik trumpas laikas, po kurio Karalystēs Evangelijos skelbimo darbas bus varžomas ir trūkdomas.

Gal tokiu būdu įvyks, kas pasakyta antroje Psalmēje, tik siautimas gal bus daug smarkesnis, negu dabar galima įsivaidinti, nežiūrint to, kad išdalies tai išsipildē mūsų Viešpaties, bažnyčios Galvos, žemiškojo gyvenimo laikuose. — Ap. Darb. 4:25-29.

Suvaržymas laisvēs politiniuose ir draugijiniuose reikaluose gal bus lygiai pritaikomas liuosam išsireiškimui [255] religiniuose klausimuose, kurie yra visos tikrosios laisvēs pagrindu. Nesistebētume jei kurią dieną dabartinēs re­spublikos vietą užimtų koki nors diktatūros valdžia; ir galime manyti, kad kada nors bus pripažinta jog reikia laikytis vienos kurios nors pagarsējusios religijos, ir mokinimas prieš ją bus įskaitomas politiniu nusikaltimu ir baudžiamas. Tokios rūšies persekiojimas šio amžiaus pabaigoje arba pjūtyje bus kita paralēlē, atitinkanti žydų amžiaus pjūčiai (Ap. Darb. 4:10-13; 23-30; 5:29-41; 11:19); ir parodys kaip svarbūs ir reikšmingi buvo žodžiai Apaštalo Povilo ir Jono (2 Tim. 4:3; Apr. 13:17), ir kaip tikrosios bažnyčios žemiškos kelionēs pabaiga buvo atvaizdinta Elijo paēmimu viesule ir Jono Krikštytojo įkalinimu ir nukirtimu galvos.

Studijuodami tuos dalykus išmokome dvi naudingas pamokas; ateitis parodys ar skaitēme pranašingus liudijimus teisingai ar neteisingai. Pirma: mes sužinojom, kad turime būti pasirengusiais, apsiginklavusiais ir taip susipažinusiais su neužginčijamą tiesą, kad persekiojimas tik uždegtų mumyse dar karštesnį uolumą, užuot pabūgimo ir pažeminimo tiesos taisyklių arba pasidavimo žemēs karaliams, kurie, kartu su religiniais vadais, susirinks ir atsistos prieš mus ir prieš tiesas, kurias Dievas leido mums, kaip Jo pasiuntiniams, skelbti. (1 Jono 3:1) Antra: toks sprendimas apie ateitį, palyginus su dabartinēmis privilegijomis, turētų paraginti kiekvieną pasišventusį Dievo vaiką uoliau naudotis puikiomis dabartinēs pjūties progomis ir privilegijomis ir atsiminti Jezaus žodžius: "Pjovējai gauna užmokesnį," taip pat kaip ir tie, kurie sējo ir laistē, ir kad dabar tinkamiausias laikas surinkimui vaisiaus amžinąjam gyvenimui. Trumpasis dabartinis laisvēs laikas yra Dievo prirengtas, pažymējimui tikrųjų Dievo tarnų jų kaktose (tiesos pažinimu). — Apr. 7:3.

[256] "Sunaudokime šį trumpąjį laiką
Skelbdami žmonēms Dievo tiesą."

Viešpats pasakē: "Dirbkite kolei yra dienos, nes ateina naktis, kuomet niekas nebegalēs nieko daryti." "Darbuokitēs ne del žūnančio valgio, bet del pasiliekančiojo amžinajam gyvenimui."

