Š V E N T R A Š Č I O  S T U D I J A V I M A I

LAIKAS   PRISIARTINO

 STUDIJAVIMAS 9

NUODĒMĒS ŽMOGUS — ANTIKRISTAS.

Antikristas Turi Būti Išvystytas, Apreikštas Ir Ištiktas Pirm Viešpaties Dienos. — Šiam Dalykui Priešingos Nuomonēs Apsvarstytos. — Pranašingas Apibūdinimas. — Antikristo Gimimas. — Greitas Jo Išsivystymas. — Istorinis Paveikslas Atitinka Biblijos Liudijimui. — Jo Karaliavimas Klatsingas. — Jo Galva Ir Burna Atsižymējusi. — Jo Pasididžiavimo Ir Piktžodžiavimo Žodžiai. —Jo Klastingasis Mokslas. — Jo Naikinimas Aukščiausiojo Šventųjų. — Jo Tūkstantmetinis Karaliavimas. — Antikristas Užgautas Dvasios Kalaviju. — Jo Paskutinē Kova Ir Galas.

"Tegul niekas neklaidina jūstų jokiu būdu; nes pirma turi ateiti atpuolimas ir būti apreikštas nuodēmēs žmogus, prapulties sūnus." — 2 Tesal. 2:3.

APAŠTALO Povilo žodžiai parodo, kad pirm Viešpaties Dienos, kuri jau aušta, turējo pasirodyti ženklas (Antikristas), vadinamas "nuodēmēs žmogus," todel bus svarbu apsižiūrēti ar tasai ženklas jau nepasirodē. Nes jei toks Povilo ir kitų apaštalų aprašytasai ženklas dar nēra pasirodęs, tai aukščiau cituotieji Povilo žodžiai yra priešingi visiems kitiems liudijimams apie dabartinį Viešpaties čiabuvimą, ir Jo Karalystēs įkūrimą. Ir tasai faktas turētų būti laikomas neužginčijamu argumentu, kol nepasirodytų nuodēmēs žmogus, kurs visais atžvilgiais atitinka pranašingiems aprašymams.

Aiškiai pasakyta, kad toks nuodēmēs žmogus turi pirma pasirodyti, išsivystyti ir turēti pasisekimo pirma negu ateis Viešpaties Diena. Tokios piktos galybēs pa-[260] sisekimas ir įtaka turēs pasiekti aukščiausį laipsnį ir pradēti nykti pirma Kristaus Dienos; ir šito nuodēmēs žmogaus galutiną sunaikinimą atliks skaisčioji Viešpaties čiabuvimo šviesa Jojo atējime. Todel tikinčiųjų pareiga yra tēmyti, ar šitas Povilo persergējimas yra pritaikomas mūsų dienoms. Nes dabar, po 18 šimtmeciu, ir vel yra tvirtinama, kad Kristaus diena yra atējusi; todel prieš mus stovi svarbus klausimas: Ar kas nors iš to, ką Povilas pasakē atitaisydamas Tesaloniečių paklydimą, yra priešingas dabarties tvirtinimams?

Apaštalo patarimas bažnyčiai budēti ir laukti Viešpaties sugrįžimo, žiureti į tikrąjį pranašavimų Žodi, ir jo atsargumas aiškinant apie Kristaus čiabuvimo ženklus ir Jo darbą tuom laiku, parodo mums kaip labai jis rūpinosi, kad bažnyčia galētų pažinti Viešpaties čiabuvimą, kuomet Jis bus atējęs, ir kad jie nebūtų suklaidinti įsitikinimu jog Jis buvo atējęs pirm Jo čiabuvimo laiko. Krikščionybēs pradžioje buvo tokių, kurie pasidavē klaidinančiai Antikristo įtakai, kuri jau tuomet pradējo rodytis; panašiai ir dabar bus tokių, kurie nepažįsta Viešpaties dienos ir Jo čiabuvimo tinkamu metu. Pasirodo kad tokie yra pasidavę apgaulingam ir klaidinančiam Antikristo mokinimui, kuris apakino juos, kad nebemato garbingų tiesų ir specialių šios dienos privilegijų. Čia pasirodo Apaštalo besirūpinimas bažnyčios reikalais abejų amžių pabaigose. Jo patarimas toks: "Tegul niekas neklaidina jūsų jokiu būdu." Ir delto jis paduoda pilną nuodēmēs žmogaus apibūdinimą, kad būtų galima jį pažinti tinkamu metu.

Šio amžiaus pabaigoje krikščionys yra palinkę užmiršti pažadą apie Viešpaties sugrižimą, ir jei kas atsimena, tai su pabūgimu ir išgąsčiu. Ankstyboji gi bažnyčia laukē Jo su pasiilgimu ir su džiaugsmu, tikēdami kad tuomet bus jiems atsilyginta už visą jų ištikimumą ir kad tuomet pasibaigs visi jų kentējimai. Todel tose dienose [261] tikintieji buvo greiti klausytis kiekvieno mokslo apie Viešpaties dienos buvimą visai arti, arba kad ji jau buvo atējusi; ir delto jie galējo būti lengvai suklaidinti; apsaugoti buvo tik tie, kurie atydžiai tyrinējo apaštalų mokslą, liečiantį antrąjį atējimą.

Tesalonikoje buvusioji bažnyčia, įtikējusi kaikurių klaidinančiam mokinimui, manē kad Viešpats jau buvo sugrįžęs ir jie jau gyveno Jo dienoje. Jie gal manē kad toki nuomonē sutiko su tuo, ką Povilas buvo rašęs jiems savo pirmame laiške (1 Tesal. 5:1-5), kame jo pasakyta, jog Viešpaties diena ateis kaip vagis nakti, tylomis ir nepastebētinai; šventieji tačiau sužinos apie jos atējimą. Sužinojęs kad jie klaidingai suprato jo laišką ir manē kad jau tuomet Viešpats buvo atējęs. Povilas rašē jiems antrą laišką, kuriuo jis stengēsi atitaisyti tą paklydimą. Todel jo pasakyta: "Mes meldžiame jus, broliai, del mūsų Viešpaties Jezaus Kristaus atējimo ir mūsų susivienijimo su juo. Nesiduokite veikiai nukreipti savęs nuo savo išmanymo ir nugasdinti nei dvasios apreiškimu, nei pasakymu, nei laišku, lyg kad tai eitų iš mūsų, būk Viešpaties diena esanti arti [gr. enestemi]. Tegul niekas neklaidina jūsų jokiu būdu; nes pirma turi ateiti atpuolimas [atstojimas nuo tikējimo] ir būti apreikštas nuodēmēs žmogus, prapulties sūnus, kurs yra priešininkas ir keliasi ant viso, kas vadinama Dievas ar kas garbinama, taip kad jis sēsis Dievo šventnamy ir rodys save, lyg kad jis būtų Dievas [galingas valdovas]. Ar jūs neatsimenate, kad aš tai jums sakiau dar pas jus būdamas? Jūs žinote, ir kas dabar jį sulaiko, kad [Kristus] būtų apreikštas savu laiku. Nes neteisybēs paslaptis [priešinga Kristui] jau veikia, iki bus atimtas tas, kurs dabar jai kliudo. Tuomet apsireikš tas neteisusis [priešininkas]. Viešpats Jezus užmuš jį savo burnos kvēpimu ir sunaikins jį savo [parousia] čiabuvimo." Povilas galējo rašyti taip aiškiai apie nuodēmēs žmogaus atsira-[262]dimą pirm Viešpaties dienos, delto kad jis buvo studijavęs Danielio pranašystę, į kurią mūsų Viešpats nurodē (Mato 24:15); ir gal delto kad jis pats, savo "regējimuose ir apreiškimuose," buvo matęs kokius sunaikinimus ta piktoji sistema darys Dievo bažnyčioje.

Reikia pastebēti kad Povilo argumentai buvo visai skirtingi nuo tų, kokius dabar naudoja tie, kurie priešinasi tvirtinimui, kad Viešpaties diena jau prasidējo. Jis nesakē: O jūs, paikieji Tesaloniečiai, argi nežinote kad kuomet Kristus ateis, jūs matysite Jį savo akimis, ir jūsų ausys girdēs baisųjį Dievo trimito garsą? Kapų paminklai apvirs ir šventieji atsikels? Jei toks kritikavimas būtų buvęs tinkamas, Povilas jog būtų naudojęs tokį aiškų ir lengvai suprantamą argumentą. Bet jei jis tokio argumento nevartojo, aišku kad jis nebūtų buvęs teisingas ir tirkamas.

Energingas Apaštalo Povilo besistengimas atitaisyti Tesaloniečių klaidą, parodo kad didžiumoje jų supratimas apie Viešpaties dieną buvo teisingas. Jie suprato kad ta diena galējo prasidēti didžiumai nieko apie tai nežinant, nes ji turējo ateiti be jokių išlaukinių apsireiškimų. Jis tik įrodinējo, kad pirma turējo ateiti atpuolimas ir paskui išsivystyti ir apsireikšti nuodēmēs žmogus, kuris, kas jis nebūtų (ar tai asmuo arba didžioji Antikristo sistema, kurią jis taip pavadino), turējo iškilti, turēti pasisekimo ir pradēti nykti, pirma Viešpaties čiabuvimo dienos. Taigi, jei matome kad jau nebēra tos vienos kliūties, apie kurią Povilas kalbējo, ir jei mes aiškiai pamatēm tokią ypatą arba sistemą, kuri visais žvilgsniais atitinka istoriniam ir pranašingam aprašymui apie nuodēmēs žmogų, nuo pat jo prasidējimo iki esamojo laiko, jau tada galime tikrai sakyti, kad mes ištikrųjų gyvename Viešpaties dienoje. Ir jei galime tikrai susekti nuodēmēs žmogaus atsiradimą, išsirystimą ir puolimą, tai turime dar kitą įrodymą, kad mūsų invades [263] pirmesniuose skyriuose, apie mūsų dabartinį buvimą Viešpaties dienoje, yra tikros ir teisingos.

PRANAŠINGAS APIBŪDINIMAS
NUODĒMĒS ŽMOGAUS

Pranašavimų studijuotojas patirs, kad apie nuodēmēs žmogų kalbama daugelyje vietose Šventajame Rašte, ir kad aiškiai pasakyta koks jis bus, kada ir kur jis prasidēs, ir kokį pasisekimą jis turēs ir koks bus jo galas.

Apie šita nuodēmēs žmogų rašē įkvēptieji rašytojai, vadindami jį ivairiais vardais. Povilas vadina jį: "neteisusis," "nuodēmēs žmogus," "piktenybēs paslaptis," "Antikristas," "prapulties sūnus;" pranašas Danielius vadina jį "sunaikinimo nuoboda" (Dan. 11:31; 12:11); ir mūsų Viešpats kalba apie tą patį ženklą kaip apie "pranašo Danielio apskelbtą sunaikinimo nuobodą." (Mato 24:15) Apreiškimo (13:1-8) jis ir vel vadinamas "žvēris," Ta pati sistema buvo atvaizdinta mažu ragu, arba valdžia, kilusiu iš baisingo Danielio pranašingame regējime parodyto žvēries, kuris turējo akis ir burną ir kalbējo didžius dalykus, ir kurs kariavo prieš šventuosius ir juos nugalējo. (Dan. 7:8, 21) Jonas taipogi matē šita ženklą ir persergējo bažnyčią, sakydamas: "Jūs girdējote kad ateina Antikristas." Po to jis pataria kaip išvengti Antikristo įtaką. (1 Jono 2:18-27) Apreiškimo knygoje taip pat simboline kalba pranašaujama apie tą patį Antikristą, bet tuos pareiškimus mes tegalēsime tik trumpai paminēti; todel paliksime jų aiškinimą kitam tomui.

Įvairūs paminētieji vardai ir sutrumpinti aprašymai parodo, kad toji sistema bus nuožmi, žiauri, klastinga, veidmaininga ir tironiška, ir kils iš krikščioniškos bažnyčios tarpo; iš pradžių labai slaptingai ir lētai, paskui greitu laiku gaus galybēs ir įtekmēs ir pagaliau pasieks aukščiausį savo žemiško viešpatavimo laipsnį, sykiu su [264] turtais ir galybę; kad tuo pačiu laiku ji kovos prieš tiesą ir prieš šventuosius, save aukštindama ir tvirtindama, kad jos šventenybe ir valdžia paeina nuo Dievo.

Šiame skyriuje mes manome parodyti, kad šitas nuodēmēs žmogus yra sistema, o ne vienas asmuo, kaip kad daugelis mano; kad kaip Kristus susideda iš tikrojo Viešpaties ir tikrosios bažnyčios, taip ir Antikristas, yra padirbdinta sistema, susidedanti iš netikro valdovo ir atsimetusios bažnyčios, kuriai leista per tulą laiką melagingai perstatyti tiesą, platinti klastas ir pamēgdžioti busimąjį tikrojo Viešpaties ir Jo bažnyčios karaliavimą, ir, apgirdyti tautas tokiomis savo klastomis ir užsimojimais.

Mes tikimēs ganētinai priparodyti kiekvienam sažiningam skaitytojui, kad šitas didelis Povilo paminētasai atpuolimas jau įvyko, ir kad nuodēmēs žmogus jau užaugo ir sēdējo "Dievo bažnyčioje" (tikrojoje, ne vaizduojančioje); kad jis atitiko visiems apaštalų ir pranašų nupasakojimams apie jo būdą, darbą ir t. p. ir kad dabar, po 1799 V. m. jis naikinamas Viešpaties burnos kvēpimu (tiesos žodžiu), ir bus galutinai sunaikintas šioje Viešpaties rūstybēs dienoje ir Jo apsireiškimu atsilyginti ugnies liepsnoje, ir kad tie įvykiai jau pradeda rodytis.

Visai nenorēdami paniekinti kitų nuomonēs, mes vienok jaučiame reikalą parodyti savo skaitytojams kaikurias nesąmones apie viešą įsitikinimą apie Antikristą, kad pasirodytu tiesos didenybē ir protingumas tuose dalykuose, ir kad būtų galima palyginti nesąmoninga pasakojimą, kad viskas, ką Šventraštis pranašavo apie šita sistemą, būsią atlikta per vieną literinį žmogų. Pasakojama jog tasai žmogus taip sužavēsiąs visą pasaulį, kad per trumpus kelis metus visi pasiduosią jam ir garbinsią jį ir visai lengvai įtikēsią kad tasai žmogus esąs Dievas, ir atstatytoje žydų šventykloje garbinsią jį kaip Visagalį Jehovą. Visa tai būsią atlikta žaibo greitu-[265]mu. Klaidingai aiškindami simbolinį laiką, jie sako kad tai įvyks bēgyje trejų ir pusēs metų; ir taip pat klaidingai jie mano apie aną simboliškąjį "žmogų."

Kūdikystēs pasakos ir kvailiausios svajonēs nēra lygios kaikurių Dievo žmonių pasakojimams, kuriais jie suklumpa literiniai aiškindami Povilo kalbą, ir taip apakindami save ir kitus. Klaidingai manydami apie tuos dalykus jie nebegali matyti daugelį brangių Šventrašcio tiesų. Nors ir mes turime simpatijos su jais, vistiek jų "aklasis tikējimas" verčia mus nusišypsoti, kuomet jie visu rimtumu pasakoja mums įvairius Apreiškimo knygos simbolius, kurių patys nesupranta ir klaidingai pritaiko savo stebuklingam žmogui. Jie sako kad šiame protavimo ir netikējimo amžiuje, per trumpą 3 ir 1/2 metų laiką, šitas žmogus privers visą pasaulį klūpauti prieš jį ir garbinti jį kaip Dievą, kuomet ciesoriai, tokie kai Aleksandras, Napoleonas, Mahometas ir kiti, turējo plaukti kruvinomis jūromis ir praleisti daugelį metų, o visgi nepasiekē nei menkos dalies tos garbēs, kokią turēsiąs anas žmogus.

Ir šitie nugalētojai galējo pasinaudoti žmonių tam­sumu ir nežinojimu; šiandien juk mes gyvename laikuose, kurie visai priešingi tokio klastoriaus ir apgaudinētojo išsivystimui. Šiandien visi paslēptieji dalykai išeina į viršų greičiau negu kada nors pirmiau; šiandien tokios rūšies klasta būtų greit pagauta ir laikoma už beprotystę, kuria niekas nenorētų domētis. Šiandien žmonēs yra palinkę visai negarbinti žmones, nežiūrint ar jie būtų geri, talentuoti ar gabūs, arba kokias ištikimybēs vietas arba pareigas jie užimtu. Taip dabar darosi iki tokiam laipsniui, kad tūkstantį kartų greičiau visas pasaulis visai užginčys Dievo buvimą, nekaip garbins kurį nors žmogų kaip Visagalį Dievą.

Viena iš didelių kliūčių daugeliui, kuomet jie svarsto tuos dalykus, yra nesupratimas ką reiškia žodis dievas. [266] Jie nepastebi, kad graikų žodis theos [dievas] nevisuomet pritaikomas Jehovai. Taip vadinasi galingas valdovas, ypatingai religinis arba kuniginis valdytojas. Naujame Testamente žodis theos dažniausiai pritaikomas Jehovai, delto kad apaštalai retai kada kalbēdavo apie netikros religijos sistemas ir delto retai kada prisimindavo apie jųjų šventuosius valdovus arba dievus. Bet žemiau paduotuose tekstuose žodis dievas (theos) vartojamas prisiminimui apie kitus valdovus, o ne apie aukščiausią esybę, Jehovą. — Jono 10:34, 35; Ap. Darb. 7:40, 43; 17:23; 1 Kor. 8:5.

Pažinę graikų kalbos žodžio theos prasmę, lengvai galēsime suprasti Apaštalo pareiškimą apie Antikristą, kurs sēsis Dievo bažnyčioje ir rodysis lyg kad esas dievas. Nereikia manyti kad Antikristas bandys išaukštinti save aukščiau už patį Jehovą arba užimti Jehovos vietą. Jis tik rodys save kaip religinį valdovą ir tarsis turįs aukščiausios valdžios ant visų kitų religinių valdovų, ir tarsis esąs galva bažnyčios, kuri yra tikrais Dievo namais, tvirtindamas kad jis turįs aukščiausios valdžios ir viršenybēs. Graikų kalboje yra aiškiau parodytas skirtumas tarp dievų ir Jehovos, o taip pat ir anglų kalboje, kuomet pasakyta "the God." Keletas aukščiau paminētų tekstų, ir 2 Tesal. 2:4, kur kalbama apie Antikrista, nurodo į kitus dievus arba valdovus.

Aiškus to dalyko supratimas prašalina vieną iš didžiausių kliūčių ir prirengia žmogaus prota priimti tikrąjį aiškinimą apie išpranašautų dalykų išsipildymą, kad nereikia laukti Antikristo, kuris tarsis esąs Jehova arba reikalaus, kad kas jį garbintu, bet tokio, kuris vadinsis aukščiausiu valdytoju ir vyriausiu religijos mokytoju bažnyčioje; kurs tokiu būdu bandys pasisavinti valdžią Kristaus, Dievo paskirtosios Galvos, Viešpaties ir Mokytojo.

Reikia pastebēti ir tai, kad tie, kurie laukia literinio [267] nuodēmēs žmogaus, didžiumoje tiki į mūsų Viešpaties atējimą pirm Tūkstantmetinio amžiaus prasidējimo; jie tikisi sulaukti Viešpaties atējimo bile kurią valandą. Kodel jie nesupranta to, apie ką Apaštalas taip aiškiai rašē, pažymēdamas kad Viešpaties diena (Jo čiabuvimo diena) negali ateiti ir nereikia jos laukti iki kol nebus apreikštas nuodēmēs žmogus? Pirmesnēs žydų šventyklos pastatymui reikējo daugiau kai 40 metų; todel pastatymui naujos ir moderniškesnēs šventyklos Jeruzalēje reikētu nemažiau kaip 20 metų; ir laukiama kad ten pasirodys nuodēmēs žmogus, kurs bus garbinamas kaip Dievas. Nesuprantama kodel taip manantieji laukia Viešpaties pasirodymo bile kurią valandą? Toki nuomonē nesutinka su protu nei su Apaštalo pranašavimu. Tokie turētų ar tai nebelaukti Viešpaties bile kurią valandą, arba nesitikēti sulaukti nuodēmēs žmogaus ateityje; nes Viešpaties čiabuvimo diena negali ateiti pirma negu bus įvykęs atpuolimas (atstojimas nuo tikrojo tikējimo), ir pirma negu nuodēmēs žmogus bus išsivystes iš atsimetusios bažnyčios ir bus apreikštas.

Bet supratę teisingai Apaštalo žodžius ir pažinę tik­rąjį mūsų Viešpaties sugrįžimo būdą, mes nebesusiduriame su jokiais prieštaravimais, visur pasirodo pertikrinantis sandermingumas ir sutartinumas. Ir toki sandermingą aiškinimą mes dabar patiekiame skaitytojams, patardami, kad jie patys patikrintu jį palygindami su Šventrašciu.

Aišku kad įvairūs titulai, kuriais ta sistema vadinama, yra simboliški. Jie nēra pritaikomi vienai kuriai nors ypatai; bet jais apibūdinama sugedusi religinē ir civilinē sąjunga, išsivysčiusi vardiškoje krikščioniškoje bažnyčioje, kuri, delei savo sumaningo besipriešinimo Kristui, savo tikrosios bažnyčios arba kūno Galvai, tinkamai pavadinta Antikristo vardu. Tik toki sistema, o ne vienas kuris nors asmuo, tegali tinkamai įvykinti visa, kas iš-[268]pranašauta apie Antikristą, nuodēmēs žmogų. Aišku taip pat, kad šita Antikristo sistema nēra kuri nors iš pagoniškų sistemų, tokių kai Mahometanizmas ar Bramizmas, delto kad krikščioniškoji bažnyčia niekad nebuvo pasidavusi tokioms sistemoms it tokios pagoniškos sistemos neprasidējo krikščioniškoje bažnyčioje. Kaip dabar, taip ir visuomet, jos nepriklausē prie krikščioniškos bažnyčios.

Sistema, kuri pilnai atitinka Šventojo Rašto aprašymui, turi būti vadinama krikščioniška, ir prie jos turi priklausyti didžiumoje tie, kurie vadinasi krikščionimis. Ji turējo prasidēti su atsimetimu arba atstojimu nuo tikrojo tikējimo; ir išpradžių turējo įsivogti slaptai ir tik patogesnēse apystovose pradēti rodyti savo galybę. Jos slaptingas prasidējimas buvo apaštalų dienose; buvo tai užsigeidimas kaikurių mokytojų būti didžiausiais.

Nereikia ilgai jieškoti tokios sistemos, kuri pilniausiai atitinka visiems reikalavimams; kurios istorija parašyta pasaulinių istorikų ir jos pačios suvedžiotų tarnų, kaip matysime, atitinka visiems pranašingiems aprašymams apie Antikristą. Kuomet mes sakome kad vienintelē sistema, kuri atitinka pranašystēms, yra papystē (popiežystē), tegul niekas neklysta manydamas jog mes reiškiame, kad kiekvienas Romos (Rymo) Katalikas yra nuodēmēs žmogus, arba kad jos kunigai arba popiežiai yra arba buvo pats Antikristas. Pranašystēse pažymētasis "Antikristas", "nuodēmēs žmogus," nēra joks vienas asmuo arba žmogus. Popiežiai, vyskupai ir kiti yra tik dalimis arba sąnariais Antikristo sistemos, taip pat kaip ir visi karališkosios kunigystēs dalyviai yra sąnariais tikrojo Kristaus, kurio Galva yra Jezus; ir tolygioje prasmēje iš jų dabar susideda antitypiškasis Elijas, nors nēvienas iš jų nēra pats Elijas arba išpranašautasis Kristus. Reikia pastebēti, kad Romos bažnytinē sistema, atskirai, nēra "nuodēmēs žmogus," ir kad jos simbolis [269] niekad nebuvo "žmogus" arba vyras. Priešingai, nuo savo galvos atskirtos bažnyčios simbolis visuomet yra moteriškē. Tikrosios bažnyčios simbolis yra "skaisčia mergaitē," atsimetusioji gi bažnyčia, atpuolusi nuo pradinēs nekaltybēs ir ištikimumo Viešpačiui, simboliškai vadinama "paleistuvē." Kaip tikroji mergelēs bažnyčia pasilieka ištikima iki amžiaus pabaigai, kuomet ji bus suvienyta su savo Viešpačiu ir praminta Jo vardu, Kristumi, taip ir atsimetusioji bažnyčia nebuvo Antikristumi arba nuodēmēs žmogumi iki po jos susivienijimo su jos valdovu arba galva, popiežiumi, kurs sakosi esąs Kristaus vietininkas; ir nuo to laiko ji pasidarē religinē viešpatystē, klastingai vadinama "Krikščionija," reiškianti Kristaus karaliją.

Tikrasis tos klastingos karalijos vardas yra papystē arba popiežystē; ji pastatyta ant iškraipytos tiesos, sakančios kad bažnyčia bus Dievo kunigais ir karaliais ir karaliaus ant žemēs. Bet dar nēra atējęs laikas karaliauti. Ne toks buvo Evangelijos amžiaus tikslas; tas amžius buvo skirtas išrinkimui, išauklējimui, ištyrimui, pažeminimui ir paaukojimui bažnyčios, kuri turi sekti savo Viešpaties pēdomis ir kantriai laukti paskirtojo laiko — Tūkstantmetinio amžiaus, — kuriuo įvyks pažadētasis jos pagarbinimas ir garbingasis karaliavimas.

Viešpats numatē kad vardiškoji krikščionybē išsiplatins po visą pasaulį, pagarsēs, ir kad ją priims tie, kuriems labiau patinka paviršutinē išvaizda ir apeigos, negu tos įstaigos dvasia. Jis numatē taipogi, kad netikrosios bažnyčios skaitliui besididinant, pasaulinē dvasia, priešinga išsižadējimui ir paaukojimui savęs, pasiliks juose; saumylystei ir norējimui būti dideliais ir viešpatauti, įsigalējus, nebereikēs ilgai laukti iki jie įvykins savo saumylingus sumanymus. Tokiu tat būdu netikroji bažnyčia stengēsi valdyti pasaulį pirm laiko; kitaip sakant, pasaulinē dvasia, įsibriovusi į bažnyčia, pradējo [270] rodyti savo įtaką, ir delto, prisidengusi tikrosios bažnyčios vardu, ji pradējo griebtis už žemiškos valdžios, kuria Dievas buvo atidavęs pagonims, ir kuri negali patekti į tikrosios bažnyčios rankas anksčiau kai po pagonių laikų pasibaigimo po 1914 V. m.

Tikrai taip atsitiko: vardiškoji bažnyčia pradējo šalintis nuo tiesos, kuomet jos narių skaitlius didinosi, nes daugelis sekē iškraipytą mokslą ir paryzdį pasididžiavusių mokytojų, trokštančių didesnēs pasaulinēs valdžios ir įtakos ir pasekējų skaitliaus padauginimo, kas tolygiai padaugino jų turtus. Laipsniškai vardiškosios bažnyčios dvasia pasidarē pasaulinē, ir jos nariai užsigeidē pasaulinių dalykų. Jų pageidaujamieji dalykai buvo tokie: "Jei didžioji Romos viešpatystē su savo galybę ir įtaką, su jos kariuomenę ir turtais, pradētų remti mūsų bažnyčią, kaip garbingas tuomet būtų krikščionių vardas! Kaip greitai tuomet paliautų iš pagonių ateinantis persekiojimas! Tuomet mes turētumēm galios nevien pagązdinti juos, bet priversti pasiduoti bažnyčiai, kryžiui ir Kristaus vardui. Mes žinome kad Dievas nēra nutaręs, kad bažnyčia visuomet būtų pasidavusi pasauliui ir persekiojama. Apaštalo žodžiai: 'Ar nežinote kad teisieji teis pasaulį?' ir mūsų Viešpaties pažadas, kad šventieji karaliaus su juo ir daugelios pranašystēs aiškiai parodo, jog buvo Dievo nutarta, kad bažnyčia turi karaliauti. Tiesa, kad Apaštalas rašē jog mūsų Viešpats turi pirma ateiti ir pagarbinti savo bažnyčią ir įsakē mums 'laukti' savo Viešpaties; bet jau praējo keli šimtai metų ir mes nematome jokių Viešpaties atējimo ženklų. Delto turime suprasti kad Apaštalai kame nors klydo. Mums atrodo kad mes galime ir turime pavergti sau civilines valdžias ir nugalēti pasaulį del Viešpaties. Pirmiausia mes turime turēti vieną bažnyčios galvą, į dangų paimtojo Viešpaties žemišką atstovą pasaulyje, kuris būtų pasaulio garbinamas, panaudotu Kristaus valdžią ir valdytu pasaulį [271] geležine lazda, kaip pranašas Dovidas yra pasakęs." Taip tat galvojant, šimtmeciams praeinant, tikroji viltis apie Viešpaties antrąjį atējimą ir bažnyčios išaukštinimą, liko užmiršta ir nauja viltis užemē jos vietą, — laimējimas be Viešpaties, popiežiui vadovaujant. Ir šitokiu būdu suokalbiais ir gudriais sugalvojimais, ir pasinaudojimu pasaulio palankumu, bažnyčia įsigijo netikros vilties, pakliuvo į šetono žabangus ir buvo vedama nuo vieno paklydimo į kitą, pamoksluose ir praktikoje.

Šita atsimetusioji religinē sistema pasidarē "nuodēmēs žmogumi" tada kai papystēs hierarkija išaukštino save pasiduodama popiežiams, kurie vadinami bažnyčios galvomis; ir nuo to laiko ji tarēsi turinti žemēs viešpatavimą, Kristaus Tūkstantmetinēs Karalystēs vardu, ir delto bandē karaliauti ir sakēsi esanti toji Karalystē. Tai buvo netikras ir klastingas pasisavinimas, nežiūrint kaip nekurie jos rēmējai buvo įsitikinę. Tai buvo klastinga ir pamēgdžiota karalystē, neatsižvelgiant į tai kaip nuoširdūs kaikurie jos organizuotojai ir palaikytojai buvo. Tai buvo Antikristo karaliavimas, nežiūrint kad suklaidintieji žmonēs tikējo ir tvirtino jog tai esą tikroji Kristaus Jezaus Karalystē ir valdžia ant žemēs. Žmonēs klysta manydami, kad būti sąžiningu visuomet reiškia būti teisingu. Neabejotina kad kiekviena organizacija turi savyje tiek pat suklaidintų pritarējų, kiek ji turi veidmainių, o gal ir daugiau. Sąžiningumas yra moralinis teisingumas, nepriklausąs nuo žinojimo. Pagonįs, neturēdami tikrosios tiesos pažinimo, sąžiningai garbina ir aukoja stabams; Saulius (Povilas), kol nebuvo pažinęs tiesos, sąžiningai persekinēdavo šventuosius; panašiai daug iš papystēs suklaidintų rēmējų sąžiningai iškraipē pranašystes, persekiojo šventuosius ir suorganizavo didžiają Antikristo sistemą. Per daugelį šimtu metų papystē suvedžiojo žemēs karalius, tvirtindama kad jos [272] valdžia paeinanti nuo Dievo, ir delto ji viešpatavo netiktai jiems, bet ir Dievo bažnyčioje, Jo šventykloje, kame tik Kristus turi būti pripažintas kaip Galva ir Mokytojas; ir ten ji atsisēdo ir tarēsi esanti vienatinē mokytoja ir įstatymų davēja; ir taip ji savo netikētinu pasisekimu ir besigyrimu suvedžiojo daugelį, išskiriant ištikimuosius. Parašyta, kad "visas pasaulis stebējosi," buvo suvedžiotas ir suklaidintas, — "visi, kurių vardai nebuvo įrašyti į gyvenimo knygą," ir net patys Dievo šventieji buvo susirūpinę. Šitos klaidingos sistemos įsigalējimui labiausiai gelbējo jos lētas ir slaptingas nedorų tikslų vykinimas. Jos augimas nusitęsē per kelis šimtus metų. Povilo dienose tik slaptai veikē jos sumanymai ir užsimojimai. Per tą laiką buvo dedama klaida prie klaidos. Prie nedorų vieno žmogaus sumanymų buvo pridedama sugalvojimai kitų per visą ilgąjį laiką. Tokiu tat klastingu būdu Šetonas sējo ir laistē paklydimo sēklą iš kurios išaugo didžiausia ir įtekmingiausia pasauliui žinomoji sistema — Antikristas.

Antikristo vardas turi dvejopos reikšmēs. Pirmiausia juo išreiškiamas pasipriešinimas Kristui. Antra, tai reiškia atsistojimą Kristaus vietoje (pamēgdžiojimą). Pirmoji prasmē yra viešesnē ir gali būti pritaikoma bile kam, kas priešinasi Kristui. Toje prasmēje Saulius (kurs buvo pramintas Povilu), ir kiekvienas žydas ir mahometonas ir visi pagoniški valdovai ir romiečiai, buvo antikristais — priešingais Kristui. (Ap. Darb. 9:4) Bet ne tokioje prasmēje Šventasis Raštas vartoja žodį Antikristas. Apaštalai pralenkia visus tokius priešus, ir pritaiko Antikristo varda, kaip jau aiškinom, antroje to žodžio prasmēje — prieš, delto kad jis vadinasi tuo, kuo jis nēra, pamēgdžioja ir rodosi esąs tikrojo Kristaus vietoje. Apaštalas Jonas sako: "Jus girdējote kad ateina Antikristas, taip ir dabar pasidarē daug antikristų." (1 Jono 2:18, [273] 19) (Graikų kalboje pasirodo skirtumas tarp specialio Antikristo ir daugelio mažesniųjų). Ir tolesnē Jono kalba parodo kad jis nekalbējo apie visus Kristaus ir bažnyčios priešininkus, bet nurodē į vieną klasę, kuri, nors tarsis esanti Kristaus kūnu ir vadinsis Jo bažnyčia, jau buvo toli nukrypusi nuo pamatinēs tiesos principų, ir  delto netiktai neteisingai perstatē tiesą, bet rodēsi pasauliui kaip tikroji bažnyčia; ir taip darydama ji pamēgdžiojo tikruosius šventuosius. Jonas kalba apie tokius: "Jie išējo iš mūsų tarpo, bet nebuvo iš mūsų," jie nēra musu atstovai, nors jie suvedžioja patys save ir pasaulį tuose dalykuose. Tame pačiame skyriuje Jonas sako, kad tie, kuriuos jis vadina antikristais, turi Antikristo dvasios.

Ir tokia dvasia pasirodo papystēje, ne pasipriešinimas Kristaus vardui, bet neprietelystē arba pasipriešinimas tuo, kad ji neteisingai vadinasi Jo vardu ir pamēgdžioja Jo Karalystę ir Valdžią, ir klaidingai perstato pasauliui Jo pobūdį, Jo planus ir Jo pamokslus — ištikrųjų tai yra pavojinga pasipriešintoja ir neprietelē — aršesnē už atvirai pasirodantį priešą. Atsiminkime kad taip yra, nežiūrint kad nekurie tos sistemos palaikytojai yra sąžiningi žmonēs, vistiek jie "klysta ir kitus klaidina."

Trumpai paaiškinę kaip pažinti nuodēmēs žmogų, kur ir kokiose apystovose reikia jo jieškoti, mes dabar patieksime kaikuriuos istorinius liudijimus, neabejotinai priparodančius, kad visa, kas buvo pranašauta apie Antikristą, išsipildē papystēs sistemoje, ir tai tokiu būdu ir tokiame laipsnyje, kuris dabarties apšvietos dienose nebegalētų atsikartoti. Mes čia neturēsime vietos paminēti didelę daugybę istorinių liudijimų. Paminēsime tik kelis, kurie yra istorikų pripažinti teisingiausiais, ir paduosime taip pat ištraukas iš Romos (Rymo) Katalikų rašytojų. [274]

APLINKYBĒS KOKIOSE NUODĒMĒS
ŽMOGUS ATSIRADO

Didysis Atpuolimas. — Pirmiausiai mes statome klausimą: Ar istorijoje parašyta apie išsipildymą Povilo pranašystēs apie didelį atpuolimą nuo pradinēs skaistybēs ir nekaltybēs krikščioniškos bažnyčios moksle ir gyvenime? Ir ar buvo pastebēta slaptingas piktenybēs veikimas ir jos nedora įtaka bažnyčioje, pirma negu atsirado papystē arba nuodēmēs žmogus, t. y. pirma negu popiežius buvo pripažintas už bažnyčios galvą?

Aišku kad taip buvo. Papystēs hierarkija susitvērē tik už kelių šimtu metų po to kai Viešpats ir Jo Apaštalai buvo suorganizavę bažnyčią. Ir apie tą laikotarpį mes skaitome*:

"Bažnyčios narių skaitliui ir turtams padidējus, buvo statomos brangios šventyklos (bažnyčios) pamaldoms, kurios darēsi kaskart kilnesnēs; buvo dirbamos statulos ir paveikslai, kurie turējo gelbēti pamaldose. Relikvijos ir šventuju liekanos buvo laikomos šventais daiktais; religinēs apeigos buvo dauginamos; ir bažnyčia, išvien su krikščioniškais ciesoriais (ketvirtame šimtmety), ir su pasipuošusiais ir pasipūtusiais klerikalais, laikydavosi iškilmingų ceramonijų, kokias jie buvo pasiskolinę iš pagoniškų religijų.

Kitas rašytojas sako:** "Tuo pačiu laiku (4-me šimtmety), kuriuo krikščionybē pasidarē valstybēs religija, plētojosi didelis ir abelnas ištvirkimas, kuris buvo prasidējęs du šimtmeciu pirmiau. Nežinojimas ir prietarai gelbējo dvasininkams įsigyti daugiau galybēs, kurią jie naudodavo savo naudai."

_______________________
*   Visuotinoji Fisherio istorija, 193 pusl.
** Visuotinoji White istorija, 156 pusl.

Rapinas rašo šitaip: "Penktame šimtmety krikščionybē buvo žeminama savo daugeliais žmogiškais išradimais; jos nekaltybē ir drausmē sumažejo ir ji pasidavē vieš- [275] pataujančiai klerikalų klasei; jos maldingumas buvo suterliotas pagoniškomis ceramonijomis."

Mosheimas savo knygoje: "Istorija apie Krikščionybę," suseka bažnyčios atpuolimą nuo jos pradinēs nekaltybēs ir šventumo, žingsnis po žingsnio, žemyn iki jos visiško sugedimo, su kuriuo prasidējo "nuodēmēs žmogus." Ar jis pažino Antikristą, nēra aišku, bet mokslišku būdu jis seka "piktenybēs paslapties" darbus bažnyčioje iki 4-to šimtmecio prasidējimui, kuomet mirtis staigiai sustabdē jojo darbą. Čia mes neturime vietos paduoti ištraukas iš jo kilnaus darbo ir ilgo veikalo, bet patariame tiems, kurie gali, skaityti jo veikalą.

Mes paduodame ištrauką iš Lordo "Senasis Romos Pasaulis," kur trumpai, bet gana aiškiai, aprašyta pirmųjų keturių šimtmeciu bažnyčios istorija, kuri aiškiai parodo jos laipsnišką puolimą ir greitą sugedimą, kuomet Apaštalo paminētasis trūkdymas buvo prašalintas. Jis sako:

"Pirmame šimtmety nedaug išmintingų ar aukštos kilties buvo pašaukta. Apaštalų raštuose nerandame didelių vyrų vardų; nēra ten filozofų, valstybēs atstovų, generolų, gubernatorių, arba teisējų. Pirmame šimtmety krikščionys dar nebuvo pagarsēję ir delto nebuvo valdžios persekiojami. Jie net neatkreipē į savę visuomenēs atydos. Niekas nerašē prieš juos, net ir graikų filozofai. Nerandame kad to amžiaus krikščionys būtų turēję kokių nors bylų teismuose arba protestų. Jų tarpe nebuvo randama didelių vyrų, arba mokytų, talentuotų, turtingų, arba užimančių aukštas vietas. Istorijoje nēra visai nieko parašyta apie bažnyčios aukštuosius vyrus pirmame šimtmety. Bet per tą šimta metu krikščionių skaičius didinosi kiekviename mieste, ir tradicijos parodo, kad žymesnieji tų laikų krikščionys buvo nukankinti ir kad beveik visi apaštalai mirē kankinių mirtimi."

"Antrame šimtmety nerandame didesnių vardų kaip [276] Polikarpas, Ignatijus, kankinys Justinas, Klemencas, Melitas ir Apolonijas, kurie buvo tykūs vyskupai ir turējo drąsos pasidaryti kankiniais; jie kalbēdavo į savo susirinkimus aukštesniuose kambariuose, nebuvo pagarsēję pasaulyje, o tik atsižymēję savo šventu ir nepeiktinu gyvenimu; prisimenama tik apie jų kentējimus ir tikējimą. Mes skaitome apie kankinius, kurie parašē interesingus ir naudingus veikalus; bet jųjų tarpe nerandame jokių garsių vyrų. Madingųjų ir galingųjų akyse pradiniai krikščionys buvo laikomi peiktinais. Bažnyčioje buvo dorų žmonių, bet buvo ir ginču bei pasipriešinimų ir ji uoliai darbavosi; bet pasauliui tai nebuvo žinoma, ir žemiškoje istorijoje nēra nieko apie tai parašyta. Dar jie nebuvo užpuolę valdžias ir didžiąsias valstybēs įstaigas. Palyginant buvo tai tik mažas būrelis šventu ir dorų žmonių, kurie nebuvo užsigeidę kontroliuoti visuomenę. Bet jie jau buvo atkreipę į save valdžios domēsį ir delto buvo persekiojami. Į juos buvo žiūrima kaip į fanatikus, kurie bandē panaikinti atidavimą pagarbos pasaulinēms įstaigoms."

BAŽNYČIOS SUSIORGANIZAVIMAS
PASIEKIMUI GALYBĒS

"Šitame šimtmety (antrame), bažnyčia susiorgani­zavo ir patylomis įsigijo valdžios. Jos narių tarpe pasirodē organizuotas draugavimas; vyskupai jau buvo pagarsēję, ne visuomenēje, bet krikščionių tarpe; susitvērē diocezijos ir parapijos; tarp miestuose ir laukuose gyvenančių vyskupų buvo skirtumas; bažnyčių delegatai susirinkdavo nagrinēti tikybinius dalykus ir suvaržyti kas buvo priešinga jų tikējimui; išsivystē diocezijinē sistema, ir bažnytinē valdžia pateko į klerikalų rankas. Buvo gaminamos įmonēs ekskomunikavimui arba išvarymui iš bažnyčios nepageidaujamuosius; buvo platinamas misijonierių darbas; buvo įsteigtos bažnytinēs šventes. [277] Daugelis vadovaujančių žmonių pasidavē gnosticizmui (slaptingam mokslui); mokyklose buvo mokinami tikējimiški dalykai iš katakizmų; krikštyjimo apeigos ir sakramentai pasidarē labai svarbūs, ir minykystē įējo madon. Tokiu būdu bažnyčia dējo pamatą savo būsimam valdymui ir viešpatavimui.

"Trečiame šimtmety bažnyčia, kaipo įstaiga, jau turējo daugiau galybēs. Didesniuose miestuose dažnai buvo laikomi bažnyčios galvų susirinkimai — synodai; buvo įvardintos įvairios bažnytinēs dogmos ir įkurtos didelēs teologinēs mokyklos, kurios patraukē savo pusēn pro­taujančius žmones; bažnytinis mokslas buvo apsklemtas, suvaržytas ir išreikštas katakizmuose ir maldaknygēse. Krikščionybē jau buvo taip išsiplatinusi, kad turējo būti ar tai persekiojama arba legalizuojama; garsūs vyskupai buvo bažnyčios valdytojais; aukšti teologijos daktarai nagrinējo pramanytą graikų filozofiją; bažnyčių namai buvo didinami ir buvo laikomos iškilmēs kankinių pagerbimui Bažnyčia greitai pasiekē toki stovį, kad visuomenēs domēsis buvo atkreiptas į ją.

"Bažnyčios persekiojimas liovēsi tik ketvirtame šimtmety, kuomet Romos ciesorius, Konstantinas, priēmē krikščionybę ir bažnyčia susivienijo su valstybę; kuomet pradinis tikējimas buvo sugadintas, prietarai ir tuščios filozofijos buvo įsiskverbusios į ištikimųjų tarpą; vyskupai buvo pasidarę dvasiškiais; bažnyčios buvo praturtējusios ir pagarsējusios; synodai buvo pasidavę politikos įtekmei. Minykai sutvere netikrą dorinį nusistatymą; politikieriai ir pamokslininkai ējo pagrečiui, ir ciesoriai priversdavo žmones laikytis bažnytinių tarybų nutarimų, nes aukšti pareigūnai buvo prisirašę prie bažnyčių. Krikščionybē pasidarē teismų ir kilnesniųjų klasēs religija; ji pradējo remti tas pačias piktenybes, prieš kurias ji išpradžių kariavo. Bažnyčia buvo apvaisinta pagoniškų [278] filozofijų klaidomis ir delto laikēsi įvairiausių ceremonijų ir iškilmių. Ketvirtame šimtmety bažnyčia jau buvo taip sugedusi, kad prisilygino senovēs žydų pasidavimui stabmeldystei. Bažnytinēs šventes ir iškilmēs buvo dažniausiai daromos, nes žmonēs pritardavo joms delto, kad pasilinksmindavo ir pasilsēdavo nuo sunkių darbų. Nukankintųjų pagerbimas buvo prinokęs ir prie jo buvo dedamos statulos ir paveikslai, kurie paskui virto tikru stabų garbinimu. Krikščionybē buvo pasipuošusi iškilmingomis ceramonijomis. Šventuju garbinimas ir aukštinimas iškēlē mūsų Viešpaties motiną taip aukštai, kad prietaringi žmonēs pradējo ją garbinti. Komunijos stalai pasidarē panašūs į vaizduojančius žydų altorius, ir nukankintųjų liekanos buvo laikomos šventomis relikvijomis. Minykiškas gyvenimas pasidarē didele metavonēs arba atgailos sistema. Pulkai minykų pasidavē į tamsius vienuolynus ir praleido laiką skaitydami arba rašydami rapsodijas (pasakas), pasninkaudami ir vargindami save. Jie buvo nuliūdę ir fanatiški žmonēs, atsisakę nuo praktiško žmogiško gyvenimo.

"Klerikalai, pasaulinēs dvasios verčiami, stengdavosi įsiskverbti į aukštas vietas ir atsižymēti. Jie net paglemždavo kunigaikščių palocius ir pasisavindavo pasaulinę garbę. Jie nebebuvo ilgiau užlaikomi savanorių aukomis, bet gaudavo algos iš valdžios, arba paimdavo savo kontroleje pagonių šventnamius. Turtuoliai palikdavo jiems savo turtus, kuriais jie naudodavosi. Praturtēję klerikalai nebesirūpindavo liaudies reikalais ir nebebuvo jų užlaikomi. Jie pasidarē tinginiais ir nepriklausomais pasipūtēliais. Parapijonams nebebuvo leista turēti jokios dalies bažnyčios valdžioje. Vyskupai patapo didžiūnais ir įstatydavo bei kontroliuodavo klerikalus. Bažnyčia buvo susijungusi su valstybę ir religinēs dogmos buvo priverstos pavartojant kalaviją. [279]

"SUSITVĒRĒ ĮVAIRIŲ LAIPSNIŲ HIERARKIJA
IŠ KURIOS ATSIRADO ROMOS VYSKUPAS

"Imperatorius nuspręsdavo tikybinius klausimus ir klerikalai buvo liuosi nuo valstybēs mokesčių. Daugelis norēdavo įsiskverbti į kunigų vietas, kuomet klerikalai buvo įsigiję tiek galybēs ir turtų; į vyskupų vietas buvo pasodinti vyrai ne del savo dievotumo arba gabumų, bet del įtakos didžiūnų tarpe. Susijungdama su valstybę bažnyčia užmiršo savo pasiuntinystę. Krikščionybē buvo tik iškilmē, apeiga, valstybēs ranka, tuščia filozofija, prietaras ir formalizmas."

Taigi aišku kad Povilo išpranašautasis atstojimas nuo tikējimo, yra istorinis faktas, kurį patvirtina visi istorikai, net ir tie, kurie pritaria tokios valdžios panaudojimui ir laiko šventais tos sistemos veikējus. Gaila kad mes turējom sutrumpinti paduotąsias ištraukas. Atpuolimas nuo tikrojo tikējimo vyko per kelis šimtus metų ir labai lētai, ir delto tų laikų gyventojai negalējo jo pastebēti taip lengvai kaip mes, kurie matome visą jo istoriją; ir labiausiai ta sistema suklaidindavo žmones tuo, kad kiekvienas jos pasikēsinimas paglemžti valdžia bažnyčioje ar pasaulyje, buvo daromas Kristaus vardu, ir lygkad Jo pagarbinimui ir Jo parašytų planų įvykinimui. Taip tad išsivystē didysis ir baisiausis Antikristas, klastingiausis tikrosios krikščionybēs priešas ir žiauriausis tikrųjų šventuju persekiotojas.

KLIŪTIS ATIMTA

Apaštalas Povilas pranašavo, kad šita piktoji valdžia per kokį laiką turēs veikti slaptai, kol nebus atimta iš kelio kokia nors jam priešinga kliūtis, ir kad ją prašalinus, ta sistema greitu laiku pasidarys Antikristu. Jis sako: "Neteisybēs paslaptis jau veikia, tiktai kolei sulaikąs dabar nebus šalin atimtas." (2 Tesal. 2:7) O ką istorija pasako apie šitos pranašystēs išsipildymą? Ji [280] parodo kad tai kas kliudē greitam Antikristo išsivystimui, buvo faktas, kad jo pageidaujamaja vietą buvo užemęs kas kitas. Romos imperija buvo užkariavusi pasaulį ir davusi jam savo įstatymus. Bet, žinodama kad religiniai prietarai yra galingiausiais įrankiais žmonių pavergimui, ji naudojosi tokių pat metodų, kokias vartojo Babilonija, kuomet ji viešpatavo pasaulyje. Ji pripažino ciesorius netik civilinių reikalų tvarkytojais, bet ir religinių valdytojais. Tokio sumanymo parēmimui buvo tvirtinama, kad ciesorius esas lyg koks dievaitis, kilęs iš pagoniškų dievų. Todel jis buvo garbinamas ir jo paveikslai godojami, ir jis buvo vadinamas Pontifex Maximus, būtent, vyriausias kunigas ir aukščiausis religinis valdovas. Ir taip tituluojasi Romos hierarkijos popiežiai nuo to laiko kaip Antikristas gavo "galybę ir didelę valdžią," kokią pirmiausiai turējo pagoniškos Romos valdovas. — Apr. 13:2.