Todel šiame laike mes matome kad pranašas Elijas yra atējęs, kaip buvo išpranašauta, pirma negu ateis didi ir baisingaViešpaties diena. Ir mes girdime jo užbaigiamąjį liudijimą, panašų į Jono liudijimą: "Štai tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažistate" — Jo vētyklē jojo rankoje ir Jis tikrai išvalys savo klojimą: surinks kviečius į savo kluoną, o kūkalius (ne pačius žmones) sudegins neužgesinama ugnimi, didžiųjų suspaudimų metu, prakeikimu, kuris turi ateiti ir prirengti kelią didžiąjam karalių Karaliui. Jis turi augti, bet Elijas turi sumažēti ir pagaliau turi būti visai suvaržytas. Mes jau dabar turime kaikuriuos Elijos klasēs skelbējus, bet laikui bēgant visi ištikimieji pasidarys tiesos skelbējais ir Elijo darbo vykintojais. Prie pagarbintos Elijo klasēs priklausys tik ištikimieji, ir tik jiems tebus leista dalyvauti visų dalykų atnaujinimo darbe, kuris bus pasekmingai vykdomas Tūkstantmetiniame amžiuje. Elijo vardas turi gilios reikšmēs; jo prasmē toki: Jehovos Dievas (Jo galingasis). Yra tai tinkamas vardas Viešpaties Pateptojo, kurio didysis darbas bus atitaisymas visų dalykų, apie ką yra kalbējęs Dievas nuo amžių visų savo šventųjų pranašų burna nuo pasaulio prasidējimo.

Baigdami šia tēma mes dar norime pasakyti, kad baigdamas savo žemišką kelionę pranašas Elijas pasišaukē pas savę Elisiejų, kuris, atlikęs aukavimo darba, paliko viską ir sekē Eliją, ir po pranašo Elijo paēmimo viesule, pradējo eiti jo paliktąsias pareigas, nes suteikiant apsiaustą jam buvo duotas įgaliojimas ir didelis saikas Elijo dvasios ir galybēs. (1 Kar. 19:16) Kadangi Elijas [257] perstatē Kristaus Kūną — ant žemēs tebesančią nugalinčią Bažnyčią, tam tikrą klasę, delto galima sakyti kad Elisiejus taipogi atvaizdino klasę, kurį artimai susidraugaus su Elijo klasę ir seks Viešpatį, bet vistiek nesitikēs sulaukti pagarbinimo. "Viesulas" arba perversmai atskirs tokius nuo Elijo klasēs, tačiau jie nenustos pasitikējimo ir delto bus palaiminti. Elijui prasišalinus, Elisiejus pasidarē drasus ir galingas taip, kad tų laikų teologai ("pranašų sūnųs") pasakē: "Elijo dvasia dabar nusileido ant Elisiejaus!"

Elisiejaus vardas reiškia: galingas išgelbētojas, todel Elisiejaus gyvenimas buvo pašvęstas atitaisymo darbui. Neabejotina kad tai perstatē darbą tam tikros klasēs, kuri ateityje atsižymēs vykinimu atitaisymo darbo, tuomet pagarbintos bažnyčios galybēje. Tarp kitų stebētinų darbų, Elisiejus pagydē Jeriko vandenis, kad daugiaus nebebuvo juose mirties, nei nederlingos žemēs. Jis padaugino neturtingos našlēs aliejų, kad užsimokētų skolą; sugrąžino gyvybę Sunamietēs sūnui; ir kuomet buvo badas šalyje, ir viralas, kurį teologai ("pranašų sūnųs") buvo pradēję valgyti, buvo užnuodytas ir netinkąs valgyti, Elisiejus jį pagydē ir padarē sveiku maistu. Jis padaugino truputį duonos taip, kad užteko dideliam pulkui. Jis pagydē raupsuotąjį Naamaną. Jis taipogi buvo Dievo naudojamas patepti karalių Jēhų, kurio rankomis, pagal Elijos pasakytąjį žodį, buvo sunaikinta karališkoji Akabo šeimyna ir pati Jezabelē ir visi jos pranašai. — 2 Kar. 2:19-22; 4:1-7, 18-44; 5:1-10; 9:1-37; 10:28.

Nesunku susekti šituos Elisiejaus darbus, kurie labai panašūs atitaisymo darbui, kuris neužilgo turi prasidēti, tada kai klaidomis sugadintieji tiesos vandenįs bus pagydyti aiškesniu Dievo Žodžio supratimu; kuomet beturčiams bus gelbima įsigyti džiaugsmo aliejaus, užuot nuliūdimo dvasios; kuomet mirusieji bus sugrąžinti gyveniman; tada kai badas del tiesos bus prašalintas [258] sveiko ir gaivinančio maisto gausumu; ir kuomet Akabu ir Jezabele atvaizdintosios valdžios ir sistemos, ir visa, kas kovoja prieš Viešpatį, bus visiškai ir galutinai sunaikintos.