Bet senobinē pagoniškoji Roma ir Babelē turējo tik menką dali kunigiškos valdžios, palyginus su painiais ir gudriai sugalvotais išmislais papystēs pamoksluose ir praktikoje, po to kai ji nugalējo ir paveldējo pagoniškosios Romos klastas ir valdžią, kurias ji bando naudoti dar dabar, kuomet jos galybē liko sutriuškinta ir jos civilinē valdžia atimta. Dabar ji stengiasi valdyti ir kontroliuoti pasaulio karalystes slaptai, po priedanga, labiau ir stipriau negu Romos ciesoriai.

Istorijoje yra parašyta, kad nēvienas Romos ciesorius, kaipo Pontifex Maximus arba aukščiausis religinis valdovas, niekad nepavartojo tokios tironybēs, kokią parodē popiežystēs valdžia. Apie tai Gibonsas sako: *"Nužudytų protestantų skaitlius vienoje provincijoje ir vieno valdovo laikais, buvo daug didesnis negu pirmesniųjų kankinių skaičius bēgyje trijų šimtu metų visoje Romos karalystēje." Tais laikais daugiau pagarbos buvo atiduodama [281] populiariškiausiems dievams, bet kariuomenēms nugalējus, buvo gerbiami nugalētų tautų dievai. Labiausiai tai atsižymēdavo Palestinoje, kuri, nors buvo Romos kontroleje, jos religinē ir sąžinēs laisvē buvo godojama ir palaikoma šalies valdovo, kuris, gerbdamas visus populiariškiausius dievus, parodē savo pavaldiniams palankumą.

* 2-ras Tomas, 85 pusl.

Taigi matome, kad tai kas kliudē ankstybam Antikristo išsivystimui, buvo pageidaujamasis dvasinēs valdžios sostas, kuriame tuokart sēdējo stipriausia pasaulinē valdžia, ir jei kas būtų atvirai bandęs paimti ją į savo rankas, tas būtų užsitraukęs ant savęs pasaulinių valdovų rūstybę. Delto šita piktenybē pirma veikē slaptomis, rodydamos lyg kad ji nenori jokios galios arba valdžios, kolei nepasirodē tinkama proga, tada kai jau vardiškoji bažnyčia buvo pasidarusi didelē ir įtakinga ir ciesorių galybē buvo sulaužyta politiniais ginčais ir pradējo griūti.

Romos valdžia pradējo greitai irti ir jos stiprybę ir vienybę pasidalino šeši aspirantai, kurie troško ciesorystēs garbēs, po to kai Konstantinas buvo užemęs ciesoriaus vietą; ir galima manyti kad jis priēmē krikščionybę norēdamas sustiprinti ir subendrinti savo imperija. Apie tai istorikas sako:

"Ar Konstantinas priēmē krikščionybę delei jos tikējimo arba tik politikos tikslais, yra ginčo dalykas. Aišku kad šita religija, kuri buvo ar tai patylomis Romos valdžios apkalbinējama, arba aktualiai persekiojama, buvo taip išsiplatinusi tautoje, kad Konstantinas, norēdamas pamēgti savo kareiviams, turējo ją priimti.... Bet buvo tai pasaulinē dvasia, kuri privertē Konstantiną apgarsinti save krikščioniu. Kristus juk yra pasakęs: "Mano karalystē nēra iš šio pasaulio." Iš krikščionybēs Konstantinas padarē valstybēs religiją, ir nuo to laiko jos įtaka buvo suteršta žemiškais dalykais.... Joks ypatingas vyskupas nebuvo laikomas visos bažnyčios galva. Tokiu buvo tik [282] pats imperatorius. Eidamas tokias pareigas jis sušaukē Nicējos susirinkimą, nes buvo kilęs ginčas tarp Atanazijo ir Arijo. Toji taryba sutiko su ciesoriaus nutarimu."*

"Nauda, kokią buvo galima gauti iš atsivertusio ciesoriaus, buvo jo išdidumas ir puikus apsirēdimas, o ne tai kad jis būtų buvęs išmintingesnis arba doresnis už kitus tūkstančius atsivertēlių priēmusių krikščionybēs mokslą. Tie patys jo viešpatavimo metai, kuriais jis sušaukē Nicējos susirinkima, buvo suteršti nužudymu jo vyresnio sūnaus. Bažnyčia, rodydama jam savo dēkingumą, stengēsi išaukštinti, dorybes ir pateisinti nupuolimus taip gero patrono, kurs pasodino krikščionybę ant Romos pasaulinio sosto.**

*  Willardo Visuotinoji istorija, 163 pusl.
**Gibbons, 2-ras Tomas, 269 pusl.

Taigi čia Konstantinui viešpataujant valstybēs pasipriešinimas krikščionybei virto malonēmis, ir karališkasis Pontifex Maximus pasidarē vardiškos atsimetusios Kristaus bažnyčios patronu; ir, paēmęs ją už rankos, jis gelbējo jai pasiekti populiariškumą ir iškilmingumą, kuriais pasinaudodama ji paskiau, kuomet jau ciesorių galybē sumažejo, galējo pasodinti savo atstovus religiniuose sostuose pasaulyje, kaip aukščiausius religinius valdytojus, vadinamus Pontifex Maximus.

Bet daugelis klydo manydami, kad bažnyčia tuo metu tebebuvo nekalta mergelē, kuri staigiai buvo iškelta į didenybę ir galybę, kuri pasidarē jos žabangais. Kaip jau buvo pasakyta, buvo įvykęs didelis atpuolimas nuo pradinēs nekaltybēs ir skaistybēs bei laisvēs, ir pasidavimas varžantiems išpažinimams, ir godulingoms atskaloms, kurių klastos ir ceremonijos, lygios pagonių filozofijoms, papuoštos kaikuriomis tiesomis ir prispirtos amžinų kančių pamokslais, buvo įvarusios į bažnyčias didelius pulkus žmonių, kurių įtaka buvo naudinga Konstantinui ir buvo jo godojama ir naudojama. Nēvienas [283] toks pasaulinis žmogus niekad nebuvo rimtai susidomējes nusižeminusių Kristaus pasekējų, "mažojo būrelio," tikrai pasišventusiųjų bažnyčios, kurių vardai parašyti danguje, reikalų parēmimu. Populiariškumas, kokį Konstantinas parodē savo kareiviams, apie kurį istorikai rašo, yra visai skirtingas nuo populiariškumo tikrųjų kryžiaus kareivių.

Tų pareiškimų patvirtinimui mes paduodame ištrauką iš istorijos, aprašančios religinēs draugystēs stovį Diokletijo viešpatavimo laikais, kurs buvo Konstantino pirmtakūnas; jis savo viešpatavimo pabaigoj buvo įsitikinęs, kad krikščionys bandē atimti jam galybę, supyko ant jų, persekiojo juos ir liepē sunaikinti jų Biblijas ir ištremti vyskupus, ir pagaliau įsakē nužudyti tuos, kurie priešinosi jo dekretui. Apie tą laiką Gibbonas sako:*

*Tomas II, 53 ir 57 pusl.

"Diokletijas su savo kolegais dažnai pasitardavo su svarbiausiais pareigūnais apie tuos, kurie neapkentē garbinima dievaičių, ir tačiau pasirodē tinkamais tarnauti valstybei. Vyskupai užimdavo aukštas vietas savo provincijose ir buvo godojami ir gerbiami nevien liaudies, bet ir pačių teisējų. Beveik kiekviename mieste senobinēs bažnyčios buvo permažos sutalpinimui didējančio

"Istorija Samasatos Povilo, kuris buvo Antiokijos metropolitas (vyskupas), tada kai Rytuose viešpatavo Ordenatas ir Zenobijas, gali patarnauti kaip pavyzdis tu laikų aplinkybių ir pasielgimų. (270 V. m.) Tasai Povilas pripažino tarnystę bažnyčioje pelningu užsiēmi­mu. Jo bažnytinē valdžia buvo pardavinga ir plēšikiška. Gasdinimais arba prievarta jis gaudavo dovanų iš turtingiausių bažnyčios palaikytojų, ir sunaudodavo savo reikalams žymiausią dalį visuomenēs įplaukų. Gibonso pasakyta, kad kritikų tvirtinimu, Povilas užemęs kara­lišką vieta Ducenarijaus arba prokuratoriaus, ir gaudavęs 200 sestertijų — $77,000 algos į metus. Savo pasididžiavimu ir perteklingu gyvenimu krikščioniškoji religija buvo pasidarusi prikli pagonių akims. Jo tarybų rūmai, jo sostas, jo puošnus pasirodymas publikai, prieš jį nuolankaujančios minios, daugybē laiškų ir prašymų, į kuriuos jis padiktuodavo atsakymus, ir jo nuolatinis skubējimas biznio reikaluose, buvo dalykai, kurie geriau tiko valstybēs teisējams, negu anų primityviškų laikų vyskupui. Kuomet šitas Povilas pradēdavo kalbēti į savo klausytojus, jis šokinedavo ir mojodavo rankomis lyg aziatiškas teatro aktorius, o iš katedros atsiliepdavo gyrimo ir aukštinimo garsai. Kurie gi priešinosi jo viešpatavimui ir nenorējo girti jo tuštybēs, tiems

Tokiu tat būdu Konstantinui viešpataujant, visos kliūtys pagaliau buvo prašalintos ir, kaip mes matysime, greitu laiku susiorganizavo papystē arba vardiškoji bažnyčia, kuri pasidavē Romos vyskupui arba popiežiui. [285]

GREITAS ANTIKRISTO IŠSIVYSTIMAS.

Greitas papystēs išsivystimas po Konstantino priēmimo krikščionybēs yra labai atsižymējęs dalykas istorijoje. "Šio pasaulio kunigaikštis," įvykdē savo pažadą ir davē galybēs ir valdžios tam, kurs jį pagarbino ir parodē paklusnumą. (Mato 4:8, 9) Milano ediktu Konstantinas buvo įgaliotas įstatymais sergēti bažnyčios nuosavybę, daug krikščionių atgavo savo prarastąsias žemes. Antras ediktas, 321 V. m. davē laisvę užrašyti visokį turtą bažnyčiai, ir pats Konstantinas pasirodē duosnumo pavyzdžiu ir suteikdavo klerikalams daug turtų. Tokį jo pavyzdį sekē tūkstančiai jo pavaldinių, kurių aukos ir pomirtiniai palikimai suplaukdavo į dvasiškijos iždą. White apie tai sako:

"Romos (rymo) bažnyčia greit pradējo paimti savo valdžioje bažnyčias kitų miestų ir šaliu; todel jos narių skaitlius ir turtai dar labiau pasidaugino. Įvairios aplinkybēs gelbējo Romos vyskupui padidinti savo įtaką, nežiūrint tai, kad kaikurie buvo labai priešingi jo pasisavinimui daugybēs turtų ir valdžios. Perkēlimas valdančiojo sosto iš Romos į Konstantinopolį, kurį atliko Konstantinas 334 V. m. padidino Vakaruose buvusios bažnyčios galybę, kuomet vyskupui buvo suteiktos vyriausiojo magistrato pareigos. Prie to reikia dar pridēti Gratiano ir Valantiniano duotajį leidimą apeliuoti į Romą, ir buvo leista dažnai lankyti šv. Petro ir šv. Povilo ir kitų nukankintųjų kapus."

Po Konstantino mirties įvairūs Romos imperijos turtai tarnavo atsimetusios bažnyčios naudai ir Antikristo išsivystimui; nes dar nebuvo pasiektas susivienijimas po viena galva arba popiežiaus, kurs buvo laikomas Kristaus atstovu ir vietininku. Po Konstantino buvusieji ciesoriai, iki Tēodocijaus, laikē save bažnyčių galvomis ir skelbēsi [286] turinčiais dieviškos valdžios. Nors nēvienas iš aštuoniolikos šimtu tos šalies vyskupų dar nebuvo pasirengęs reikalauti pripažinimo už galva arba popiežium, keletas jau buvo nustatę savo akis ant tos aukštos vietos, nes ciesoriams jau buvo parodyta, kad jie nebuvo tikraisiais tituluotais Pontifex Maximus, ir buvo argumentuojama, kad jei atiduodama tiek pagarbos mirusiems šventiesiems, tai reikia taip pat garbinti ir gyvuosius krikščionybēs atstovus — vyskupus. Vienok ciesoriai savo ediktuose atkartotinai nurodydavo į karalystę kaip į dievišką hierarkiją ir patys save vadindavo Dievo įstatytais vyrais.*

*Visuotinoji Whites Istorija, 155 pusl.

Romos vyskupo valdžia ir viršenybē pradējo greitai rodytis: penkiasdešimts metų po krikščionybēs legalizavimo, Romos, žymiausiojo pasaulyje miesto, vyskupo turtingumas ir didenybē buvo labai didelē. Ammianus, tų laikų istorikas, rašydamas apie jo turtingumą ir išdidumą, sako: "Jo didenybē ir puošnumas pralenkē karalių; jis važinēdavo puikiausiomis karietomis ir būdavo apsirēdęs puikiausiais drabužiais ir buvo atsižymējęs iškilmingumu ir išdidumu." Perkēlimas valstybēs sosto į Konstantinopolį, Romos miesto patekimas į iš Šiaures atvykusių barbarų rankas, ir nuolatinis generolų ir valdininkų mainikavimas griuvančioje ciesorystēje, padarē Romos vyskupą pastovausiu ir gerbemiausiu pareigūnu; jo didējanti įtekmē buvo sustiprinta taipogi perkēlimu valdžios teismo į Konstantinopolį ir pačiu Romos miesto pagarsējimu visame pasaulyje.

*Žiurek Gibbons, 2-ras Tomas, 108 pusl.

Pavyzdžiui pastebēkime kad 455 V. m. kuomet vandalai buvo užpuolę Romos miestą, ir pasirodē apiplēšimai ir naikinimai, Romos vyskupas pasinaudojo proga stengdamosi įtikinti visus, barbariečius ir romiečius, jog jis turįs dvasinēs dieviškos valdžios. Į žemos kilties ir prietaringus barbariečius, kurie jau buvo [287] nustebinti Romos didenybe ir turtingumu, Leonas, apsivilkęs popiežiškais rūbais, pareiškē: "Saugokitēs! Aš esu šv. Petro įpēdinis, kuriam Dievas davē dangaus karalystēs raktus ir kurio bažnyčios pragaro vartai negalēs nugalēti; aš esu gyvasis dieviškosios valdžios atstovas ant žemēs; aš esu krikščioniškas ciesorius, valdąs meilēje, kuriam visi krikščionys turi pasiduoti; aš laikau savo rankose pragaro prakeikimus ir dangaus palaiminimus; aš paliuosuoju visus pavaldinius nuo pasidavimo karaliams; turēdamas dievišką įgaliojimą aš duodu ir atimu visus krikščionijos sostus ir valdžias. Saugokitēs kad nepaniekintumēt tēvonystēs, kurią man davē jūsų nematomasis karalius: palenkite savo sprandus prieš mane ir melskitēs, kad būtų išvengta Dievo rūstybē."

Romos vyskupas pasinaudojo anos vietos ir vardo garbingumu ir delto greitai pasisavino viršenybę ant visų kitų vyskupų, gubernatorių ir valdovų. Greitu laiku jis sakēsi turįs teisę vainikuoti ir atimti vainikus, išaukštinti ir pažeminti bile kurį arba visus senosios Romos imperijos valdovus; ir buvo tvirtinama kad Dievas buvo davęs jam toki žemēs viešpatavimą. Taip buvo tvirtinama atkartotinai; kiti gi vyskupai priešinosi tokiam tvirtinimui. Todel nēra galima nustatyti tikrosios prasidējimo datos. Pati papystē skelbiasi juk ji buvusi suorganizuota apaštalų dienose, ir tvirtina kad Petras buvęs pirmas popiežius; tačiau toks tvirtinimas neturi jokių priparodymų ir istorija yra visai jam priešinga. Istorija parodo, kad nors šita piktenybē veikē slaptai per ilgoką laiką, ji negalējo pasidaryti Antikristu ir pasisavinti valdžios sosto iki nepradējo griūti romiškoji ciesorystē.

Dabar mes kalbēsime apie Antikristą, kurio laipsniškas išsivystimas ir susiorganizavimas, prasidējęs su slaptu savo nedorų tikslų vykinimu, pagaliau įsigijo pageidau-[288]jamos valdžios ir pasidarē labai baisi ir nuožmi sistema, kuri viešpatavo nuo 539 V. m. iki 1799 V. m. — 1260 metu. Pirmi 300 to laiko metai atsižymējo jos iškilimu ir įsigijimu valdžios; paskutiniai gi 3 metai pažymējo jos sumažejimą Reformacijos ir civilizacijos įtakai pasididinus; 700 metų "viduramžis," tamsybēs laikai, laikinojo papystēs viešpatavimo laikotarpis, buvo pilnas klastų ir apgavysčių, kurios buvo daromos Kristaus ir tikrosios religijos vardu.

Vienas Romos Katalikų rašytojas pilnai patvirtina mūsų išvadas ir mes cituojame jo liudijimą, neatsi­žvelgdami į jo padailintus žodžius. Su karštu uolumu jis rašo apie papystēs atsiradimą ir įsigijimą laikinos valdžios; manydamas kad tai buvo dangiškas augalas, ir kad delto jis taip greit augo ir įsigijo pasaulinēs garbēs, rašytojas sako:

"Popiežių iškilimas į pasauline valdžia atrodo lyg nepaprastas apsireiškimas žmogaus istorijoj, vertas nusistebējimo ir pagerbimo. Pasinaudojant susidarusiomis aplinkybēmis, tylomis ir išpalengvo, ant romiškosios imperijos griuvēsių, išaugo nauja valdžia ir viešpatystē, kuri plačiai išsiplatino ir pasidarē godojama beveik visų tautų, žmonių ir rasių, gyvenusių jos galybēs ir garbēs laikais; ir šita naujoji žemos kilties valdžia, įsišaknijo labai giliai ir greit panaudojo savo viešpatavimą plačiau negu ciesorystē, kurios griuvēsius ji matē sudaužytus ir sutrintus į dulkęs. Pačioje Romoje Petro įpēdinio galybē augo ir kilo aukštyn, pirmiau buvusiojo ciesoriaus ginama ir sergima; ir popiežių įtaka pasidaugino taip, kad aukščiausiojo pontifikato majestotas, laikui bēgant, aptemdē purpuros gražybę.

"Konstantino perkēlimas imperijos sostinēs iš Vakarų į Rytus, nuo istoriškų Tibros krantų prie gražiųjų Bosforos pakraščių, padējo pamatą minētąjai naujai valdžiai, kuri ištikrųjų prasidējo su aną žymią permainą. Beveik [289] nuo tos pačios dienos Roma, kuri buvo mačiusi gimimą, jaunystę, puikumą ir sugedimą galingos rasēs, kuri nešē jos vardą su jos areliais iki tuokart žinomojo pasaulio pakraščių, buvo laipsniškai apleista jos garbēs paveldējų. Jos tauta, imperatorių palikta, pasidarē plēšančių barbariečių lengvai prieinama auka, nebeturinti drąsos atsispirti; todel jie žiūrējo į Romos vyskupą kaip į jų sergētoją, gynēją ir tēvą. Su kiekvienais metais laikinoji popiežių valdžia pasididino ir sustiprējo, be jokio vargo ar kraujo praliejimo ir be klastų; nes jai gelbējo susidarusios aplinkybēs, kurios, matomai, buvo Dievo rankos prirengtos."

Nors Romos Katalikai taip rašo apie papystēs įsi­kurimą ant pagoniškos Romos griuvēsių, ir žiūri į tai kaip į krikščionybēs triumfą; tačiau tie, kurie yra susipažinę su tikrąją krikščionybēs dvasią, veltui jieško tos dvasios atsimetusioje ir paleistuvaujančioje bažnyčioje, pasidavusioje nešventąm susijungimui su pasauliu. Tikrieji krikščionys, žiūrēdami į pagelbą, kokią ji gavo iš nežinojimo, prietarų, suirutēs ir įvairių tų laikų aplinkybių, nemato tame jokio Dievo malonēs pasirodymo. Taip pat ir iškilimas Romos bažnyčios į žemišką viešpatavimą ir garbę, nēra išsipildymas Viešpaties pažado tikrajai bažnyčiai — išaukštinti ją tinkamu metu, po Antikristo atējimo ir nupuolimo; nes tikrosios bažnyčios išaukštinimas nebus žmonių krauju ir galvažudystēmis suteptas, kaip kad buvo sostas papystēs nuo pat jo prasidējimo, ir tikrasis Kristus nesišauks į žemēs karalius, kad įsteigtų arba gintų Jo Karalystę. Žymēs, kurios parodo skirtumą tarp netikrosios ir tikrosios Kristaus karalystēs, yra lengvai pastebētos tų, kurie pažista Šventąjį Raštą, skelbiantį apie tikrąjį Kristų kaip Galvą ir tikrąją bažnyčią, kuri yra Jo Kūnas ir parodantį kaip ir kokiu tikslu Jo Karalystē bus įsteigta.

Bet nēvienas tenemano kad tais sugedimo laikais tik-[290]roji Kristaus bažnyčia buvo visiškai sunaikinta arba nebeįmatoma. "Viešpats pažista savuosius" kiekviename amžiuje ir visokiose apystovose. Jiems buvo leista augti kaip kviečiams kūkaliais apaugusioje dirvoje; jie buvo kaip auksas krosnyje, tiriami ir valomi ir prirengiami "dalyvauti šventuju tēvainystēje šviesoje." Tiesa, kad žmonių minios, kurios vadinasi krikščionimis, užima žymią vietą istorijos puslapiuose; bet vistiek neabejotina, kad būrelis ištikimų iškentējo didžiausius persekiojimus ir visokius "piktenybēs paslapties" klaidinimus ir tačiau pasirodē vertais aukštojo pašaukimo; jie buvo paguldyti ilsētis ir Dievas įskaitē juos paveldētojais nevystančio vainiko, užlaikomo del jų danguje.

Taigi istorija aiškiai parodo, kad šitas "nuodēmēs žmogus," Antikristas, gimē Romoje-Ryme; ir nors išpradžių buvo pasipriešinama, vistiek jis išpalengvo įsigalējo; arba kaip parašyta Danielio pranašystēje, jis kaip "mažas ragas," išaugęs iš galvos senosios Romos arba ano "didelio ir baisaus žvēries," kuriam Danielius negalējo rasti tinkamo vardo, kurs turējo galybēs triuškinti ir naikinti. Ir toliau aiškindami mes parodysime, kad Antikristo istorija visais žvilgsniais atitinka Danielio pranašystei ir kitoms pranašystēms, kuriose parašyta apie jį.

ANTIKRISTO PASIŽYMĒJIMAS ISTORIJOJE.

Suradę Antikristą mes dabar palyginsime papystēs pasielgimą su parašytomis pranašystēmis, kuriose parašyta apie Antikristo arba nuodēmēs žmogaus pasielgimą ir darbus.

Kai kas gali paklausti, ar pritinka aplenkti Romos ciesorius, kurie vadindavosi aukščiausiais religiniais valdovais ir nevadinti tą sistemą Antikristu, o pritaikinti tą titulą pilnai ir išimtinai tik susiorganizavusiai papystēs sistemai? Mes atsakome kad tikrai taip yra, ir mes primename skaitytojams ir vel pažiūrēti ką Šventasis Raštas [291] sako apie Antikristą, — kad jis užims dvasinēs karalystēs vietą, ir tarsis turįs teisę viešpatauti žemēs karalystēms kaip dvasiškas valdovas; todel jis bus netik priešingas Kristaus Karalystei, bet pamēgdžios ją ir skelbsis panaudojąs būsimajį tikrojo Kristaus, vienatinēs tikrosios Galvos ir Viešpaties ir Jo pilnos ir pagarbintos bažnyčios valdžią, kurią Dievas suteiks jai tinkamu metu, kaip tikrajam Pontifex Maximus.

Papystē sakosi esanti pagarbintoji Kristaus karalystē, kurią skelbē Viešpats ir Jo apaštalai ir pranašai. Ji pritaiko sau ir sekantiems popiežiams, kurie jos tvirtinimu užima Kristaus vietą, kaip aukščiausieji valdytojai, visas pranašystes, kuriose parašyta apie Tūkstantmetinę Kristaus garbę. Ir "klaidindami kitus ir patys klysdami," ir sekdami savo netikras teorijas, kurios išdygo ir laikui bēgant išaugo saumylingų ir tuščios garbēs trokštančių vyrų širdyse, popiežiai sugalvojo titulus ir pritaikē juos visiems anos hierarkijos nariams; aprēdē juos puošniais rūbais, įsteigē prigavingas ceremonijas, pastatē puikias katedras ir įvedē godojimą įkvēpiančias apeigas, kurios, jų tvirtinimu, artimiausiai atitinka pranašuose parašytajai būsimai Kristaus garbei ir didenybei.

Pavyzdžiui Psalmē 2:12 skaitosi: "Pabučiuokite sūnų, jūs žemēs karaliai, kad neužsirustintu ir nepražutumēte kelyje." Tai nēra įsakymas tiesiog bučiuoti, bet savo noru, linksmai pasiduoti mūsų Viešpačiui; ir šita pranašystē pritaikoma esamam laikui, kada daromas prisirengimas prie tikro jo ir didžiojo Tūkstantmetinio Kristaus karaliavimo. Dabar žemēs karaliai arba didžiūnai, politikoje, visuomenēje, finansuose ir dvasiškijoje, yra tiriami ar pasirodys noringi pasiduoti teisingiems patvarkymams, kurie neužilgo bus įvesti. Kurie priešinasi teisingumui, priešinasi šito garbēs Karaliaus valdžiai, ir visi tokie bus perblokšti dideliuose perversmuose, su kuriais bus įvestas į pasaulį Tūkstantmetinis naujojo Karaliaus [292] karaliavimas: visi, kurie nenorēs Jo Karalystēs, bus nužudyti. (Luko 19:27) "Jo neprieteliai laižys dulkęs," — bus nugalēti.

Iškraipytas tos pranašystēs pritaikymas pamēgdžiotai karalystei, Antikristo atstovui, popiežiui, jo laimējimo ir gerovēs dienose, privertē karalius ir ciesorius nusilenkti prieš jį, kaip prieš Kristų ir bučiuoti jo kojos pirštą, — taip tad buvo pritaikomi 2-ros Psalmēs žodžiai popiežiui.

Pranašavimų studijuotojai ir rašytojai paprastai nekreipia domēs į tokius papystēs tviritinimus; jie tik nagrinēja ir pastebi jos moralinį sugedimą. Bet čia jie klysta, nes nusikaltimų buvo visuomet ir visur, ir nebuvo ypatingo reikalo apie juos rašyti taip, kaip rašoma apie Antikristą. Jei būtų buvę galima priparodyti kad visi papystēs bendrininkai buvo moralybēs pavyzdžiais, tai vistiek jos pavyzdžiai atitiktų Šventrašcio aprašymui apie didyjį Antikristą — pamēgdžiotoją, pasisavinusį titulus, privilegijas, valdžias ir garbę, priklausančias Viešpaties Pateptąjam. Kaip pamēgdžiotojas jis taipogi klaidingai aiškino Dievo nutarimą išrinkti "mažajį būrelį," arba bažnyčią esamuoju laiku; ir jis visiškai padējo į šali tikrąją bažnyčios viltį ir Viešpaties pasirengimą palaiminti pasaulį Tūkstantmetiniu Kristaus karaliavimu, kurs, papystēs tvirtinimu, įvykęs jos viešpatavimo laikais.

Sunku net įvertinti blogas tokio iškraipymo ir neteisingo Dievo plano aiškinimo sekmes. Tai buvo versmē, iš kurios kilo visokie netikri parnokslai, kurie vienas po kito buvo įvesti parēmimui Antikristo reikalavimų ir jo didenybēs padidinimui. Ir nors 300 metų atgal įvykusioji Reformacija ivede Biblijos tyrinējimo ir protavimo laisvēs gadynę, vistiek pamēgdžiojimas buvo taip įsišaknijęs ir išsiplatinęs ir taip gudriai sutaisytas, ir taip pilnai suklaidinęs visą pasaulį, kad net ir po to, kai Liuteris ir kiti pripažino papystę išpranašautojo didžiojo atpuolimo sekmēmis; nupeikdami tą sistemą jie tačiau [293] tvirtai laikosi jos neteisingų teorijų vedančių prie keistų ir klaidingų pamokslų ir pasielgimų. Iki šiai dienai didžiuma įvairiais vardais vadinamų Protestantų palaiko šia Antikristo teoriją, kad Kristaus karalija jau buvo įsteigta. Kaikurie, sekdami papystēs pavyzdį, mēgino suorganizuoti savo bažnyčias po vienu kuriuo nors žmogumi kaip jos galva; kiti gi galvos vieton stato tarybas ir synodus; bet visi yra pasidavę neteisingam ir klaidingam Šventrašcio mokslo aiškinimui, kurį pradējo Antikristas, — kad dabar, ne kada nors ateityje, įvyksta Kristaus karaliavimas. Užginčydami būsimąjį amžių, kaip kad Antikristas daro, tos sistemos palaikytojai nesirūpina pilnu tikinčiųjų šventumu, o tik uoliai rūpinasi ateities darbu — atvertimu tikējiman pasaulio — ir tokiu užsikarščiavimu, kad delto jie dažnai sutinka klaidingai aiškinti Dievo planą ir Jo Žodį, ir delto stengiasi sugalvoti gąsdinančias teorijas, priverčiančias pasaulį laikytis pamaldumo išvaizdos. Jie taip pat naudojasi abejotinomis ir pasaulinēmis metodomis norēdami įtraukti į savo bažnyčias atsivertēlius, kuriuos jie, lygiai kaip ir Antikristas, priima del jų puikybēs ir išdidumo.

Tokie vargiai tegali matyti kad papystē yra Antikristas. Jie tai nemato delto, kad jų tikējimas dar nēra liuosas nuo nuodų, ir jų protas dar tebēra aptamsintas suvedžiojančiomis Antikristo klaidomis. Didenybē, iškilmingumas ir Kristaus Tūkstantmetinio karaliavimo reikalingumas ir Jojo darbas — visų žemēs giminių palaiminimas — turi būti pažintas pirma, negu bus galima įvertinti Antikristo pamēgdžiojimo diduma ir apkainoti kokią skriaudą jis padarē tiesai ir kokios naikinančios ir sutepančios įtakos jis turējo vardiškoje bažnyčioje arba Dievo šventykloje.

Nereikia stebētis tiksliu šitos sistemos pamēgdžiojimu; mes juk žinome kad tai yra šetono darbas, kurį jis atliko prisilaikydamas vaizdų ir pavyzdžių, parodančių busimą [294]

garbę, apie kurią parašyta Šventraštyje. Matydamas kad buvo atējęs laikas surinkimui bažnyčios, ir kad tiesos, kurias Viešpats ir apaštalai pasējo, greitai augo ir buvo priešingos visoms pagonių religijoms ir kad jos surado nuolankuosius visose vietose, didysis priešas stengēsi [295] panaikinti bažnyčios nekaltybę ir nenorinčius pasiduoti jis bandē užvesti ant netikro kelio. Taip tad Antikristo laimējimas ir jo dabartinis viešpatavimas, ištikrųjų buvo pasekmingas. Bet čia pasirodo Dievo išmintis; nes kada Antikristo pasisekimas atrodē lyg Dievo plano pagadinimas, tikrybēje, nors ir nežinant, tai buvo Jo plano pasisekimo užtikrinimas; nes jokiu kitu būdu nebūtų buvę galima taip pilnai ištirti tikrai pasišventusiuosius, kaip buvo galima šios didelēs ir nedoros sistemos išsivystimu.

Paduotieji palyginimai parodo kaip šita nedoroji sistema — papystē pamēgdžiojo arba padirbdino būsimos Kristaus Karalystēs pasitvarkymą, pasinaudodama vaizduojančia žydų kunigyste.

Istorikas Mosheim, rašydamas apie anos hierarkijos sistemos iškilimą bažnyčioje, ąiškiai parodo jos klastingumą šitokiais žodžiais, 1 Tomas, 337 pusl.: —

"Kol dar tebebuvo kibirkštē vilties apie Jeruzalēs atsikēlimą iš dulkių, krikščioniški mokytojai ir vyresnieji nesisavino jokių titulų arba atsižymējusių pavadinimų; taip darē mandagesnieji ir nuolankesnieji; bet kuomet to miesto likimas buvo galutinai Hadriano pažymētas (135 V. m.) ir žydai jau nebeturējo jokios vilties kada nors matyti savo senobinį viešpatavimą atsteigtą, tuomet tie patys kunigai ir klebonai užsigeidē įtikinti savo pasekējus, kad jie patys pasiēmē į savo rankas žydų kunigystēs apeigas. Todel vyskupai pasistengē įtikinti žmones jog jie esą įgalioti eiti pareigas, panašias anoms, kokias eidavo žydų vyriausias kunigas, ir kad jie turi visas tokias pat teises, kokias turējo žydų pontifas (kunigas). Buvo pasakojama, kad paprastos žydų kunigų apeigos, kurias jie atlikinēdavo labai atsargiai, buvo pavestos krikščioniškos bažnyčios kunigams: todel ir diakonai buvo prilyginti levitams ir užimdavo žemesniųjų kunigų vietas."

[296] ANTIKRISTO GALVA IR BURNA.
JO PASIPŪTIMO ŽODŽIAI.

Popiežius (vienas po kito) yra galva netikrosios bažnyčios, kuri yra jojo kūnas, lygiai kaip Kristus Jezus yra Galva tikrosios bažnyčios, kuri yra Jo Kūnas. Kadangi galva atstovauja kūną ir burna kalba už kūną, delto mes randame kad ir Šventasis Raštas panašiai rašo apie Antikristą. Danielio 7:8, 11, 25 ir Apr. 13:5, 6, mūsų domēsis yra ypatingai atkreiptas į Antikristo burną kaip labai žymią priemonę. Danielius sako, kad tas "ragas" turējo "akis lyg žmogaus akys," simbolizuojančias protingumą ir tolį siekiantį sumanumą. Šitas "ragas" buvo skirtingas nuo visu kitu valdžių; jis turējo būti gudresnis ir sumaningesnis už kitas imperijas, kurios bandē valdyti pasaulį; jo galybē buvo jo burnoje (iškalbingume) ir jo akyse (žinojime), greičiau negu jo kūniškoje jēgoje. Ir nēvienas, kurs pažista papystēs istoriją, negalēs užginčyti faktą, kad figūros, kuriomis parodoma tos sistemos galybē ir metodos, yra atitinkamos ir geros.

"Jam buvo duota nasrai [burna], kurie kalbējo puikybēs žodžius ... Jis atvērē savo nasrus piktžodžiavimams prieš Dievą, kad piktžodžiautų jo vardui, jo padangtei ir dangaus gyventojams." "Jis kalbēs didelius žodžius prieš Aukščiausįjį." — Apr. 13:5, 6; Dan. 7:8, 25.

Reikia neužmiršti kad pranašystēse naudojama figūros kalba aprašymui pasielgimo ir reikalavimų simboliškojo "žvēries" (valdžios) ir "rago" (galybēs), kilusių iš senosios Romos žvēries arba imperijos. Kaikuriais atžvilgiais papystē buvo nauja valdžia ("žvēris"), skirtinga nuo senosios Romos imperijos; kitais gi ji buvo ragas arba vyriausybē tarp kitu, kilusių iš tos pačios imperijos, kuri per tulą laika turējo aukštesnēs valdžios ant kitų ragų arba viešpatysčių. Simboliškai ji perstatoma iš abiejų atžvilgių, kad pasirodytu kuoaiškiau ir suprantamiau.

[297] Didieji Antikristo puikybēs ir piktžodžiavimo žodžiai pasirodo visame ilgame jo buvimo periode. Žodis "piktžodžiavimas" mūsų dienose paprastai klaidingai ir šiurkšciai aiškinamas, lyg kad juo išreiškiama tik prastas ir nešventas keikimas. Bet tikrybēje "piktžodžiavimas" pritaikomas visokiam Dievo vardo pažeminimui. Bouvier šitaip aiškina; "Piktžodžiavimu vadinasi priskaitymas Dievui kas priešinga Jo prigimčiai ir kas nēra Jo, ir nepriskaitymas Jam tai, kas yra Jo." Aišku kad tokioje prasmēje Šventajame Rašte vartojama žodis "piktžodžiavimas." Pastebēkite kaip mūsų Viešpats ir fariziejai vartojo tą žodį: "Žydai jam atsakē: Ne už gerą darbą mes tave mušame, bet už piktžodžiavimą, ir kad tu, būdamas žmogus, darai pats iš savęs Dievą." Jezus jiems atsakē: "Tai ar valia sakyti tam, kurį Tēvas pašventino ir siuntē į pasaulį: Tu piktžodžiuoji, delto kad aš pasakiau: Aš Dievo Sūnus?" — Jono 10:33, 36; Mork. 14:61-64.

Turēdami ties savim toki teisingą žodžio "piktžodžiavimas" apibūdinimą, visi protaują žmonēs turētų pamatyti, kad visi papystēs pasipūtimo ir besigyrimo žodžiai buvo piktžodžiavimai. Įsteigimas netikros Dievo karalystēs buvo šmeižtas prieš Dievo valdžią, didelis piktžodžiavimas ir iškraipytas aiškinimas apie Jo pobūdį ir Jo planą ir Žodį. Dievo charakteris arba Jojo vardas buvo piktžodžiuojamas tūkstančiais biauriais ediktais, buliais ir dekretais, išleistais Dievo vardu, ilgos eilēs tų, kurie skelbēsi esą Jo Sūnaus vietininkais ir atstovais; ir Dievo šetra (padangtē), tikroji bažnyčia, buvo taipogi anos klastingos sistemos piktžodžiuojama, nes ji sakosi užimanti jos vietą, ir kad papystēs rēmējai ir palaikytojai esa vienatinē tikroji Dievo šventykla arba bažnyčia. Dabar leiskime istorijai ką nors pasakyti apie šituos didelius pasipūtimo žodžius, piktžodingus titulų pasisavinimus, kokius popiežiai, Antikristo atstovai, priēmē ir pagyrē.

[298] Knygoje užvardintoje: "Popiežius Kristaus Vikaras ir Bažnyčios Galva," kurią parašē pagarsējęs Romos Katalikas, Monsignoras Capel, randama nemažiau kaip 62 piktžodingi titulai, pritaikinti popiežiui; ir reikia pastebēti kad tai nēra pasenę arba iš mados išēję senovēs titulai, nes juos surinko vienas žymiausių dabartinų papystēs rašytojų. Mes paduodame ištraukas iš minētojo sąrašo:

"Švenciausia iš visų galvų."
"Šventasis Tēvų Tēvas."
"Aukščiausis Arcivyskupas ant visų Pralotų."
"Krikščioniškos Religijos Prižiūrētojas."
"Vyriausias Ganytojas — Ganytojų Ganytojas."
"Patepimu Kristus."
"Patriarkyste Abraomas."
"Ordenu Melkizedēkas."
"Valdžioje Mozē."
"Teismo Pareigose Samuēlis."
"Vyriausias Kunigas, Aukščiausis Vyskupas."
"Vyskupų Kunigaikštis."
"Apaštalų Įpēdinis, Valdžioje Petras."
"Dangaus Karalystēs Raktų Nešējas."
"Arcivyskupas, Įstatytas Pilniausioje Valdžioje."
"Kristaus Vikaras (vietininkas)."
"Karališkas Kunigas."
"Visų Šventu Bažnyčių Galva."
"Visuotinosios Bažnyčios Viršininkas."
"Vyskupų Vyskupas — Karališkas Arcivyskupas."
"Viešpaties Namų Valdytojas."
"Apaštališkas Viešpats ir Tēvų Tēvas."
"Vyriausias Ganytojas ir Mokytojas."
"Sielų Gydytojas."
"Uola, kurios pragaro vartai nenugalēs."
"Neklaidingasis Popiežius."
"Visų Šventuju Dievo Kunigų Galva."

Prie ilgosios titulų eilēs, iš kurios mes padavēm iš- [299] traukas, autorius dar prideda sekančias ištraukas iš laiško, kurį parašē šv. Bernardas, Clairvaux abatas, popiežiui Eugenijui 111, 1150 V. m.: —

"Kas tu esi? —Vyriausias kunigas, karališkas vysku­pas. Tu esi vyskupaų kunigaikštis, apaštalaų įpēdinis. Pirmystēje Abelis, vaidžioje Noē; patriarkystēs rangoje Abraomas; ordenu Melkizedēkas; didybēje Aaronas, vyriausybēje Mozē, teismo pareigose Samuēlis, valdžioje Petras, patepimu Kristus. Tu esi tas, kuriam yra duoti dangaus karalystēs raktai, kurio globoje pavestos avys. Tiesa, yra ir kitų dangaus durų sargų ir kitų kaimenēs ganytojtų; bet tu esi garbingesnis už kitus, nes kitokiu būdu gavai savo vardus ir šlove . . . . Kitų galybē yra apribota, tavo gi siekia ir tuos, kurie turi valdžios ant kitų. Argi tu negali, reikalui atsiradus, uždaryti dangų vyskupui, pašalinti jį iš vyskupo vietos, ir atiduoti šetonui? Taip tad tavo privilegija yra neatmaininga, taip pat ir tau duotieji raktai ir tavo globoj pavestosios avys."

Visus šituos piktžodingus prisimeilinimo titulus pasi­savino popiežiai ir priēmē su pasimēgimu, kaip teisētai jiems prigulinčius.

Popiežius Bonifacas VIII išleido sekantį dekreta, kuris iki šiol tebēra bažnyčios įstatymu: "Mes skelbiame, sakome, pareiškiame ir tvirtiname, kad kiekvieno žmoginio sutvērimo išganymui reikia pasiduoti Romos popiežiui." Popiežius Griegoras (Grigalius) VII, kurs 1063 metais įsakē vadinti popiežių tēvų, ir savo reikalavimo parēmimui jis cituoja 1 Mozēs 1:16: "Dievas padarē dangaus tvirtumoje du didžiuoju žiburiu: didesnįjį žibįrį dienai valdyti ir mažesnįjį žiburį nakčiai valdyti." Abidvi šviesos buvo didelēs, bet viena buvo didesnē. "Dangaus tvirtumoje," Jis pastatē du didžiūnu, būtent: popiežišką valdžią ir karališką valdžią; bet dienos šviesa, dvasinē, yra didesnē; o ta, kuri pirmininkauja žemiškuose reikaluose, yra mažesnē; nes kaip saulē [300] skiriasi nuo mēnulio, taip popiežiai skiriasi nuo karalių." Popiežiai priēmē šitą aiškinimą, nes tai daug gelbējo prispirti nuomonę apie popiežių viršenybę.

Florencijos arcivyskupas Antonijus, citavęs Psalmę 8:4-8: "Tu padarei jį mažką žemesnį už angelus," ir t. t. ir pritaikęs tuos žodžius Kristui, pritaiko juos popiežiui, sakydamas: "Kadangi kūnu jis atsiskyrē nuo mūsų, jis paliko ant žemēs savo vikarą (vietininką), aukščiausįjį arcivyskupą, kurs vadinamas popiežium (papa), tēvzų tēvu; aišku tad, kad šitie žodžiai ir titulai pritaikomi popiežiui. Nes popiežius Hostiensis yra pasakęs, kad popiežius yra didesnis už žmogų, bet mažesnis už angelą, delto kad mirtinas; tačiau valdžioje ir galybēje jis dides­nis. Nes angelas negali pašventinti Kristaus kūną ir kraują, nei atrišti arba surišti; aukščiausio laipsnio valdžia priklauso popiežiui; angelas negali įstatyti kitus ar duoti atlaidų. Popiežius yra apvainikuotas garbe ir šlove; jis turi pagyrimo garbēs, nes jis vadinamas netik palaimintu, bet didžiausiai palaimintu. Kas gali abejoti vadinti palaimintu tą, kurs buvo taip labai išaukštintas? Jis vainikuojamas šventu pagarbinimu, todel ištikimieji gali bučiuoti jo kojas. Didesnēs garbēs nēra. —‘Parpulkite prie jo kojų suolelio.' (Psal. 99:5) Jis apvainikuotas didžiausiaja valdžia, nes jis gali daryti teismą visiems, bet jo niekas negali teisti; jis gali būti nuteistas tik tada, jei jis nukryptu nuo tikējimo (žinoma, nuo Antikristo tikējimo). Todel jis vainikuojamas trejopu aukso vainiku, ir ‘įstatytas ant visų jo rankų darbų,' turis galios pašalinti visa, kas netinkama. Jis atidaro dangų, nusiunčia nusikaltēlius į pragarą, patvirtina karalystes ir valdo visą dvasiškiją."

Laterano taryba pirmame posēdyje pavadino popiežitų "kunigu ir karaliumi," kurį turi gerbti visi žmonēs, nes jis labai panašus į Dievą; ir savo penktame posēdyje jie pritaiko Leonui X pranašystes apie garbingąjį Kristaus [301] karaliavimą, šitokiais žodžiais: "Neverk Ziono duktē, štai Liutas iš Jūdo giminēs, Dovido šaknis: štai Dievas pažadino tau išganytoją."

Iš Ferrario Bažnytinis Žodynas, Katalikų bažnyčios pripažinto veikalo, mes paduodame sekantį sutrumpintą aprašyma, apie popiežiaus galybę, po žodžio papa. (Artikulas 2-ras)

"Popiežius yra pasižymējęs tokia didenybe ir garbe, kad jis nēra tiktai žmogus, bet kaip ir pats Dievas ir Dievo vikaras (atstovas) .... Todel popiežius vainikuojamas trejopu vainiku, kaip karalius dangaus, žemēs ir pragaro. Popiežiaus didenybē ir valdžia siekia netik dangiškus ir žemiškus bei pragariškus dalykus, bet jis yra aukštesnis už angelus, ir delto yra jųjų viršaitis; ir jei būtų galima, kad angelai nuklystu nuo tikējimo arba laikytųsi priešingų nuomonių, tai popiežius gali juos nuteisti ir ekskomunikuoti .... Jis turi tokios didenybēs ir valdžios, kad užima vieną ir ta patį tribunalą su Kristumi; todel visa ką popiežius daro, matyt, išeina iš Dievo burnos .... Taip tad popiežius yra Dievas ant žemēs; vienatinis Kristaus ištikimųjų kunigaikštis; didžiausis visų karalių karalius, turįs visokios galybēs; ir jam yra patikētas valdymas žemiškos ir dangiškos karalystēs." Jis dar prideda: "Popiežius yra taip aukštas valdžioje ir galybēje, kad jis gali pataisyti, paskelbti arba išaiškinti dieviškąjį įstatymą." "Kartais popiežius gali net pasi­priešinti dieviškam įstatymui, apribodamas arba savaip išaiškindamas, ir t. p."

Taip tad Antikristas pasistengē įsteigti bažnyčioje, valdžią pirm Viešpaties paskirtojo laiko, ir jis net pasikēsino "pasipriešinti" ir "pataisyti" dieviškus įstatymus, kad atitiktų jo sumanymams. Taip buvo labai aiškiai įvykinta virš tūkstančio metų pirmiau parašytoji pranašystē. —"Jis tarsis galįs pakeisti laikus ir įstatymus." —Dan. 7:27.

[302] Sikstus V savo buloje arba edikte, pareiškē:

"Amžinojo Karaliaus duotoji valdžia šv. Petrui ir visiems jo įpēdiniams yra aukštesnē už visas žemiškų karalių ir kunigaikščių valdžias. Ji išduoda neapribotą teismą jiems visiems. Ir jei ji pripažįsta kad kas nors iš jų pasipriešino Dievo įstatymui, ji gali nubausti tokį ir nustumti nuo sosto, nežiūrint kaip galingas jis galējo būti, ir numesti jį į žemiausius pažemius, kaip pasididžiavusį Liuciferio tarną."

Popiežiaus Pijaus V bulas: "Pasmerkimas ir ekskomunikavimas Anglijos karalienēs Elzbietos ir jos pritarējų — su kitomis pridētomis bausmēmis," — šitaip skaitosi:

"Tas, kurs viešpatauja, kuriam duota visa galybē danguje ir žemēje, paskyrē vieną šventą katalikišką ir apaštališką bažnyčią (be kurios nēra išganymo), ir įgaliojo žemēje tik vieną šv. Petra, apaštalų kunigaikšti, ir Petro įpēdinį, Romos vyskupą, kad viešpatautų pilniausioje galybēje. Tik jį vieną jis padarē visų žmonių ir visų karalysčių kunigaikščiu, išrauti, naikinti, išblaškyti, išdildyti, sodinti ir statyti."

Šv. Bernardas tvirtina, kad "niekas kitas kaip tik Dievas yra lygus popiežiui, ar tai danguje ar žemēje."

"Imperatorius Konstantinas," sako popiežius Mika­lojus, "suteikē popiežiui Dievo vardą; todel jam esant Dievu, joks žmogus negali jo teisti."

Popiežius Inocentas III pasakē: "Popiežius užima tikrojo Dievo vietą;" todel kanoniškame įstatyme popiežius vadinamas — "mūsų Viešpats Dievas."

Inocentas ir Jakobatijus sako, kad "popiežius gali padaryti beveik viską, ką Dievas gali padaryti," Decijus gi visai išmeta žodį beveik kaip nereikalingą. Jakobatijus ir Durandas sako kad "niekas negali išdrįsti sakyti jam, lyg pačiam Dievui, Viešpačiui: ką darai?" Antonijus gi rašo toliau: —

[303] "Popiežius yra įgaliotas rūpintis dalykais, kurie žmonēms naudingi, ir pašąlinti tai, kas kenkia, nedorybes ir ištvirkimus, kurie atitraukia žmones nuo Dievo … Jis tai daro sulig tuo, kas parašyta Jeremijo 1:10 (Čia ir vēl Antikristas prisisavina pranašystę, kuri priklauso Tųkstantmetiniam Kristaus karaliavimui) : ‘Štai, aš stačiau tave šiandien ant tautų ir karalysčių, kad rautumei ir ardytumei, kad naikintumei ir sklaidytumei,' visas nedorybes: `kad statytumei ir veistumei,' visa, kas dora. ... Apie popiežiaus turējimą valdžios ant tų, kurie yra pragare, kurie vadinami žuvimis jūroje (Psalmē 8), delto kad kaip žuvys yra nuolat jūrų bangų mētomos, taip ir esantieji skaistykloje yra nepaliautinai baudžiami ir kankinami. Popiežiui Dievas padavē taip pat ir jūros žuvis, t. y. tuos, kurie yra skaistykloje, ir jis gali palengvinti juos atlaidais.

"Pagonįs yra paduoti popiežiui, kurs pirmininkauja Kristaus vietoje. Bet Kristus turi pilnos valdžios ant visų sutvērimų. Popiežius juk yra Kristaus vikaras, ir niekas negali teisētai atsisakyti būti jam paklusnus, taip pat kaip niekas negali teisētai atsisakyti būti paklusnus Dievui. .... Popiežius gali nubausti pagonis ir plēšikiškas tautas .... Ir nors pagonįs negali būti nubausti dvasiniu ekskomunikavimu ir tam panašiai; jie tačiau gali būti bažnyčios nubausti piniginēmis bausmēmis; o kunigaikščiai gali nubausti juos kūniškomis bausmēmis .... Bažnyčia gali netiesioginiai nubausti žydus dvasinēmis bausmēmis ir ekskomunikuoti krikščioniškus kunigaikščius, kuriems žydai yra paduoti, jei jie nenorētu nubausti juos kūniškomis bausmēmis, kuomet jie daro ką nors priešinga krikščionims .... Jei būtų pageidaujama kad kas atsiverstu, tokius galima priversti gąsdinimais ir plakimais, ne kad jie priimtų tikējimą, bet kad nebesipriešintų tikējimui. Netikēlių atvertimui reikia pamēgdžioti Dievo teismą."

[304] Čia turime pavyzdį kaip klaidingas mokinimas gamina neteisybę. Žmonēs gali būti greit įvesti į visokį žiaurumą ir prispaudimą, jei tik jie yra pirma persitikrinę, kad darydami tokias biaurybes jie yra lygūs Dievui — Dievo pamēgdžiotojais. Stebētina kad žmonēs, tikēdami tokioms žiaurioms ir melagingoms nuomonēms ir pamokslams apie Dievo plana žmonijos išganymui, dar tebēra taip maloningi ir kuklūs kaip mes juos randame. Pasinaudojant papystēs klastų šaltiniu, šetonui pavyko apakinti ir suklaidinti juos ir užvesti ant kreivo kelio, kurs patinka nupuolusiai prigimčiai: Rašydamas toliau tas pats rašytojas priduria:

"Popiežiaus galybē ant klaidžiatikių ir atskalūnų yra taipogi pažymēta jaučiais, kurie savo puikybēs ragais priešinasi tiesai. Ir tuos Dievas yra padējęs po popiežiaus kojų, kad nubaustu juos ketveriopu būdu: ekskomunikavimu, pažeminimu, atēmimu žemiškų turtų ir karišku persekiojimu. Bet juos galima laikyti klaidžiatikiais tik tada, kai jie nenori išsižadēti savo pragaištingų pamokslų, kuriuos jie atkakliai gina .... Popiežius gali išrinkti ir įstatyti ciesorių. Ciesorius yra tik popiežiaus tarnas, delto kad popiežius yra Dievo tarnas, užimąs Jo vietą, nes Dievas yra siuntęs ciesorius, kad tarnautų popiežiui.... Aš manau kad galima teisingai pasakyti, jog popiežius, Kristaus vikaras, turi visuotinos valdžios dvasiškuose ir žemiškuose dalykuose visame pasauly, gyvojo Dievo vietoje."

Bus pravartu pastebēti kaikuriuos popiežių pareiški­mus, paimtus iš Fox "Darbai ir Paminklai," kuriuos surinko pagarsējęs Anglų rašytojas H. C. Guinness; ir mes reiškiame širdingą sąjausmą šito rašytojo pareiškimui apie ta sistemą, kurios burna ištare šitokius puikybēs žodžius. Jis sako: "Jei `kas pasiaukština, bus pažemintas,' kaip labai turēs būti pažemintas tas, kurs pats save taip labai išaukštino?"

"Taigi matydami kad tokia valdžia buvo duota Petrui, [305] o per Petrą man, jojo įpēdiniui; tai kas yra visame pasaulyje, kurs nenorētu pasiduoti mano nutarimams, turintiems tokios neapribotos valdžios danguje, pragare ir ant žemēs, pas gyvuosius ir mirusiuosius .... Mano valdžia ir viešpatavimas yra taip platus, kad visi yra mano pavaldiniais — net ir patys imperatoriai turi pasiduoti man — tik aš pats nesu pasidavęs jokiam sutvērimui, net nei sau pačiam; todel mano popiežiškas majestotas niekad negali būti sumažintas. Aš viršesnis už visus žmones, ir visi turi manęs klausyti; niekas negali manęs teisti arba kaltinti kokioje nors piktenybēje, ir niekas negali nustumti manęs nuo sosto, kaip tik aš pats. Niekas negali mane ekskomunikuoti, nors aš turiu santykius su ekskomunikuotaisiais. Aš nesu surištas jokiais įstatymais, ir prieš mane neturi meluoti joks žmogus, nes kas man meluoja, tas yra eretikas ir prakeiktas žmogus. Taip tat pasirodo kad šitos kunigystēs (papystēs) didybē prasidējo su Melkizedēku, buvo patvirtinta Aarone, patobulinta Kristuje, atvaizdinta per Petrą, įstatyta aukščiausioje valdžioįe ir apreikšta per popiežitų. Delei mano kunigystēs svarbumo visa yra atiduota mano valdžioje, kaip kad buvo pasakyta apie Kristų: 'Tu visa padējai po jo kojomis.'

"Ir delto reikia manyti kad tos bažnyčios vyskupas visuomet yra geras ir šventas. O jei jis ir būtų padaręs žmogžudystę arba svetmoterystę ir būtų nusidējęs, vistiek negalima jį kaltinti, bet reikia teisinti primenant Samsono galvažudystes ir ebrajų vagystes, ir t. p. Visa žemē yra mano diocezija, ir aš esu visų bažnytinis teisējas, turis valdžios ant visų karalių. Aš esu visas visuose ir ant visų, taip kad pats Dievas ir aš, Jo vikaras, turime vieną konsistoriją, ir aš galiu daryti beveik visa, ka Dievas gali daryti. Visame ką aš užsimanau, mano valia yra įstatymas, nes aš įstatymais galiu paliuosuoti nuo įstatymo, ir iš neteisybēs padaryti teisybę pataisant ir pakeičiant [306] įstatymus. Taigi, jei apie tai, ką aš darau, galima pasakyti, kad joks žmogus negali tai padaryti, o tik Dievas — ar delto netinka sakyti kad aš esu Dievas? Ir vēl, jei Konstantinas vadina bažnyčios pralotus dievais, aš gi, būdamas aukštesnis už visus pralotus, delto esu aukštesnis už visus Dievus. Taigi nesistebēkite jei aš turiu galios pakeisti laiką ir laikus, permainyti arba panaikinti įstatymus, ir paliuosuoti nuo visko, net ir nuo Kristaus prisakymų. Kristus juk įsakē Petrui kišti į makštį savo kardą, ir mokino savo mokytinius nevartoti jokių panašių ginklų gynimui savęs; bet gi aš, popiežius Mikalojus, rašydamas Francijos vyskupams, raginau juos griebtis už kardų.... Ir nežiūrint kad pats Kristus dalyvavo Kano Galilējos vestuvēse, argi, aš, popiežius Martinas, neturiu valdžios uždrausti dvasininkams dalyvauti vestuvēse, ir patiems apsivesti? Be to, Kristus liepē skolinti nelaukiant jokio atsilyginimo, bet aš, popiežius Martinas, duodu leidimą tai daryti. O ką aš pasakysiu apie nužudymus, ar aš negaliu padaryti kad užmušimas ekskomunikuojamųjų nēra joki galvažudystē? Panašiai jei kas nusideda prieš gamtos įstatymus arba apaštalų įsakymus, aš galiu juos išteisinti; nes jei jie savo įstatymuose reikalauja, kad už paleistuvystę kunigas turi būti atstatytas nuo pareigų, tai aš, Sylvestro valdžioje, pakeičiu šį griežtą nusistatymą, žinodamas kad dabar žmonių mintys ir kūnai yra silpnesni negu tuomet buvo .... Jei trumpai pažymētumēm tuos dalykus, kurių joks žmogus negali išspręsti, kurie priklauso tik popiežiaus apsvarstymui, tai jų priskaitoma penkiasdešimts ir vienas punktas. Aš paduodu jų sąrašą:

"Įrodinējęs pakankamai savo valdžią žemēje, danguje ir skaistykloje, kaip didelē ji yra, galinti surišti, atrišti, įsakyti, leisti, išrinkti, patvirtinti, paliuosuoti, daryti ar nedaryti, ir t. p. aš dabar pakalbēsiu truputį apie mano turtingumą ir savasties daugybę kad kiekvienas žmogus pamatytų mano gausumą visuose dalykuose — randos, [307] dešimtinēs, duoklēs; mano šilkai, mano purpurinēs mitros, vainikai, auksas, sidabras, perlos ir brangakmenys, žemēs ir dvarai. Pirmiausiai man priguli imperiališkasis Romos miestas; Laterano palocius; Sicilijos karalystē yra teisētai mano; Apula ir Capua priklauso man. Taip pat ir Anglijos ir Airijos karalystēs turētu ir turi būti man pavaldingos. Prie to dar galima pridēti kitas mano vardu vadinamąsias provincijas ir šalis. (Žemiau seka ilga eilē sąvasčių). Ir ką aš galiu pasakyti apie mano įplaukas, kurias gaunu kasdien už pirmones, už palijas, atlaidus, bulius, išpažintis, prievoles, reskriptus, testamentus; už leidimus, už privilegijas, išrinkimus, prebendus, bažnytnamius, ir kitas nemažas įplaukas? .. apie mano įplaukas ir turtus nelengva įsivaizdinti .... O ką aš galiu pasakyti apie Vokietiją, kuomet mano kanonistai sako kad visas pasaulis yra mano diocezija; ir taip turi tikēti visi. Todel kaip aš pradējau, taip ir baigiu, įsakydamas, reikalaudamas, tvirtindamas, kad norint būti išganytu, kiekvienas sutvērimas turi pasiduoti man."

Šiandien daugelis mano kad šitie popiežių pasigyrimai priklauso nutolusiai praeičiai, ir kad mūsų laikuose įvyko didelē permaina toje sistemoje; bet ištyrimas ir patēmijimas parodo, kad šitas papystēs nusistatymas liko nepakeistas. Reikia atsiminti kad pati papystē tvirtina kad jos mokslas esąs nepakeičiamas; kad jos popiežių ir tarybų nutarimai esą neklaidingi. Todel šitie piktžodingi ir Dievui priešingi nutarimai ir šventųjų persekiojimai iki šiai dienai tebelaikomi šventais Romos Katalikų bažnyčioje. Papystēs permaina yra tik tame, kad Reformacijos paveikimu jos valdžia liko súvaržyta. Bet vistiek ji tebeturi nora, tik jos galybe buvo apkarpyta žinojimo ir laisvēs pasidauginimu, atējusiu į žmones Biblijos pažinimo dēka. Tikrasis Kristus "savo burnos kvēpimu" — savo Žodžiu, išpalengvo "naikina" Antikristo galybę. Netolimoje ateityje šviesusis Imanuēlio ciabuvi- [308] mas visiškai sunaikins šį pagyrūnišką pamēgdžiotoją ir pilnai išlaisvins pasaulį iš jo klastingų ir melagingų tvirtinimų.

Kaip šių laikų pavyzdj imkime neseniai buvusiojo popiežiaus Leono 13-to atsisēdimą ant popiežiškojo sosto, tada kai jis pasisavino titulą: "Leo de tribus Juda," — "Liutas iš Jūdo giminēs"; tai vienas iš tikrosios Galvos titulų. Puikybēs titulų pasisavinimu jis nesiskiria nuo kitų, kurie eidavo tas pačias pareigas viduramžiuose.

Taip vadinamasis garbinimas tebēra dalimi apeigos pasodinant naujo popiežiaus ant sosto. Naujas popiežius, apsivilkęs baltais rūbais, papuoštais mirgančiais brangakmenimis; apsiavęs raudonomis kurpēmis, su kryžiais sagčių vietose, būna privestas prie altoriaus, kur jis atsiklaupia. "Po to popiežius atsistoja su mitrą ant galvos ir būna kardinolų pakeltas ir pasodintas ant altoriaus sosto. Tada vienas iš vyskupų atsiklaupia ir prasideda giedojimas Te Deum (Garbiname tave, o Dieve). Tuotarpu kardinolai bučiuoja popiežiaus kojas ir rankas ir veidą." Tos apeigos patvirtinimui lieka nukaltas pinigas, ant kurio atspausta žodžiai: "Ką mes sutveriame, tą mes garbiname."

Kardinolas Manning, aukščiausis Anglijos atstovas, patvirtina ir primena sekantį Katalikų tikējimo pareiškima:

"Mes skelbiame, sakome, pareiškiame ir tvirtiname, kad kiekvieno žmoginio sutverimo išganymui reikia pasiduoti Romos popiežiui." Ir jo taip pat pasakyta, kad atspausdintoje paskaitoje popiežius esąs pasakęs: "Aš skelbiu save esančiu Aukščiausiu Teisēju ir žmonių sažinēs kontroliuotoju: kaip ūkininko, kurs dirba savo dirvoje, taip ir kunigaikščio, kurs sēdi ant sosto, ir tų kurie užsiima privatiškais naminio gyvenimo reikalais, taip pat kaip ir tų, kurie duoda jstatymus karalystēms. Aš esu [309] vienatinis ir galutinas Aukščiausias Teisējas tarp teisybēs ir neteisybēs."

Pastebēdami kaip mūsų laikuose papystē tebevartoja "didelius ir tuščius pasipūtimo žodžius," galime paminēti visuotinąjį bažnytinį susirinkimą, įvykusi Romoje 1870 V. m. kuriame buvo viešai apgarsintas popiežiaus neklaidingumas. Tiesa kad ir praeityje kaikurie pasipūtę popiežiui skelbēsi kad jie buvo neklaidingi, ir kad pagyrimo jieškantys vyskupai ir kunigaikščiai taip skelbē juos, sakydami: "Tu esi kitas Dievas ant žemēs;" tačiau ir šitame 19-me apšvietos šimtmetyje popiežiškasis susirinkimas išdrįso šaltai paskelbti pasauliui kaip galingas šitas "žemēs dievas" esąs — beveik tiek pat tobulas kaip ir anas kitas Dievas danguje; kad jis negalįs klysti kaip ir kitas Dievas; kad savo ex catedra pareiškimuose popiežius esąs neklaidingas — negalįs paklysti.

Tarybos balsavimai įvyko liepos 13 d. 1870 m. ir 18­ta d. formaliai buvo paskelbtas nutarimas su iškilme didžiulēje šv. Petro katedroje, Romoje. Paduodame interesingą to įvykio aprašymą, kurį parašē Dr. J. Cummings, iš Londono. Jis štai ką rašo:

"Popiežiui buvo pastatytas didelis sostas prie šv. Petro bazilikos lango, ir pasipuošęs blizgančiais brangakmenimis, ir apsuptas puikiai apsirēdžiusių kardinolų ir patriarkų ir vyskupų, kurie buvo pasiruošę didžiausiai iškilmei. Jis buvo pasirinkęs ankstybą ryto valandą ir rytuose esantį langą, su tikslu, kad tekančios saulēs spinduliai pilnai apšviestu jo puošnius rūbus, jo deimantus, rubinus ir smaragdus, kad jie taip šviestu ir žibētu, kad jis atrodytu jau nebe žmogus, bet tas, kuo jis buvo apskelbtas, turįs visą Dievo garbę.... Anksti rytą popiežius atsistojo ties rytų pusēs langu, . . . bet saulē atsisakē šviesti. Auštantis rytas darēsi kas kart tamsesnis. Nebuvo galima parodyti apakinantį blizgējimą. Pasenusios būsimojo Dievo akys nebegalējo matyti skaityti, ir buvo liepta [310] atnešti žvakių, kurių šviesa labai sujudino jo nervus ir jis pavedē skaitymą kardinolui. Kardinolas pradējo skaityti didējančiame aptemime, bet jam perskaičius tik keletą eilučių pajuodusiose padangēse pasirodē žaibo prašvitimas ir toks perkúno trenkimas, kokio Roma dar niekad nebuvo girdējusi. Išgąstis apēmē visus. Skaitymas liovēsi. Vienas kardinolas pašoko iš savo krēslo ir drebēdamas sušuko: ‘Dievo balsas kalba Sinajaus griausmais.' "

Reikia atsiminti kad tarp piktžodingų Antikristo besi gyrimų yra kaikurios doktrinos, kai va: Mišios, apie kurias mes parašysime kitame tome. Pralenkdami garbinima šventųjų ir Marijos mes atkreipiame domēsį į dar didesnius paklydimus.

Bažnyčios neklaidingumas buvo viena iš pirmiausių klastų, kurios atidarē kelią kitoms. Taip buvo skelbiama dar pirm popiežiaus valdžios pripažinimo. Tai buvo vienas iš žymiausių paklydimų, kurs nebeleido atitaisyti klaidas, kuomet jos buvo pastebētos. Bažnytinių tarybų dekretai buvo laikomi nekritikuojamais, nei nebuvo valia palyginti juos su protu ar su Šventuoju Raštu; todel žmonių nežinojimas ir silpnumas ir nesusipratimai buvo padaryti tikējimo taisyklēmis, užuot to, kas parašyta Dievo Žodyje — Biblijoje; nes jei buvo pripažinta kad bažnyčios nutarimai buvo neklaidingi, tai visi kiti dalykai turējo būti jiems pritaikinti, ir kiekviena paskesnē taryba jautēsi priversta laikytis pirmesnių tarybų nutarimų, ir jei kas būtų pasipriešinęs, tas galējo būti atmestas. Kuomet klaida buvo patvirtinta, nebuvo galima jos užsiginti arba atsikratyti, ir delto Biblija ir protas turējo būti iškraipomi ir aiškinami taip, kad atitiktų neklaidingiems klystančių žmonių nutarimams. Delto nenuostabu, kad reikējo specialių teologų aiškinimui Šventojo Rašto taip, kad sutiktų su pramanytais papystēs neklaidingais nu- [311] tarimais. Nestebētina ir tai, kad Antikristas pripažino reikalingu pasmerkti ir uždrausti Biblijas.

Istorija aiškiai parodo, kad papystē, nors rodēsi pripažįstanti Bibliją Dievo Žodžiu, statydavo ją paskutinēj vietoj, ir savo neklaidingus žodžius — tradicijas, pirmoje. Papystē visai pasmerkē Dievo Žodį kaip netinkamą skaityti ir žmonēms pavojingą daiktą, nes norējo kad jų "neklaidingi" žmonių prasimanymai įsigalētų ir kontroliuotų žmones. Ji matē kad Biblija buvo pavojinga jos galybei, nes ji nuolat nupeikia jos pagyrūnišką piktžodžiavima.

Popiežystēs viešpatavimo dienose liaudies turējimas arba skaitymas Biblijos buvo laikomas kriminaliu nusikaltimu. Spaudos atsiradimas 16-me šimtmety ir abelnas mokslo pasidauginimas, prikēlē Šventąjį Rąta iš numirusių kalbų, kuriomis Antikristas buvo jį paslēpęs ir gązdinimais sunkių bausmių uždraudęs jos išvertimą i pažįstamas kalbas. O po nepriklausomybēs dvasios atgijimo ir pradējimo platinti Biblijas tarp žmonių pažįstamose kalbose, jų deginimas buvo paprastas dalykas. Iš Vatikano išeidavo žiaurūs, ilgi ir garsūs prakeikimai prieš tuos, kurie išdrįso išversti, platinti arba skaityti Dievo Žodį.

Kuomet Wicklifas išleido savo vertimą, popiežius Griegoras išsiuntē bulą į Oxfordo universitetą, pasmerkdamas vertēją, kaip "pasidavusį nedoriausiai bedievystei." Tyndalio vertimas buvo taip pat pasmerktas; ir kuomet Liuteris išleido savo Vokiškajį vertimą, popiežius Leonas X išleido bula prieš jį. Vistiek darbas vyko puikiai ir be pertraukos pirmyn. Biblija turējo atsikelti iš numirusių, ir jos šviesa turējo pasiekti žmones kiekvienoje tautoje ir kalboje. Pamačiusi kas darosi, pagaliau Romos bažnyčia nutarē leisti katalikiškiems vertējams išversti Šventąjį Raštą į pažįstamas kalbas, pridedant Katalikų komentorius. Bet ir tos Biblijos nebuvo duoda- [312] mos žmonēms, išskiriant atsitikimus kur skaitytojai buvo pasirengę isigyti sau Protestantų vertimus. Taip skelbia Rhemiškasis vertimas.

Žemiau paduodame kaikurias ištraukas iš Rhemiškojo vertimo, kurio vietą paskutiniu laiku užēmē Douay vertimas, labai panašus pirmesniajam, tik su trumpesniais komentoriais. Paaiškinimas Mato 3, šiaip skaitosi: "Eretikas gali būti patrauktas ar tai į bažnytinius arba i žemiškus teismus ir gali arba turi būti pasmerktas ir nubaustas nuplakimu arba nužudymu." Laiškas Galat. 1:8 šitaip aiškinamas: "Katalikai neturi gailētis net nei savo vaikų, jei jie pasidaro eretikais." Laiškas Žyd. 5:7 taip aiškinamas: "Protestoniškų Biblijų vertējai turi būti nustumti į pragaro gilybes." Ir Apr. 17:6 komentoriuje skaitome: "Protestantų kraujas nēra vadinamas šventųjų krauju, taip pat kaip kraujas vagių ir galvažudžių ir kitų nusikaltēlių, del kurių kraujo išliejimo, teismo įsakymu, visuomene nebēra atsakominga."

Žemiau paduodame kaikuriuos suvaržymus, pasirodžiusius tada kai nebebuvo galima visiškai sustabdyti Biblijos skaitymą. Index Expurgatoris ketvirtame įsakyme pasakyta:

"Jei kas išdrįstu skaityti, arba turēti Bibliją be rašyto leidimo, tas nebegaus išrišimo, kol neatiduos savo Bibliją kunigui. Knygų pardavējai, kurie parduos arba kitaip dalins Biblijas paprastose kalbose tokiems, kurie neturi rašyto leidimo, praras knygų vertybę .... ir galēs būti vyskupų nutarimu nubausti sulig jų nusikaltimais."

Tridento susirinkimas savo posēdyje 1546 V. m. pasakē:

"Laisvamanių suvaldymui tikējimo ir doros dalykuose, priklausančiuose prie krikščioniško mokslo, ta Švento Rašto prasmē turi būti skaitoma tikra, kurios laikēsi ir laikosi šv. motina bažnyčia, ir todel niekam nevalia [313] aiškinti šv. Rasta priešingai tai prasmei arba priešingai vienbalsiam šv. tēvų aiškinimui."

Mes paduodame ištrauką iš Pijaus VII bulos prieš Biblijų Draugystes, kurią jis 1816 m. birželio 29 d. išsiuntē Lenkijos primatui:

"Ištikrųjų net baisu pažiūrēti į gudrius sugalvojimus, kuriais patys religijos pamatai ardomi; todel matydamas šio dalyko svarbumą, turējau pasitarti su savo gerbemais broliais, šventos Romos bažnyčios kardinolais. Rūpestingai svarstydami tuos dalykus ir pasinaudodami popiežiška valdžia, mes stengēmēs surasti tinkamų įmonių šios limpančios ligos pagydimui ir pašalinimui .... Matyt kad ir tu pats turi karštą norą susekti ir išardyti šituos nešventus išradējų sugalvojimus; tačiau mes sulig savo pareigomis vēl ir vēl raginame kasdien uoliai pavartoti visokią galybę, kokios tu gali įsigyti advokatais ir vyriausybēmis .... Klaidžiatikių išleistos Biblijos turi būti priskaitytos prie uždraustų knygų, sutikmēje su papystēs nurodymais."

Tas pats popiežius 1819 metais išleido bula prieš Šventojo Rašto naudojimą Airijos mokyklose. Mes paduodame ištrauka:

"Informacija pasiekē šventojo susirinkimo ausis, kad klaidžiatikių lēšomis buvo įsteigtos Biblinēs mokyklos beveik visose Airijos dalyse, kuriose nepatyrę abiejų lyčių mokytojai platina sugadinto mokslo pavojingus nuodus ... Todel visomis jēgomis reikia stengtis sulaikyti jaunuomenę nuo tokių pragaištingų mokslų.... Ar tu stengies visomis savo jēgomis apsaugoti tiesatikių jaunimą nuo sugadinimo. Lengviausias būdas kovojimui prieš tokius eretikus yra įsteigimas katalikiškų mokyklų visoje tavo diocezijoje."

Čia pasirodo tikroji priežastis įkūrimo parapijinių mo­kyklų Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurinēje Amerikoje, t. y. gynimui papystēs kariuomenēs. Jokiu kitu tikslu Anti- [314] kristas nebūtų davęs mokslo žmonēms. Nežinojimas ir prietarai yra papystēs šulai; tai priparodo jos ilgasis viešpatavimas viduramžiuose, taip vadinamais "tamsybēs laikais." Klerikalams buvo suteiktas "apribotas" mokslas; bet apie liaudies mokinimą nebuvo daroma jokių pastangų; didelis tamsumas visose Rymo-Katalikų šalyse yra neužginčijamas priparodymas. Mokyklos ir Biblijos visuomet buvo nepakenčiamais Antikristo priešais, kuriems jie nusilenkdavo tik tada kai reikalas privertē; bet ir tuomet būna platinama netikra šviesa, kad palaikyti gyva Antikristą.

Mes ir vēl cituojame iš Leono 12-to bulos, Romos Katalikams Airijoje, kurią jis išleido 1825 V. m.:

"Nebēra jums nežinoma, godojami broliai, kad tula draugystē, paprastai vadinama Biblijų Draugystē, išsiplatino po visą pasaulį. Paniekindama šventų tēvų padavimus ir pasipriešindama Tridento susirinkimo nutarimui, arba tikriau, iškraipymui Biblijų į prigimtas kalbas visose tautose."

Net ir neseniai buvęs popiežius Leonas 9-tas išreiškē savo širdies skausma prieš visur pasirodantį didįjį Antikristo priešą — Bibliją. Jis pasakē: "Prakeiktos teesie visos klastingos ir apgaulingos draugystēs, vadinamos Biblijos Draugystēmis, kurios paduoda Biblijas į nepatyrusių jaunų žmonių rankas."

Romos Katalikų susirinkimas Baltimorēje, 1886 m. nutarē leisti Biblijos skaitymą Katalikų mokyklose Jungtinēse Valstijose. Bet toks pasielgimas nepakeitē papystēs tikrojo nusistatymo; tai buvo tik kitas jos sumaningumo žygis suvaržymui laisvēs dvasios šioje šalyje, kuri nekenčia tokių suvaržymų. Jie tačiau gerai žinojo jog buvo reikalaujama laisvē, o ne Biblija; ir dabar, keliems metams praējus, Biblijos nēra randamos Katalikų mokyklose.

Mokinimas apie prigimtą arba paveldētą žmogaus [315] nemirtinumą (reiškiantį kad žmogus, kartą prasidējęs, nebegali būti sunaikintas), buvo kita vaisinga klasta, pasiskolinta iš Graikijos filozofų. Itikējimas tokiai neprotingai teorijai privedē prie išvados, kad jei žmogus turi būti gyvas per amžius, tai visi Biblijos pareiškimai apie galutiną, savanorių nusidējēlių sunaikinimą antra mirtimi, turējo būti iškraipyti, kad reikštų ne tai ka jie sako, bet gyvenimą kokioje nors vietoje. Po to buvo lengva nutarti, kad bedieviai turi būti gyvi kančiose; ir amžinų kančių paveikslai buvo dažnai piešami ant bažnyčių sienų, o taip pat ir karštagalvių kunigų ir minykų žodžiais. Šita klasta buvo greitai naujatikių priimta, delto kad Graikų filozofai, kurie tuokart buvo pasaulio vadais mokslo ir religijos bei filozofijos dalykuose, kurių nuomonēs, anot Juozapo, pradējo skverbtis net tarp žydų. Šitie "filozofai" per ilgus amžius buvo skelbę tokią bausmę bedieviams po mirties. Tačiau reikia pripažinti, kad jie niekad nepasidavē tokiems žiauriems piktžodžiavimams prieš Dievo pobūdį ir prieš Jo valdžią, kokius skelbē Antikristas. Paskui reikējo paskirti kankinimui vietą ir praminti ją pragaru, ir surasti Šventraščio tekstus, kalbančius apie šeolį ir hades ir gehenną, kuriais aprašoma tikroji nuodēmēs alga — pirmoji ir antroji mirtis — ir bukliai aiškinti šituos tekstus, sykiu su mūsų Viešpaties prilyginimais ir Apreiškimo simboliais, kad suklaidinus save ir visą pasaulį tuose dalykuose, ir kad būtų dar biauriau apšmeižtas ir piktžodžiuojamas Dievo, mūsų išmintingiausio ir maloningiausio Dangiškojo Tēvo, pobūdis ir planas.

Buvo įvestas mokinimas apie skaistyklą, kad šiek tiek sušvelnyti baisiają kankinimo doktriną; ir tuo Antikristo viešpatavimas buvo dar labiau sustiprintas. Papystē tarēsi turinti dangaus ir pragaro raktus ir galinti sumažinti skausmus skaistykloje: atleisti netiktai adomiškąją bausmę, kartu su paveldētomis silpnybēmis, bet ir [316] bausmes už tyčius ir noromis padarytus nusikaltimus. Nesunku įsivaizdinti kokios galios šitoki klasta turējo ant nemokytų žmonelių—ypačiai tada kai ciesoriai ir žmonių valdovai pripažino ir nusilenkē prieš šitą apgaudinētoją.

Po to sekē mišios už numirusius; ir žmonēs, kaip turtingi taip ir neturtingi, atjautē reikalą mokēti pinigus, ir tai ne mažas sumas, už mišių atlaikyma. Buvo tvirtinama kad iš mišių esą labai daug naudos; nes kunigai buvo greiti patarti turtingesniems mirštant palikti jiems atlyginimus už mišias, nes gal kartais kiti jųturtų paveldētojai tuo nebesirūpins. Ir šiais pačiais metais panašūs raginimai pasirodē Rymo Katalikų laikraščiuose; buvo patarta praleisti mažesnes sumas už gēles, kad liktų kuodaugiau pinigų užpirkimui mišių už numirusius.

Atlaidai (indulgencijos) buvo įvesti dar pirm "Kry­žiokų." Atlaidai buvo siųlomi kaip atlyginimas patraukimui savanoritų į "kryžiokų" eiles arba kovojimui "šventų kovų." Popiežiaus buvo paskelbta, kad kiekvienam, kurs dalyvaus ‘šventose karēse," bus atleistos netiktai visos praeities nuodēmēs, bet panaikinti ir ateities nusidējimai; ir buvo garantuojama, kad jis bus apsaugotas nuo kaikurių skaistyklos kentējimų. Rymo Katalikai sako, kad šitie atlaidai nēra leidimai nusidēti, bet yra atlyginimai arba nuopelnai atēmimui arba pakasavojimui tam tikro skaičiaus dienų arba metų skaistyklos kančiose. Buvo aiškinama, kad jei žmogus būtų pasmerk­tas 1,000 metų kentējimui, o jis ar tai ant syk, ar įvairiais laikais įsigytų sau atlaidų 1,000 metų, ar tai už pinigus arba už tarnavima popiežiui, arba metavonēmis, tai toks žmogus galētų būti liuosas; bet jei jis turētų tik 900 metų atlaidų, tai turētų kentēti 100 metų; o jei jo atlaidai pasirodytu didesni už jo nusikaltimus, tai jis gal būtų skaitomas šventuoju, turinčiu ypatingos įtakos danguje, būtų garbinamas, ir i tokį būtų galima melstis. Tokiu pavyzdžiu buvo Prancijos karalius Liudvikas, kry- [317] žiokas. Jis buvo kanonizuotas ir dabar yra garbinamas irį  jį siunčiamos maldos kaip į šventą Liudviką.

Skirtumas tarp atlaida ir leidima daryti nuodēmes yra visai nežymus, delto kad papystē nustatē tam tikrą laiką kentējima už įvairius nusidējimus ir buvo galima pasiliuosuoti netik nuo praeities nuodēmių, bet ir tie, kurie manē ateityje nusidēti, galējo išanksto užsitarnauti at­laida už savo būsimus nusidējimus. Be to, kaikurie atlaidai buvo vadinami "pilnais arba visiškais atlaidais (indulgencijomis)," ir buvo manoma kad tokiais buvo atleistos visos praeities ir ateities nuodēmēs.

Vargu tikēti kas darosi dar ir šiandien. Katalikai turi tam tikras maldas arba poterius, kurių kartojimu galima užsipelnyti atlaidų paskirtam laikui. Juo daugiau jų sukalbēta, tuo ilgiau jie gali būti apsaugoti nuo rūstybēs: Kurie sukalba: "Sveika, šventoji karalienē," arba: "Sveika Marija, motina Dievo," gauna 40 diena atlaidų; sukalbējus gi "palaimintos panelēs litaniją," gaunama 200 diena; o tiems, kurie sukalbēs: "Būk palaiminta šventoji ir nekaltoji panelē Marija," bus suteikta 100 meta atlaidų, ir t. t. Galima įsivaizdinti prie kokių nedorybių šita piktžodinga doktrina privedē suklaidintuosius viduramžiuose, kuomet atlaidai buvo pardavinējami už pinigus arba už tarnavimą persekiojime netikēlia ir eretikų.

Ant turtingesniaja nusikaltēlia, kurie galējo mokēti didesnius pinigus, buvo uždētos didelēs bausmēs; bet sunkesni nusikaltimai, kuriuos padarydavo neturtingi nusikaltēliai, gaudavo mažesnes bausmes. Apsivedimas su artimais giminēmis kaštuodavo $5,000, o nužudymas pačios arba tēvo kaštuodavo tik $20. Spanheim taip sako: "Įvedimas atlaida buvo lyg kalvē, kurioje buvo nukalami pinigai del Romos bažnyčios; jie buvo aukso kasyklos užlaikymui paleistuvystēs keliu gimusia popiežių vaika; palaikymui popiežiška karų; apmokējimui [318] skolų; tai buvo neišsemamais šaltiniais perteklingam popiežių užsilaikymui."

Sutvarkymui šitos pirklystēs buvo nustatytos bausmēs už įvairius nusikaltimus; už kiekviena nusidējimą buvo paskirta tam tikras skaičius dienų arba metų skaistykloje. Kainos už nusikaltimus buvo nustatytos tokioj tvarkoj, kad iš gaunančių atlaidus už galvažudystes arba vagystes, už vaikų žudystes, už svetmoteriavimus, neteisingus prisiekimus, arba kitokius nusikaltimus, buvo galima reikalauti skirtingų atsilyginimų. Tokiu būdu pakūtos galējo būti pašalintos ir skaistyklos kančios sutrumpintos arba pabaigtos, sulig papystēs agentų pasimēgimo. Nestebētina kad žmonēs greit sužinojo kiek pinigų reikējo už tam tikrus nusidējimus.

Šitokių atlaidų deka nusikaltimai talp labai pasidaugino, kad kilnesnio luomo žmonēs pradējo pykti ir sukilo prieš Romos bažnyčią. Žmonių akys pradējo atsidaryti ir jie pamatē kad klerikalai, nuo aukščiausių pareigūnų iki žemiausių bažnyčios tarnų, buvo paskendę nedorybēse.

Prieš audrų turime tamsiausią valandą; taip pat ir prieš Reformacija, moraliniai, buvo tamsiausia Antikristo viešpatavimo valanda. Toks atviras ir begēdiškas atlaidų pardavinējimas supykdē žmonių širdis ir privertē Liuterį ir kitus uolius papistus ištirti visą tą sistemą, kaip moraliniu taip ir doktrinaliniu atžvilgiu. Paskui Liuteris atējo prie išvados, kad papystē yra tikrasis Antikristas. Persitikrinęs jis drąsiai aiškino kaikuriuos Apreiškimo simbolius ir įrodinējo, kad jie pritaikomi ir dalinai išsipildē papystēs hierarkijoje.

Kalbēdami apie tuos dalykus mes cituojame žodžius, kuriuos parašē gerai žinomas rašytojas Lyman Abbott. Jo šitaip pasakyta:

"Tarp kitų sąlygų, kuriomis buvo te kiami atlaidai, buvo aukojimas pinigų bažnyčiai. Atlaidų pardavinējimas pasiekē aukščiausio laipsnio 16-to šimtmečio pra- [319] džioje, Leono 10-to laikais, kuris siųlydavo atlaidus visiems, kurie buvo noringi prisidēti prie pastatymo šv. Petro katedros Romoje. Žymiausis jo agentas atlaidų pardavinējimui Vokietijoje buvo Jonas Tetcelis. Pagarsējusios Tetcelio nedorybes nesutrukdē jį, bet jis buvo paskirtas pardavinēti atlaidus kitoms vargstančioms sieloms; ir jis darē visokias pastangas, kad tik surinkti kuodaugiausiai pinigų. Jis pareiškē kad raudonasis kryžius, kurs visur lydējo jį, buvo tiek pat galingas kiek ir Kristaus kryžius, — nebuvo taip didelēs nuodēmēs, kurios jis nebūtų galējęs atleisti. 'Atlaidai išgelbsti netik gyvuosius, bet ir mirusiuosius. Kaip tik pinigas pasiekia skrynios dugną, tuo pačiu momentu siela ištruksta iš skaistyklos ir lekia dangun link.' Tokie buvo kaikurie piktžodžiavimo žodžiai. Nusikaltimų atleidimui buvo nustatytos tam tikros kainos. 'Už daugpatystę reikējo mokēti 6 dukatus; už neteisingą priesaiką 9; už galvažudystę 8; už burtininkystę 2.' Šitoks atviras ir begēdiškas atlaidų pardavinējimas, labiau negu kas kitas, ivedē Reformaciją. Atlaidai buvo duodami netik už pamaldumo darbus, bet už dovanojimą pinigų bažnyčiai; bet dabar, didžiumoje, Katalikų bažnyčia sustabdē viešą atlaidų pardavinējimą."

Kitas rašytojas paduoda kitą ištrauką iš Tetcelio kalbos:

"Artinkitēs pas mane ir aš duosiu jums užlipdytą laišką, kuriuo bus atleidžiamos net ir tos nuodēmēs, kurias norēsite kada nors vēliau padaryti. Nēra taip didžios nuodēmēs, kurios atlaidai negalētų panaikinti. Mokēkite, gausiai duokite pinigų ir bus jums atleista. Jūs kunigai, didžiūnai, pirkliai, moterys, mergelēs, jauni vyrai, klausykite savo atsiskyrusių giminių ir draugų kurie šaukia į jus iš gilios bedugnēs: ‘Mes kenčiame baisētinas kančias. Jūsų dovanos gali mus išgelbēti. Duokite, dovanokite, ar ne?' Su dešimtį grašų jūs galite iš- [320] gelbēti savo tēvą iš skaistyklos. Mūsų Viešpats Dievas jau nebeturi teisioginį susisiekimą su mumis — Jis ati­davē visą galybę popiežiui."

Žemiau paduodame kopiją atlaidų laiškų, kokius naudojo Tetcelis, ant kurių buvo parašytas pirkējo vardas, jo nuodēmēs ir t. p.:

"Mūsų Viešpats Jezus Kristus tepasigailį tavę ir teatleidžia tau savo šventųjų kentējimų nuopelnais. Aš pats, mano pavestoje apaštališkoje galybēje, atleidžiu tau visus prasikaltimus ir nuodēmes, kurias tu esi padaręs, nežiūrint kaip didelēs ir kokios jos gali būti.... Aš pašalinu kentējimus, kokius tu būtumei turējęs kęsti skaistykloje.… Aš sugrąžinu tave į krikšto nekaltybę, taip kad mirties momente kankinimo vietos vartai bus uždaryti prieš tave, ir atsidarys Rojaus vartai. Ir jei tu ilgai gyvensi, tai šita malonē pasiliks nepakeista iki tavo gyvenimo galui. Vardan Tēvo, Sūnaus ir šv. Dvasios, Amen. Brolis Jonas Tetcelis, komisorius, pasirašęs savo ranka ...."

"BUVO JAM DUOTA KARIAUTI PRIEŠ
ŠVENTUOSIUS IR JUOS NUGALĒTI." — "IR JIS
NAIKINS AUKŠČIAUSIOJO ŠVENTUOSIUS."

Ar papystēs padirbdintoji karalija viešpatavo ant tikrai pasišventusiųjų Dievo vaikų, ir "nugalējo juos," arba sulig ebrajų žodžio prasmēs "sutriuškino" arba per ilgą laika vargino juos? Mes atsakome, Taip. Ji naudojosi visokiomis galimomis priemonēmis, kad sutrinti tikrosios krikščionybēs dvasią (Jono 8:36; Gal. 5:1; 2 Kor. 3:17), ir jos vietoje pastatyti Antikristo dvasią, jo pamokslus ir formalizmą. Pirmiausiai ištikimųjų persekiojimas buvo vykdomas daugiausiai slaptai ir labiau buvo persekiojami mokytojai; jie buvo nuolat trukdomi ir varginami ir daugelio kantrybē ir tikējimas buvo naikinamas. Šitas nepaliautinas šventųjų varžymas ir varginimas buvo padidintas įsteigimu išpažinties (spavēdnyčių), [321] nes tuo papystēs agentai sužinodavo kas turējo jai priešingų minčių arba pasakē kokį nors tai sistemai priešingą žodį; tokie buvo gązdinimais priversti pasakyti visus savo sumanymus, gailēties ir išsižadēti priešingų minčių arba darbų. Neilgai trūkus buvo panaudota valdžios galybē prieš visus, kurie išdrįsdavo kaip nors pasipriešinti bažnyčiai, nes toks pasipriešinimas buvo laikomas papystei ir pasaulinei valdžiai priešinga išdavyste.

Pirmoje papystēs išaukštinimo dalyje žmonēs turējo būti ar tai jos bažnyčios nariais arba pagonimis; ir iš visų, kurie išpažino Kristų, buvo reikalajama kad jie pasiduotų visoms išsiaukštinusios hierarkijos reguloms. Klastos, kurios visuomet buvo populiariškesnēs negu tiesa, įsigijusios galybēs ir valdžios, priešinosi ir atmetē ir niekino neužginčijamą tiesą ir tuos, kurie jos laikēsi. Taip buvo daroma tais laikais, apie kuriuos Apreiškime parašyta, kad tikroji bažnyčia (motariškē) "nubēgo į tyrus" — į apvienējimą (Apr. 12:6). Ji buvo atmesta del jos ištikimumo tiesai ir savo tikrąjam Viešpačiui ir bažnyčios Galvai. Tais laikais kada atstojusieji nuo tiesos buvo įstatyti į kunigaikščių vietas, tikrieji nuolankūs šventieji prityrē tai, apie ka Viešpats buvo kalbējęs jiems, kad visi kurie dabartinu laiku norēs gyventi dievobaimingai, turēs kenteti persekiojimą. Uošvē bus prieš marčia, tēvas prieš sūnų ir brolis prieš brolį; ir ištikrųjų, dažnai, namiškiai būdavo krikščionių neprieteliais. Ar nebuvo tai didelis Aukščiausiojo šventųjų varginimas, nusitęsiąs per ilgus šimtmečius?

Norēdami gauti tikresnių žinių apie nepaliautiną šventųjų persekiojimą, mes ir vēl turime kreipties į istorijos puslapius.

Krikščionių persekiojimai pagoniškos Romos viešpatavimo laikais negali būti sulyginami su tais, kokius jie turējo iškentēti papystēs viešpatavimo metu. Pirmesnieji buvo retesni, mažesni ir daug lengvesni. Pirmutiniai [322] krikščionys tvirtina, kad didžiuma pagoniškos Romos teisēju, kurie buvo ar tai ciesorių arba senatų provincijiniais įgaliotiniais, būdavo dori ir teisingi ir gerai pamokyti vyrai. Jie dažnai atsisakydavo užsiimti biauriais persekiojimais, ir atmesdavo melagingus kaltinimus prieš krikščionis (kaip Pilotas ir Erodas norējo padaryti gindami mūsų Viešpatį. — Luko 23:14-16, 20, 22; Mato 27:24) Kartais jie patardavo apskųstiesiems krikščionims teismo keliu jieškoti pasiliuosavimo. Jei buvo Balima, tai jie dažniausiai vartodavo savo galybę palengvinimui, o ne didesniam prislēgimui krikščionių; todel pagonių tribunalai dažnai būdavo tikriausiomis prieglaudomis išsigelbējimui nuo žydiškų skundējų.* Apie žiaurųjį krikščioniti persekiojimą, kurį darē prakeiktasis tironas Neronas, kurs sudegino kaikuriuos krikščionis, norēdamas nukreipti nuo savęs žmonių įtarimą, yra parašyti tamsiausieji pagoniškos Romos istorijos puslapiai; bet jo aukti buvo palyginamai nedaug. Pagonių persekiojimo aukos paprastai nebuvo žmonių susirinkimai, bet kaikurie pasižymēję asmenįs. Tokie žymesniųjų atstovų persekiojimai nebuvo nuolatiniais valdžios pasiryžimais ką nors perskioti, bet ateidavo iš prietaringų, nesuvaldomų skundējų, kurie kartais įtikindavo valdovus, kad taip reikia daryti užlaikymui ramybēs ir tvarkos. Kaikuriuos tokius pavyzdžius randame gyve­nime Apaštalo Povilo ir kitų apaštalų. — Žiūrēk Ap. Darb. 19:25-41; 25:24-27; 26:2, 3, 28. Net ir plačiau išsiplatinę Romos ciesorių darytieji persekiojimai būdavo neilgi, išskiriant Diokletijono, kurio aštresnis krikščionių persekiojimas nusitęsē per 10 metų. Tarp šihų persekiojimų būdavo ilgi tarpai ramybēs ir atilsio. Ciesoriams viešpataujant krikščionybē, nors buvo varginama, tačiau nebuvo "nugalēta," bet turējo didelį pasisekimą.

* Gibbons, 2-ras Tomas, 31-33 pusl.

Papystēs vykdomasis persekiojimas buvo visai skirtin- [323] gas; ji gaudydavo netik žymesniuosius pasipriešintojus, bet visus, ir jos darytasis persekiojimas buvo ilgas ir nepaliautinas. Iš pagoniškų ciesorių atējęs persekiojimas užeidavo ir ūmai pereidavo; popiežiškasis gi persekiojimas buvo organizuotas, religinių fanatikų kurstomas, planuojamas, palaikomas ir vykdomas šetonišku užsidegimu ir tokiu žiaurumu, kokiam panašaus nerandame visoje žmogaus istorijoje. Atsimetusioji bažnyčia padējo į šalį dvasios kalaviją ir stvērēsi už pasaulinēs valdžios rankos, ir baisingu pasiutimu pakeldavo ginklą prieš visus silpnesniuosius, kurie bandydavo užstoti kelią jos pasididžiavimui ir užsigeidimams. Jie prisimeilindavo ir paskui suklaidindavo valdininkus ir paskui pasisavindavo jųjų valdiškas vietas.

Po to pagonizmas ir "klaidatikystē" (tikroji krikš­čionybē) buvo be paliovos persekjojami, o labiausiai krikščionybē. Edgaro pasakyta, kad prasimanusieji "krikščioniški" klerikalai, "norēdami sužadinti nekrikščionišką ir velniška persekiojimą prieš gruzdančios Graikijos ir Romos liekanas neteisingai pritaikydavo žydų teokratijos įstatymus ir pasitvarkymus . . . Tokiu būdu buvo naikinamas senobinis daugdievystēs garbinimas, ir visos įplaukos buvo pakreiptos bažnyčios, valstybēs ir kariuomenēs naudai . . . Pagonizmas buvo ištremtas iš romiškos teritorijos ... Vietoj persitikrinimo buvo pastatyta prievarta ir užuot Evangelijos buvo statomos baisenybēs. Žmonēs rausta skaitydami kaip Symmačius ir Libanius, du pagoniški kalbētojai, ragino žmones protauti ir persitikrinti religiniais klausimais, ir kaip Tēodozijus ir Ambroziejus: vienas krikščioniškas imperatorius, kitas gi krikščioniškas vyskupas, ragindavo naudoti ginklus ir prievartą."

Konstantinui paēmus į savo rankas Romos valdžią, jis buvo palinkęs duoti laisvę visoms religijoms, kaip buvo pareikšta Milano edikte, kuriuo buvo duodama [324] religinē laisvē kiekvienam Romos gyventojui. Toks įstatymas turējo būti su džiaugsmu priimtas krikščioniškos bažnyčios, kuri laukē laisvēs kentēdama persekiojimą; bet taip nebuvo. Tikroji krikščionybēs dvasia buvo užgesusi, ir bažnyčios užsigeidimas buvo kuogreičiau išaukštinti save ir sutriuškinti kiekvieną laisvēs kibirkštę ir pavergti visus sau. Apie tai Gibbonsas sako:* "Jo (Konstantino) dvasininkai tuojau susitarē sumažinti teisējų bešališkumą ir sužadinti uolumą atsivertēlių padauginime; ... ir nuo to laiko kai jis surinko 300 vyskupų savo palociuje, ramybēs ir laisvēs viltis buvo užgesinta." Ciesorius buvo pertikrintas paskelbti, kad visi, kurie priešinosi klerikalams tikybiniuose dalykuose, turējo būti tuojau ištremti. Ir buvo sakoma kad jų nutarimai buvo Dievo patvirtinti. Meilēs ir laisvēs dvasia greit persimainē į nesiliaujantį persekiojimą. Konstantinas išleido du eretikams priešingu istatymu, ir jo pavyzdį sekē kiti vēlesni ciesoriai—Valentinianas, Gracianas, Tēodozijus, Arkadijus ir Honorijus. Panašių įstatų Tēodozijus išleido 15, Arkadijus 12, ir Honorijus nemažiau kai 18. Apie juos parašyta Tēodozijo ir Justino įstatuose, kunigiškų ir ciesoriškų autorių sugēdinimui.

* Gibbon, 2-ras Tomas, 236 pusl.

Ka Antikristas vadino klaidžiatikyste, didžiumoje buvo tiesa ir teisybē, kuri del pasipriešinimo papystei buvo skaitoma piktesne už visišką netikējimą; todel abejiems priešinosi karaliai, imperatoriai ir teologai; abudu buvo persekiojami, bet labiausiai buvo kovojama prieš "klaidžiatikystę." Trylikto šimtmečio pradžioje pasirodē mokslinimo atgaivinimas ir žmonēs pradējo pabusti iš miego ir nusikratyti "viduramžių" varginančių sapnų; tuomet tie, iš kurių širdžių dar nebuvo visiškai išplēšta tiesa, liko sustiprinti ir pradējo kelti aukštyn tiesos vēliavą prieš didžiąsias Antikristo klastas. Tuomet Anti­ [325] kristo keršto dvasia užsidegē ir prasidējo beširdiškas priešininkų naikinimas.

Karaliai ir kunigaikščiai, kurie drebēdami laikēsi savo vainikų, žinodami kad jei jie kaip nors užsitrauks ant savęs popiežiaus nemalonę, tai jie gali būti prakeikti ir prarasti savo karalystes. Taip galējo atsitikti del jų arba jų pavaldinių nenorējimo rodyti pilną paklusnumą popiežiaus reikalavimams; delto valdovai buvo prisaikinti naikinti klaidžiatikius ir jiems buvo isakyta apkuopti savo provincijas nuo eretikų; o jei ne, tai jų valdiškos vietos galējo būti iš jų atimtos. Taip pat ir dvarininkai, kurie nenorējo prisidēti prie eretikų persekiojimo darbo, prarasdavo savo nuosavybes. Todel karaliai ir kunigaikščiai buvo greiti klausyti papystēs įsakymų, ir dvarininkai su savo tarnais dalyvaudavo krikščionių naikinimo darbe.

Dar pirm to, 630 m. Toledo susirinkimas prispyrē Ispanijos karalių, jam atsisēdus ant sosto, prisiekti kad jis nepaliks savo karalystēje nēvieno eretiko; ir buvo pareikšta, kad valdovas, kurs nesilaikys savo priesaikos "bus prakeiktas amžinojo Dievo akivaizdoje ir padarytas amžinosios ugnies kūru." Bet papystēs žiaurumas labiau pasirodē vēlesniais laikais, kuomet ji pasiekē aukščiausį savo viešpatavimo laipsnį.

Oksfordo susirinkimas 1160 m. pasmerkē būrį imigravusių iš Gaskonijos į Angliją Waldensų, ir padavē juos į valdžios rankas nubaudimui. Karalius Henrikas 2-ras įsakē juos visus, vyrus ir moteris, viešai nuplakti, pažymēti į veida raudonai įkaitintą geležimi ir pusiau plikus išvyti iš miesto šaltos žiemos metu; ir niekam nebuvo leista pasigailēti ar suteikti jiems kokios nors pagelbos.

Fredrikas, Vokietijos karalius, 1224 m. pasmerkē visokius eretikus gyvus sudeginimui, grąsino atēmimu nuosavybių ir nužudymu jų ainijos, jei jie nenorējo pasidaryti beširdžiais persekiotojais. Prancūzijos karalius [326] Liudvikas 1228 m. išleido įstatymus eretikų sunaikinimui, ir prispyrē jų nužudymą. Jis privertē Touluzos grafą Raymondą išnaikinti iš savo viešpatystēs visus eretikus, ir nepasigailēti net savo draugų ir tarnų.

Nuo ankščiausio piktosios galybēs pasirodymo lig jos laipsniško išsivystimo į popiežiška sistemą, ji turēdavo priėšų; bet jai pasipriešinti išdrįsdavo vos keletas ištikimųjų, kurių įtaka padarydavo menkų įspūdžių prieš plūstančią pasaulinę dvasia, kuri pavergē sau bažnyčią. Kaikurie, pamatę klaidas, tylomis pasitraukē šalin nuo didžiojo atpuolimo, ir rizikuodami patekimą į persekiojimą, garbino Dievą pagal savo sąžinēs diktavimą. Žymesnieji jų tarpe vēliau buvo vadinami Waldensais, Albigensais, Wyklipiečiais ir Hugenotais. Šitie, nors vadinami įvairiais vardais, kiek mums žinoma, buvo vienos ir tos pačios kilmēs ir vieno tikējimo. Žymus 13-to šimtmečio Inkvizitorius Raineris (3, 4) sako: "Waldencizmas yra seniausia erēzija, kuri, anot kaikurių, jau buvo popiežiaus Silvestro dienose, ir sulig kitais, net nuo apaštalų dienų." Silvestras buvo popiežium tada kai Konstantinas buvo ciesorium ir priēmē krikščionybę. Tuo pasirodo kad tiesa niekad nebuvo be gynējų, kurie kad ir nuolankūs ir nepagarsēję, visu ryžtumu priešinosi papystei ir jos klastingam mokinimui apie paveikslų garbinimą, kalbējimą maldų į šventuosius, garbinimą panelēs Marijos, maldas už numirusius, persimainyma duonos ir vynoį Kristaus kūną, kunigų celibata, atlaidus, mišias, ir t. t. Jie buvo priešingi kūną nuvarginančioms pilgrimystēms, bažnytinēms iškilmēms, deginimui smilkalų, pašventintam palaidojimui, vartojimui pašvęsto vandens, kunigiškiems rūbams, minykystei ir t. p. Jie tikējo kad reikia priimti Šventojo Rašto mokslą, kuris priešingas Rymo Katalikų tradicijoms ir tvirtinimams. Jie pripažino kad popiežius yra visų tų klastų vadas, ir tikējo kad nuodēmių [327] atleidimas gaunamas vientik Viešpaties Jezaus kraujo nuopelnais.

Šita žmonia tikējimas ir darbai buvo žygiai link Reformacijos dar ilgai pirm Liuterio dienų; bet jie kartu su kitais Romanizmo priešais, buvo gaudomi ir nuožmiai papystēs tarnų persekiojami. Waldensa ir Albigensų buvo didesni pulkai Protestantų, sukilusių prieš papystę; ir kuomet galējimas skaityti pasidaugino 13-me šimtmety, iš jų švietē tiesos šviesa, kuri padidējo Wyklifo, Huso ir Liuterio skelbimu. Ja pamokslai, sykiu su ja doru ir moraliniu gyvenimu, švietē ir parodē didelį skirtumą tarp išsiaukštinusios papystēs puikybēs ir nedorybes.

Tuomet popiežiai, ja tarybos, teologai, karaliai, kryžiuočiai ir inkvizitoriai sujungē savo žiauriausias jēgas ir su įnirtimu stengēsi sunaikinti kiekvieną priešą ir užgesinti kiekvieną auštančios dienos spindulį. Popiežius Inocentas 3-čias, pirmiausiai siuntē misijonierius į kolonijas, kuriose buvo apsigyvenę Albigensų mokslo palaikytojai, ir misijonieriai turējo skelbti jiems Katalikizma, rodyti stebuklus ir t. p. Matydami kad jų pastangos nieko nelaimējo, jis siuntē prieš juos kryžiuočius, žadēdamas visų nuodēmių atleidima ir pasa stačiai į dangų, be sustojimo skaistykloje, visiems, kurie dalyvaus kryžiuočių karēje. Pilnai tikēdami popiežiaus galybei suteikti visus savo pažadētus atlyginimus, pusē milijono vyrų — Prancūzų, Vokiečių ir Italų — susirinko pas kryžių ir ryžiosi ginti Katalikizma ir naikinti klaidžiatikystę. Po to sekē kovos viena po kitos ir suēmimai per 20 metų. Bezierio miestas buvo užpultas ir paimtas 1209 m. ir gyventojai visokio amžiaus, vyrai ir moterys, žuvo nuo kardo; ir sulig istorikų apskaičiavimu, buvo nužudyta 60,000. Kurie norēdami išsigelbēti iš žudančia "šventų" kryžiuokų nubēgo į bažnyčias, buvo sugauti ir ja krauju aptaškyti altoriai ir palaistytos miesto gatvēs.

Miestas Lavaur buvo užpultas 1211 m. Gubernatorius [328] buvo pakartas ant kartuvių ir jo žmona įmesta į šulinį ir akmenimis užversta, Gyventojai be jokio skirtumo buvo žudomi, ir 400 buvo gyvi sudeginti. Puikiai apgyventas Lauguedos kraštas liko, sunaikintas, miestai sudeginti ir gyventojai užmušti kardu arba liepsnomis. Apskaičiuojama kad į vieną dieną žuvo 100,000 Albigensų; jų kūnai buvo surinkti į krūvas ir sudeginti.

Visas tas kraujo išliejimas ir siautimas buvo daromas religijos vardu; ir buvo sakoma kad tai daroma Dievo ir bažnyčios garbei, bet tikrybēje tai buvo Antikristo sustiprinimui, kurs sēdējo Dievo bažnyčioje ir rodēsi esąs dievas — galingas valdovas — galintis apgalēti ir sunaikinti savo neprietelius. Klerikalai dēkojo Dievui už pavykusį sunaikinimo darbą ir buvo sustatytas ir giedamas garbingo Lavaurēs laimējirno himnas. Apie baisingą Albigensų žudymą Bezierēje, buvo sakoma jog tai buvęs "matomas dangaus teismas" prieš eretikus. Rytmety kryžiuočiai, išklausę giedamų mišių, išējo naikinti Lauduedokos kraštą ir žudyti gyventojus.

Reikia atsiminti kad šitie žiaurūs kryžiuočių puolimai prieš Albigensus ir Waldensus, buvo daromi delto, kad taip vadinamoji "erēzija" buvo įsigalējusi tose srityse. Nereikia manyti kad kryžiuočiai buvo tik vienatiniais persekiotojais, Pasipriešintojai buvo naikinami visoje plačioje papystēs viešpatystēje, ir nužudytųjų skaičius siekē tūkstančius. Tokiu tat nuolatiniu ir nepaliautinu persekiojimu Aukščiausiojo šventieji buvo varginami ir nugalimi.

Vokietijos karalius Karolius 5-tas, ir Ispanijos bei Nederlandijos karaliai, persekiodavo Reformatų šalininkus visose plačiose savo viešpatystēse. Gavęs Wormsos susirinkimo paramos, jis pasmerkē Liuterį su jo pasekējais ir raštais; ir davē įsakymą atimti visus turtus iš visų, kurie rems Liuterį arba skaitys jo raštus. Jie buvo ištremti iš šalies ir baudžiami kaip išdavikai. Nederlandijoj vyriški [329] Liuterio pasekējai buvo žudomi, o moterys palaidojamos gyvos, o jei pasipriešindavo, buvo įmestos į ugnį. Nors vēliau tas urmo žudymo įstatymas buvo panaikintas, vistiek žiaurusis žudymo darbas nesiliovē. Alvos kunigaikštis gyrēsi, kad jis nužudęs 18,000 Protestantų per šešias savaites. Paolas apskaičiuoja už religiją nužudytuosius Nederlandijoj 50,000. Grotijus paduoda Belgijos nukankintųjų skaičių 100,000. Karolius, mirdamas įsakē savo sūnui Pilypui 2-ram, vykinti jo pradētąjį erēzijos persekiojimo ir naikinimo darbą ir Pilypas buvo greitas tai įvykinti. Su įnirtimu jis kurstē Protestantų persekiojimą ir atidavimą sudeginimui be jokių skirtumų ir pasigailējimo.

Prancijos karaliai Francas ir Henrikas, sekē Karolio ir Pilypo paliktą pavyzdį, uoliai tarnaudami Katalikams ir naikindami erēziją. Merindolēje, Orangijoje ir Paryžiuje padarytosios žudynēs parodo kaip uoliai jie tarnavo Antikristui. Žudynēs Merindoje buvo Prancijos karaliaus suplanuotos, parlamento patvirtintos, ir įteiktos prezidentui Oppedai įvykinti. Prezidentas buvo įgaliotas nužudyti gyventojus, sudeginti miestus ir sugriauti Waldensų pilis, nes jų didžiuma buvo apsigyvenusi tose apylinkēse. Romos Katalikų istorikai pripažįsta, kad šį įgaliojimą įvykinant tūkstančiai vyrų, moterų ir kūdikių buvo nužudyta, 24 miestai išgriauti, ir visa ta šalis liko apiplēšta ir ištuštinta. Vyrai, moterys ir vaikai bēgo į miškus ir į kalnus norēdami išsigelbēti, bet buvo sugauti ir nukirsti kardu. Kurie pasiliko miestuose susilaukē panašaus arba dar blogesnio likimo. 500 moterų buvo sugrūsta į daržinę ir padegta, ir jei kas šoko per langą, turējo šokti ant pastatytų durtuvų. Moterys buvo užpultos ir apgēdintos ir vaikai buvo žudomi gimdytojams bematant, kurie nebegalējo jiems gelbēti. Kaikurie buvo nutrenkti į uolas ir kiti nuogi velkami gatvēmis.

Orangēs skerdynēs 1562 m. buvo panašios toms, ko- [330] kios įvyko Merindoje, ir apie jas smulkmeniškai rašo katalikiški istorikai. Popiežius Pijus 4-tas pasiuntē pulką Italijos kariuomenēs, įsakydamas žudyti vyrus, moteris ir vaikus; ir jo įsakymas buvo vykdomas baisiausiu žiaurumu. Bejēgiai eretikai buvo žudomi kardais, trenkiami į uolas, metami ant pastatytų kablių ir durtuvų, kariami, išpalengvo deginami ugnimi ir neapsakomais būdais gēdinami ir kankinami.

Paryžiaus skerdynēs šv. Baltramiejaus dieną, rugp. 24-tą, 1572 m. žiaurumu buvo lygios, bet nužudyta buvo daugiau negu Merindoje ir Orangēje. Apie tai rašo katalikiški istorikai, kurių vienas Thuanus, pieša jas kaip "nepalyginamai žvēriškus žiaurumus." Varpų skambējimu vidurnakty, rugp. 23 d, buvo duotas naikinimo signalas, ir pradējo atsikartoti Merindoje ir Orangēje įvykusios žiauriausios skerdynēs prieš neapkenčiamuosius Hugenotus. Mirties karnavalas tęsēsi per 7 dienas; miestas paplūdo žmonių krauju; karaliaus kiemas buvo prikrautas lavonais į kuriuos karalius ir karalienē žiūrējo su didžiausiu pasitenkinimu. Admirolo Coligni kūnas buvo velkamas gatvēmis, ir Seinos upē buvo apdengta plaukiuojančiais negyvais kūnais. Apskaitliavimai užmuštųjų paduodami įvairiai, nuo 5,000 iki 10,000. Naikinimo darbas buvo vykdomas ne tik Paryžiuje, bet visoje Prancūzų tautoje. Sekančią dieną kiekvienoje vietoje buvo pastatyti budēliai, kurie davē įsakymą pradēti abelną Hugenotų skerdimą. Panašiai buvo daroma beveik visose provincijose, ir skirtingi apskaičiavimai parodo, kad nužudytųjų buvo nuo 25,000 iki 70,000.

Į tokias baisias skerdynes Antikristas žiūrēdavo su pasimēgimu. Popiežius savo rūmuose džiaugēsi iš Katalikų nugalējimo Waldensų Merindolēje, ir nešventasis Oppedas buvo pramintas "Tikējimo gynēju ir krikščionybēs didvyriu." Prancūzų karalius atsilankē išklausyti mišių, ir nuoširdžiai dēkojo Dievui už laimējimą ir iš- [331] skerdimą Hugenotų Paryžiuje. Galējo būti kad šitų Prancijos karaliaus ir parlamento ir Rymo Katalikų patvirtintų skerdynių tiesioginis kurstytojas buvo popiežius ir popiežiškoji hierarkija. Šitų skerdynių pagyrimas pasirodo tame, kad popiežius su savo palydovais priēmē raportą su dideliu džiaugsmu. Popiežius Grigalius 13-tas su didelę iškilmę atsilankē į šv. Liudviko bažnyčią padēkoti Dievui už žymų laimējimą. Jis tuojau paskelbē jubiliejų ir siuntē savo pasiuntinį į Pranciją, kuris, popiežiaus vardu, pagyrē žudynes kaip "ilgai planuotą ir taip laimingai atliktą žygį religijos naudai." Skerdynių paminējimui karaliaus įsakymu buvo padarytas medalius su parašu: "Pietas Ezcitavit Justitian," t. y. "Dievotumas sužadino teisingumą."

Popiežiaus įsakymu buvo nulieti kiti medaliai tų įvykių paminējimui. Vienas tokių medalių randamas Memorial Hall, Philadelphia, Pa. Vienoje jo pusēje pasirodo popiežiaus paveikslas ir trumpas parašas: "Griegorius 13-tas, Pontifus Maximus Anno I," —pirmi jo pontifikaliniai metai, 1572. Antroje medalio pusēje pasirodo išvaizda naikinančio angelo, turinčio kairēje rankoje kryžių, o dežinēje kardą, nuo kurio veido bēga klupdami Hugenotai: vyrai, moterys ir vaikai, ant kurių veidų pasirodo baimē ir išgąstis. Apačioje randami žodžiai: "Ugonottorum Strages, 1572." —"Hugenotų skerdimas, 1572 m."

Šv. Baltramiejaus skerdynių paveikslas buvo pakabintas Vatikane. Ant jo viršaus buvo rietinys su lotynišku parašu: "Popiežius patvirtina Coligno likimą." Colignas buvo pasižymējęs Hugenotų vadas, ir jis krito pirmas. Po jo nužudymo jo galva buvo nukirsta ir nusiųsta karalienei, kuri liepē balsamuoti ją ir kaipo pergalēs ženklą pasiųsti į Romą; jo kūnas gi buvo valkiojamas Paryžiaus gatvē­mis. Trumpai po to karalius buvo sąžinēs griaužimo nugalētas ir nebegalējo išsigydyti. Yra parašyta, kad savo ištikimam gydytojui jis pasakęs: "Nežinau kas man pa- [332] sidarē, bet aš drebu protu ir kūnu lyg karštlige. Ar aš vaikščioju ar guliu, visur ir visada man rodosi nužudytųjų kūnai su biauriais ir krauju aptaškytais veidais." Jis mirē baisiai besikankindamas ir kruvinai prakaituodamas.

1641 m. Antikristas paskelbē "religinjį karą" Airijoje, ir ragino žmones visokiais galimais būdais žudyti Protestantus. Suklaidintieji paklausē to įsakymo kaip Dievo balso ir su įnirtimu vykino žudynes. Protestantų kraujas buvo išlietas visoje Airijoje, namai paversti į pelenus, miestai ir sodžiai beveik visai sunaikinti. Kaikurie buvo priversti nužudyti savo giminaičius, ir paskui atimti sau gyvybę. Paskutiniai žodžiai, kuriuos jų ausys girdējo, buvo kunigų pareiškimai, kad mirštančiųjų klykimai, buvo tik pradžia amžinųjų kančių. Tūkstančiai mirē nuo šalčio ir bado norēdami pabēgti į kitas šalis. Cavanoje, 12 mylių ilgas kelias, buvo apšlakstytas kraujais sužeistųjų pabēgēlių. Buvo rasta 60 paliktų kūdikių, kurių gimdytojai buvo nuožmiai gaudomi, ir buvo pranešta, kad jei kas nors gelbēs šitiems mažutēliams, tai tokie bus palaidoti sykiu su jais. 17 suaugusių žmonių buvo gyvi palaidoti Fermaugoje ir 72 Kilkēnyje. Tik vienoje Ulster provincijoje virš 154,000 Protestantų buvo išskersta arba ištremta iš Airijos.

Airijos primatas O'Neil pareiškē kad tai buvo "dievotas ir įstatymiškas karas," ir popiežius Urbonas 8-tas, gegužēs. mēn. 1643 m. išleido bulą suteikiantį "pilna ir visišką visų nuodēmių atleidimą" tiems, kurie dalyvavo ir "narsiai darē visa, kas buvo galima, sunaikinime ir išrovime iš šaknų pavojingo ir limpančio erēzijos raugo."

INKVIZICIJA ARBA "ŠVENTASIS TEISMAS."

Pragariškos inkvizicijos garbē priskaitoma Dominykui, kryžiuočių vadovui. Nors Benediktas priskaito šv. Dominykui pirmojo Inkvizitoriaus generolo garbę, tačiau [333] nēra tikrų žinių ar tai buvo popiežiaus Inocento sumanymas arba šv. Dominyko. Pirmiausiai inkviziciją įsteigē popiežius Inocentas 3-čias, 1204 m.

Šv. Dominykas buvo beširdis baisūnas, neturįs jokio pasigailējimo. Vadovaudamas kryžiuočių kovoje prieš Albigensus, laikydamas rankoje kryžių, jis ragino šventuosius karininkus žudyti ir naikinti. Šiandien inkvizicija arba šv. teismas yra Romos Katalikų tribunalas susekimui, nuslopinimui ir nubaudimui erēzijos.* Bet Dominyko laikuose tai nebuvo legališkas tribunalas, nei kankinimo įrankiai nebuvo taip tobuli, kaip jie pasirodo vēlesniais laikais. Vistiek Dominykas ir be tokių mašinų surasdavo įvairių priemonių kankinimui, išsukdamas sąnarius, suplēšdamas nervus, atkirsdamas arba ištraukdamas savo aukoms įvairius sąnarius, ir degindamas ant laužų tuos, kurių kitais kankinimais nebuvo galima priversti, ir kurie nenorējo išsižadēti savo tikējimo ir laisvēs.

*Šv. Petro Sostas, 589 pusl.

Vykindamas popiežiaus Inocento įsakymą bausti atēmimu turtų, ištrēmimu ir mirtimi tuos, kurie nenorējo priimti jo evangelijos, Dominykas prikalbino teisējus ir minias žudyti klaidžiatikius Waldensus; ir vieną syk jis atidavē sudeginimui 180 Waldensų. Del tokio ištikimo tarnavimo Antikristui jis buvo padarytas šventuoju, ir šiandien Rymo Katalikai garbina jį ir meldžiasi prie jo statulos. Katalikų Brevieras (kunigų maldaknygē), kuriame kalbama apie šv. Dominyka, sako kad "jo nuopelnai ir pamokslai apšvietē bažnyčią; jo sumanumas ir dorumas sunaikinime Tolosanos eretikų ir jo dideli stebuklai, kuriais buvo net prikelti numirusieji." Katalikų Misale (kuriame parašyta kaip atlikti Viešpaties Vakarienę), aukštinami Dominyko nuopelnai, ir jo vardu prašoma žemiškų palaiminimų. Ir Antikristas dar tebegarbina savo ištikimuosius didvyrius. [334]

Trumpais žodžiais negalima apibūdinti inkvizicijos baisenybia arba išgasčio, kokį ji sužadino žmonēse. Kurie nenorējo garsiai girti Antikristą arba išdrįso kritikuoti jo metodas, buvo įtarti erēzijoj; ir tokie be jokio persergējimo arba gynimosi galējo būti įmesti į požeminius kalējimus ir laikomi neapribota laika iki patogiam laikui laikyti tardymus; per visą tą laiką jie nežinojo kas juos įskundē ir kodel. Tardymai buvo vykdomi slaptai ir kaltinamieji buvo kankinami, norint prispirti juos prisipažinti. Kankinimai buvo taip žvēriški, kad vargu jiems tikēti šiame amžiuje ir laisvēs šalyje; tačiau tų įvykių tikrumą negali užginčyti nei Katalikų istorikai, ir kiekvienas bergždžias bandymas juos pateisinti yra kitas prisipažinimas, kad tikrai taip įvyko. Kankinimo įrankiai ir inkvizicijos likučiai buvo užlaikyti iki šiai dienai, ir jie aiškiai parodo ką darē Antikristo tarnai. "Šv. Teismas" net pasamdydavo gydytojus, kad prižiūrēta kankinimą ir sustabdytų tada kai pasirodē jog kankinamasis jau mirs, ir tuo bus paliuosuotas nuo kentējimų. Aukoms buvo leista šiek tiek pagyti, kad būtų galima jas kankinti antrą ir trečią kartą. Nevisuomet kankinimai buvo daromi kaipo bausmēs už klaidžiatikystę; kaltinamieji daugiausiai buvo kankinami prispyrimui prisipažinti, išsižadēti savo įsitikinimo arba išduoti kitus.

Net ir šiame amžiuje, kada jau inkvizicija prarado daugybę savo baisenybių, ji dar tebera žiauri. Istorikas, aprašantis Napoleono karus, rašydamas apie jo kariuomenēs paēmimą miesto Toledo, prisimena apie atidarymą inkvizicijos kalējimo, ir taip sako:

"Atrodē kad atsidarē kapai ir išblyškusios, į šmēklas panašios žmoginēs esybēs pradējo lysti laukan iš požeminių kalējimų, iš kuria išējo kapų smarvē. Barzdos nusidriekē iki krūtinēs, nagai buvo išaugę kaip paukščių; pasirodē sudžiuvę skeletai, kurie stengēsi įtraukti į savo krūtinęs tyresnį orą kurio nebuvo gavę per ilgus metus. [335] Daug jų buvo sužeistų ir nebegalinčių išsitiesti, suriestų, kupruotų ir nebesuvaldančių savo rankų. Pasirodē kad jie buvo uždaryti žemuose urvuose perilgai, ir todel kariuomenēs gydytojai nebegalējo jiems gelbēti ir daug jų mirē tą pačia dieną. Sekančią dieną generolas LaSalle su keliais palydovais išgalēms ištyrē šitas vietas. Suradimas įvairiausių kankinimo mašinų nugąsdino net grūdintus karininkus."

"Požeminiame skelpe, sujungtame su tardymų salę, buvo pastatyta minykų rankomis padaryta medinē figūra, į panelēs Marijos panašuma. Jos galva buvo papuošta auksu ir savo dešinēje ji turējo vēliavą. Nors ji buvo apvilkta raukšlētais šilkiniais rūbais, vistiek ant pirmo pažvelgimo atrodē kad po raukšlių slēpēsi tam tikras šarvas. Artimesnis ištyrimas parodē kad priešakinē statulos dalis buvo pilna labai smailių vinių ir aštrių peilio ašmenų, atkreiptų žiūrētojo kryptimi. Rankos buvo sunertos ir lankstomos, ir už uždangos buvo mašina, kuri sujudino negyvają figūrą. Kuomet jos rankos buvo ištiestos lyg kad ji norējo ką nors meilingai prispausti prie širdies; vietoje gyvos aukos buvo padēta lenkų karininko prikimšta tarba, kurią statula spaudē arčiau ir arčiau prie savęs. O kada mašinistas, gavęs įsakymą, vēl ištiesē jos rankas, tarba pasiliko pasikabinusi ant dvejų ar trijų colių ilgų vinių ir ašmenų."

Buvo išrasta visokių "tampymo įrankių." Apie vieną šitaip aiškinama: Nuo aukų buvo nuplēšti drabužiai; jų rankos buvo surištos už nugaros kieta virve, kuri, traukiama tekiniu, pakeldavo žmogų nuo žemēs, kuomet prie jo kojų buvo pririštos sunkios vogos. Kankinamasis buvo staigiai numestas ir vēl greitai traukiamas aukštyn; ir taip buvo išneriami jo rankų ir kojų sąnariai, o kietoji virvē, su kuria jis buvo pririštas, pjaudavo jo drebantį kūna iki kaului.

Vienas aprašymas apie tokias Kristaus vardu darytas [336] baisenybes pasirodē neseniai. Vienas didelis Vatikano rūmas buvo išrandavotas Romos Biblijos draugijos spaustuvei. Lubose pasirodē didelis keistas kablys. Pasiteiravus buvo sužinota, kad tas pats rūmas, kuriame dabar sparčiai spausdinamos Biblijos, — "dvasios kalavijas, kurs yra Dievo Žodis," kuriuo jau buvo sumažinta Antikristo galybē, kad jis jau nebegali taip varginti ir kankinti šventuosius, — buvo tas pats rūmas, kurs praeityje buvo naudojamas kaip inkvizicijos kankinimo kambarys; į kablį būdavo pakabintas tekinys su virvę, kurią buvo tampomi užkimštomis burnomis kankinamieji.

Apskųstieji eretikai kartais buvo pasmerkti į taip vadinamą "Tikējimo Akta." Bažnytinē valdžia atiduodavo tokius žemiškiems teisējams. Juos tardant klerikalai pasirodydavo ir prašydavo teisējų pasigailēti pasmerktųjų, ir rodydami jiems kryžių įkalbinēdavo juos išsižadēti savo tikējimo ir tuo išgelbēti savo dabartinį ir ateities gyvenima. Bet magistratai gerai žinojo jų tikslą ir rodydavo pasigailējimą tik išsižadējusiems savo tikējimo; nes taip darydami jie užsitarnaudavo palaimintus "Tikējimo Gynējų" ir "Eretiktų Naikintojų" titulus. Pasmerktasis "eretikas," apvilktas geltonais rūbais, pamargintais šunų, žalčių, liepsnų ir velnių atvaizdomis, buvo vedamas į nubaudimo vietą ir pririštas prie prirengto laužo liko sudegintas.

Tarquemadas, kitas pagarsējęs; inkvizicijos generolas, paduoda žymų Antikristo dvasios pavyzdį. Romos Katalikų rašytojai pripažista kad jis pasmerkē 10,220 žmonių, vyrų ir moterų, sudeginimui gyvų. Llorentas, kurs per trejus metus buvo abelnuoju inkizicijos sekretoriumi, ir todel turējo savo rankose visus dokumentinius liudijimus; ir kurio raportai buvo paskelbti 1817 m. (4 tomai), parodo kad nuo 1481 iki 1808 metų, "Šv. Teismas," sudegino gyvus nemažiau kaip 31,912, ir arti 300,000 padavē kankinimui ir tarnavimui baudžiavose.

[337] Kiekviena katalikiškoji šalis Europoje, Azijoje ir Amerikoje turējo savo inkvizicijas.

Čia mes negalime pažymēti visų Antikristo persekiojimų, kuriuos jis darē prieš kiekvieną reformą ir sąžinēs arba politikos Iaisvę. Užtenka pasakyti, kad persekiojimai buvo vykdomi kiekvienoje šalyje, kurioje papystē buvo įsigalējusi: Vokietijoje, Holandijoje, Lenkijoje, Italijoje, Anglijoje, Airijoje, Škotijoje, Prancijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Abisinijoje, Indijoje, Kuboje, Meksikoje, ir kaikuriose Pietų Amerikos valstybēse. Del vietos stokos negalime paminēti asmeniškų atsitikimų, parodančių kad nukankintieji buvo tikri šventieji ir didvyriai, kurie, kentēdami baisiausias kančias, pasirodē malonųs ir dažnai mirdami colis po colio, giedodavo garbinimo ir dēkojimo giesmes tikrajai tikrosios bažnyčios Galvai; ir kaip Jis pats, taip ir jie, meldēsi už savo neprietelius, kurie, kaip Jo pasakyta, persekiojo juos del Jo vardo.*

*Kurie nori gauti platesnių žinių apie šituos baisētinus laikus ir įvykius, tokiems mes patariame skaityti Macauley's Istoriją apie Angliją; Motley's Dutch Republic; D'Aubigne's Istoriją apie Reformaciją; Whito Aštuoniolika Krikščionišku Šimtmečių; Elliot apie Romanizmą; ir Fox'o Knyga apie Nukankintuosius.

Del tų pačių priežasčių mes negalime smulkmeniškai rašyti apie visus sieląnualinančius ir širdį sugraudenančius kankinimus, kokie buvo daromi Viešpaties išrinktiesiems, delei jų persitikrinimo ir ištikimumo. Patyrę rašytojai skelbia kad papystē per praējusius 13-ką šimtų metų, tiesioginiai ar netiesioginiai nužudē 50 milijonų žmonių. Ir galima drąsiai sakyti, kad baisiausių naujų kankinimo priemonių išradimui buvo naudojamas visas žmoginis ir šetoniškas sumanumas prieš Antikristo politinius ir religinius priešus; bet eretikai buvo gaudomi dešimts kartų didesniu inirtimu. Šalia žinomų persekinējimo metodų ir mirties, buvo tokių kai: Tampymas, deginimas, prigirdimas, nudnrimas, numarinimas badu ir sušaudy [338] mas vilyčiomis ir šautuvais; žvēriškos širdys dar jieškodavo kaip paliesti jautriausias kūno dalis ir sukelti didžiausius skąusmus; ištirpytas švinas buvo pilamas į ausis; liežuviai buvo nupjauti ir karštas švinas pilamas į burnas; prie tekinių buvo prikalti aštrūs peiliai, kuriais aukos buvo išpalengvo sukapotos; jautriausios kūno dalys buvo drąskomos raudonai lkaitintais kabliais ir replēmis; būdavo išluptos akys; pirštų nagai nulupti karštomis geležimis; kojose buvo išgręštos skylēs už kurių aukos būdavo pakabintos; kaikurie buvo priversti šokti nuo aukštumų ant pastatytų durtuvų, kur besikankindami ir virpēdami jie išpalengvo numirē. Kaikurių burnos buvo pripiltos paraku, kurį padegus jų galvos būdavo susprogintos į šmotelius; kiti buvo sudaužyti ant priekalų; kiti gi buvo prijungti prie dumplių ir oras buvo pumpuojamas į juos kol persprogdavo; kitų burnos buvo prikimštos jų pačių sutraiškintais kūno gabalais ir uždusinti; į kitų burnas buvo pilami mižalai, mēšlas ir t. t.

Kaikurioms tokioms žvēriškoms baisenybēms nebūtų galima tikēti, jei jos nebūtų gerai patvirtintos. Jos parodo kokiam žiaurumui sugedusi žmogaus širdis gali pasiduoti; ir kaip akli ir neteisingi ir žmoginei prigimčiai priešingi žmonēs gali pasidaryti, kuomet jie pasiduoda netikros religijos klaidinančiai įtakai. Antikristo dvasia pažemino ir sugadino pasaulio dvasią lygiai kaip ir tikroji Kristaus dvasia ir tikrosios Dievo Karalystēs galybē ir įtaka būtų pakēlusi ir pagerinusi žmonių širdis, taip kaip bus įvykinta Tūkstantmetiniame amžiuje. Išdalies tai galime pastebēti pasididinusioje apšvietoje ir teisingumo bei gailestingumo padaugējime, pasirodžiusiame po to kai Antikristo galybē pradējo mažēti ir buvo išgirstas Dievo Žodis, į kurį kaikurie atkreipē šiek tiek domēs.

Negalima įsivaizdinti jokio gudresnio sugalvojimo žmonijos suklaidinimui ir pavergimui. Buvo pasinaudojama kiekvienu nupuolusio ir sugedusio žmogaus pa- [339] linkimu; buvo atsišaukiama į kiekvieną prasčiausį žmogaus pageidimą su pažadējimu atsilyginti. Tokiu būdu buvo privilioti ir pasamdyti aršiausieji; kiti gi šiek tiek geresnio pobūdžio, paviršutiniu ir veidmainingu dievotumo parodymu taip pat buvo suklaidinti ir prikalbinēti tarnauti Antikristui. Vienuolynuose buvo rodomas paviršutinis užsigynimas savęs, bet juose gyvenantieji buvo vedami toliau ir toliau nuo tikrųjų dorybēs kelių. Kurie mēgo tuščią garbę ir užsigeidimus, tie rasdavo pasitenkinimo paradose ir iškilmēse ir įvairiose ceremonijose. Pirklystēs ir ginčo dvasios turintieji rasdavo smagumo misijose ir kryžeivystēse; pelnagaudžiai pasinaudodavo iš atlaidų; ir žiauresnieji dievašninkai pasipelnydavo išnaudodami ir vargindami savo pasipriešintojus.

Šurpulių ir nusistebējimo perimti mes klausiame sau; Kodel karaliai, kunigaikščiai, imperatoriai, ir abelnai žmonēs leido įvykti tokioms baisenybēms? Kodel jie seniai nesukilo ir nesunaikino Antikristą? Atsakymas randamas Šventąjame Rašte (Apr. 18:3): Tautos buvo apgirdytos (apsvaigintos); jos nebeteko proto begerdamos maišytąjį vyną (pamokslus, netikrus, sumaišytus su tikrais), kurį duodavo jiems atsimetusioji bažnyčia. Jos buvo suklaidintos papystēs klaidingais pamokslais. Ir, tiesą pasakius, jos dar iki šiol nēra pilnai pasiliuosavusios nuo apsvaigimo; nors dabartiniai karalių (valdovų) pasiuntiniai, kurie klūpauja prieš popiežių, nebevadina jį "Dievo Avinēliu, kurs nuneša pasaulio nuodēmes," ir nebemano kad jis yra "Dievas, turįs visos galybēs žemēje ir danguje," tačiau jie dar yra toli nuo tiesos, kad papystē buvo ir yra šetono pamegdžiojimas tikrosios Karalystēs.

Kol karaliai ir karininkai vargino save nežmoniškais darbais, šventoji? hierarkija taip nemanē. Mes randame kad visuotinasis Seinos susirinkimas, 1423 m. pareiškē kad erēzijos išsiplētimas įvairiose pasaulio dalyse, esąs [340] atējęs per inkvizitorių apsileidimą, Dievo papiktinimui, katalikystēs įžeidimui ir sielų prapuolimui. Dievo maloningumu kunigaikščiai buvo raginami išnaikinti eretikus, jei jie norējo išvengti Dievo rūstybēs; ir pilnas nuodēmių atleidimas buvo duodamas visiems, kurie buvo noringi užsiimti naikinimo darbu arba suteikti tam reik­alui ginklų. Tokie pasiūlymai buvo skelbiami kiekvieną Subatą bažnyčiose. Ir buvo labai daug Katalikų teologų, kurie naudojo savo plunksnas rašymui ir teisinimui tokio nešvento reikalo ir gyrimui bei raginimui naikinti eretikus. Bellarminas sako, kad "apaštalai susilaikydavę nuo pašaukimo talkon kariuomenēs vien delto, kad jų dienose nebuvo krikščioniškų kunigaikščių." Daktaras Dens, žymus Rymo Katalikų teologas, 1758 m. išleido knygą, kuri dar šiandien papistų laikoma autoritetu, ypač jų kolegijose, kuriose ji sulyginama su Anglų civilinių teisių žinovu Blackstone. Šioje knygoje visur pasirodo persekiojimo dvasia. Ji smerkia eretikų šalininkus ir grąsina atēmimu visų turtų ir ištrēmimu iš šalies, įkalinimu, nužudymu ir atēmimu teisēs krikščioniškai palaidoti.

Romos pontifikale buvo atspausdinti prieš Protestantus atkreipti prakeikimai, kurie šiaip skaitosi:

"Visagalis Dievas ir visi jo šventieji teprakeikia juos prakeikimu, kuriuo yra prakeikti velnias ir jo angelai. Tebūna jie išnaikinti iš gyvųjų žemēs. Teateina ant jų žiauriausia mirtis, ir tegul jie gyvi nužengia į duobe. Jų ainija tebūna išdildyta nuo žemēs, ir tepražuna badu, troškimu, plikumu ir sielvartavimu. Teateinie ant jų visokie vargai ir nelaimēs ir kančios. Tebūnie prakeikta visa, ka jie turi. Visada ir visur tebūna jie prakeikti. Kuomet jie kalba patylomis, tebūnie prakeikti. Viduje ir lauke tebūna jie prakeikti. Nuo viršūgalvio iki kojų pado tebūna jie prakeikti. Teaptemsta jų akys, teapkursta jų ausys, ir jų burna tepasidaro nebylē, jų liežuvis teprilimpa prie jų žando; jų rankos tesustingsta ir jų kojos tenebe- [341] paeina. Visi jų kūno sąnariai tebūna prakeikti. Tebūna jie prakeikti kuomet stovi arba guli, nuo dabar ir per amžius; teužgesta jų žvakē Dievo akivaizdoje teismo dienoje. Tebūna jie palaidoti su šunimis ir su asilais. Alkani vilkai tesuēda jų kūnus. Velniai ir jų angelai tebūna jų draugais per amžius. Amen, Amen; teesie taip, teesie taip."

Tokia yra papystēs dvasia; ir visi, kurie turi tikrojo Kristaus dvasios turētų greit pažinti taip labai žemą ir prasta pamēgdžiojimą.

Kadangi visi nedori pasielgimai yra pastatyti ant klaidingų pamokslų, nēra abejonēs kad, pamokslams nepersimainius ir progai pasitaikius, ir vēl į trumpą laiką pradētų rodytis ta pati piktoji dvasia ir panašūs žvēriški darbai, tokie kai neteisybē, prievarta, prietarai (niektikystē), nežinojimas ir persekiojimas; ir vēl būtų naudojamos visos įmanomos priemonēs atsteigimui ir sustiprinimui ir išplatinimui pamēgdžiotos Dievo Karalystēs. To patvirtinimui mes primename kelis atsitikimus, į kuriuos buvo atkreiptas mūsų dēmesys:

Ahuehuetitlan, Guerro, Meksikoje, 1887 m. rugp. 7 d. vienas tos šalies Protestantų misijonierius Abraham Gomez, ir jo du padējēju, buvo nužudyti šalta—kraujiškų tenykščių gyventojų, kuriuos sukurstē Rymo Katalikų kunigas, tēvas Vergara, kuris, sulig paskelbtų žinių, laikydamas mišias dieną pirmiau, esąs raginęs žmones "padaryti pavyzdį iš šito šetono tarno," kuris pasirodē jųjų tarpe; ir jis esąs pasakęs kad jie gali drąsiai "užmušti ji, žinodami kad pats kunigas ir policijos viršininkas apsaugos juos." Kunigo žodis buvo įstatymas aptamsintiems žmoneliams, o taip pat ir vyriausybei. Sušaudytas ir sukapotas nabago misijonieriaus kūnas buvo valkomas miesto gatvēmis ir visaip kaip darkomas, persergējimui kitų. Apie tai nebuvo galima nei prisiminti teismuose.

New Yorko laikraštis Independent, prisiminē apie šias [342] žudynes, ir gavo šitokj atsiliepima Rymo Katalikų žurnale The Freeman:

"Protestantų misijonieriai, matydami ištikimaširdžius žmones atsiklaupiant paskambinus varpelį atsišaukiantį į Viešpaties angelą, pagerbimui Pasveikinimo panelēs Marijos ir Isikūnijimo, pasakē: 'Biblija į trumpą laiką prašalins tokią niektikystę.' Šviesa dega prie Dievo Motinos. ‘Aa!' Surinka misijonierius, ‘mes netrūkus išmokinsime tamsuolius mesti šalin tokį simbolį!' ir t. t. Jei užmušimas keleto tokių misijonierių sulaikytų kitus stovēti namie, tai mes — tokie bedieviški papistai — būtumēm beveik palinkę pasakyti: ‘Šokinēkite; jūsų džiaugsmas teesie pilnas.' "

Vienas kunigas, vardu C. G. Moule, pasakē skaudžią istoriją, kuri pasirodē spaudoje, apie persekiojimą Madeiroje Roberto Kelley ir jo pritarējų, kurie sykiu su vaikais, viso beveik tūkstantis, buvo ištremti už tai, kad priēmē jiems skelbiamą tiesą.

Taip vadinamoj "Protestantų Prūsijoj" pastorius Thummel buvo suareštuotas už "įžeidimą Rymo Katalikų bažnyčios." Jis buvo atpausdinęs knygelę, kritikuójančią papystę, kurioje buvo pasakyta, kad papystē yra atskalūnystē, "pastatyta ant niektikystēs ir stabmeldystēs."

Neseniai tarp Prūsų ir Ispanų ējo ginčai apie Karolinos salas; popiežius buvo paskirtas taikintoju ir teisēju šito ginčo išsprendimui. (Panašiai kaip kad savo viešpatavimo laikais, jis būdavo laikomas aukščiausiu tautų teisēju). Popiežius pripažino salas Ispanijai. Tuojau iš Ispanijos buvo atsiųstas karo laivas su 50 kareivių ir 6 kunigais. Jiems pasirodžius vienas Amerikos misijonierius P. Doane, buvo suareštuotas ir jam nebuvo leista turēti jokių susisiekimų su kitais atsivertēliais. Ir tai buvo daroma vien delto, kad jis nesutiko apleisti savo misijonierystēs darbą ir palikti visus savo turtus kunigams; ir kadangi salos jau priklausē Ispanijai, o Ispanija [343] popiežiui, todel kitos religijos jau nebeturējo vietos.

Vienas šios knygos rašytojo draugas, kurs pirmiau buvo Romos Katalikas, sako kad neseniai jam besilankant Pietų Amerikoje, jis buvo užpultas ir mētomas akmenimis, ir turējo bēgti kad išgelbējus savo gyvybę. Taip buvo daroma delto, kad jis nenorējo nusiimti kepurēs arba atsiklaupti su miniomis, tada kai Katalikų kunigai su kryžiais ējo pro šalį gatvēmis. Madride, Ispanijoje, trys amerikiečiai buvo kunigų sumušti ir įtūžusių minių apdraskyti ir paskui policijos suareštuoti už panašų nusikaltima. Apie tai gal dar daugelis atsimena, nes buvo plačiai rašoma laikraščiuose.

Laikraštis The Converted Catholic paduoda ištrauką iš Romos Katalikų žurnalo Watchman, leidžiamo St. Louis, Mo. kuri šitaip skaitosi:

"Potestantizmas! Mes norime jį sudraskyti ir sukapoti į šmotelius. Mes norime jį subadyti ir pakabinti ant juodvarnio lizdo. Mes norime jį suplēšyti replēmis ir padeginti karšta geležimi. Mes norime pripilti jį ištirpytu švinu ir nuskandinti į pragaro ugnį šimtą sieksnių gilumoje."

Atsižvelgiant į tai kas buvo daroma praeityje, galima manyti, kad jei Watchman redaktorius turētų valdžios, tai jis pradētų aktualiai naikinti "Protestantizmą" ir pačius Protestantus.

Barcelonoj, Ispanijoje, valdžios įsakymu neseniai buvo surinkta ir sudeginta didelis skaičius Biblijų. Ir žinoma kad Rymo Katalikų bažnyčia buvo to darbo kurstytoja. Žemiau paduodame ištrauką iš ten spausdinamo papystēs žurnalo, Catholic Banner, parodančia kad toks darbas buvo jų pagirtas ir įvertintas. Žurnale pasakyta:

"Ačiu Dievui, mes susilaukēme tokių laikų, kuriuose klaidžiatikių mokslo platintojai liko tinkamai nubausti. Netrūkus ir vēl turi būti įsteigtas šventas Tribunalas [344] arba Inkvizicija. Jos viešpatavimas bus daug garbin gesnis ir vaisingesnis negu buvo praeityje. Mūsų katalikiškoji širdis yra pilna tikējimo ir entuziazmo; mes turime daug džiaugsmo matydami mūsų dabartinio vajaus laimējimus, kurie yra didesni negu mes tikējomēs. Kiek linksmybēs mes turēsime, kuomet maty sime klerikalams priešingus eretikus besiraitančius inkvizicijos liepsnose!"

Ragindamas žmones prie kitos kryžiuočių karēs, tas pats laikraštis sako šiaip:

"Mes pripažįstame kad turime teisēs paskelbti vardus šventų vyrų, kurių rankos nukankino tiek daug nusidējēlių, kad geri Katalikai gerbtų jų atsiminima:

TŪKSTANTMETINIS POPIEŽYSTĒS
VIEŠPATAVIMAS

[345] Kaip tikro Kristaus tikroji Karalystē turi karaliauti 1,000 metų, taip papystēs pamēgdžiotojai žiūri atgal į savo didžiausio pasisekimo laikus, kurie prasidējo 800 metų po Kr. gimimo, ir pasibaigē dabartinio šimtmečio aušroje, ir mano kad tai buvo Tūkstantmetinis karaliavimas, apie kurį parašyta 20-me sk. Apreiškimo. Ir laikotarpis nuo praradimo savo žemiškos valdžios ir paniekinimo, ateinančio iš tų, kurie pirmiau buvo jos rēmējai, bet paskui atēmē jos teritojas, apribojo jos įplaukas ir laisves, romanistų vadinamas "trumpuoju laiku," apie kurį, parašyta Apr. 20:3, 7, 8, kuris turi įvykti 1,000 metų pasibaigus, kada šetonas ir vēl bus paleistas.

Datos kurios pažymi tūkstantmetinį papystēs viešpatavimą, ir ūgdimą nežinojimo, niektikystēs ir klaidų, yra aiškiai pažymētos istorijoje. Vienas Romos Katalikų rašytojas* šitaip rašo apie šitos religinēs imperijos prasidējimą: "Karūnavimas Karolio Didžiojo, kurį atliko popiežius Leonas 800 m. ir padarymas jo Vakarų imperatorium, buvo tikrasis šv. Romos imperijos prasidējimas." **

*Šv. Petro Sostas.
**Šventoji Romos Imperija buvo titulas didžiosios politinēs istaigos viduramžiuose. Ji prasidējo su Karoliu Didžiuoju. Fisherio Visuotinoji Istorija, 262 pusl. šitaip rašo apie ją: "Teorijoje tai buvo pasaulinēs valstybēs ir pasaulinēs bažnyčios susijungimas, — neatskiriamas susivienijimas tarp ciesoriaus ir popiežiaus, — jos dangaus paskirtais (?) žemiškais ir dvasiškais vadovais." Ir kadangi popiežiai Kristaus vietoje patepdavo ciesorius, delto jie buvo laikomi tikriausiomis galvomis.

Nors papystē kaip religinē sistema buvo suorganizuota daug anksčiau, buvo " įsteigta" ir turējo žemiškos valdžios jau nuo 539 m. tačiau Karolius Didysis buvo [346] pirmas, kurį popiežius formaliai padarē laikinuoju valdovu. Taigi Karolius buvo pirmas "Šv. Romos Imperijos" ciesorius, 800 m. o Pranciškus 2-ras buvo paskutinis, ir 1806 m. jis liuosu noru atidavē kitam savo titula.* Kaip lig 800 metų papystē kilo aukštyn ir Romos "žvēris" (žmonēs) ir "ragas" (valdžios) užlaikē ją, taip ir po 1800 ji buvo pažeminta ir nebeteko valdžios ant karalių ir žmonių, ir buvo apiplēšta tų, kurie pirmiau buvo jos palaikytojais. (Apr. 17:16, 17) Šiandien, nors papystē dar tebēra garbinama ir turi nemažos įtakos žmonių sąžinēse, ji vistiek apgailestauja netekimą savo žemiškos valdžios.

Atydus tyrējas pastebēs keturius gana aiškiai pažymētus laikus Antikristo išsivystime ir išaukštinime; ir panašiu būdu yra pažymētas jojo nupuolimas. Jo išsivystime keturios datos yra tokios:

Pirma. Povilo diena, apie 50 m. Kr. gimus, kuomet piktenybē pradējo slaptai vykinti savo nedorus tikslus.

Antra. Papystē, "nuodēmēs žmogus," atsimetusioji bažnyčia, buvo suorganizuota į hierarkiją, ir popiežiai buvo pripažinti už galvą, atstovaujančią Kristų ir nuo 300 iki 494 metų jie išpalengvo pradējo viešpatauti bažnyčioje ir tautose.**

*"Kovomis Marengoje, 1800 m. ir Austerlitze, 1805 m. Vokietija buvo du kart paguldyta prie Napoleono kojų. Pasekmēse jos paskutinio pralaimējimo buvo įsteigta Rhino sąjunga, po Prancijos valdovo priežiűra. Šitas jvykis padarē galą senąjai Vokietijai arba (Šventąjai) Romos Imperijai, po jos viešpatavimo per 1000 metų." — Whito Abelnoji Istorija, 508 pusl.

**Per ilgą laiką papystē kovojo del viešpatavimo bažnyčioje ir laipsnis po laipsnio įsigijo pripažinimo ir valdžios. Katalikų rašytojas knygos Šv. Petro Sostas, aiškiai parodo kad jos viešpatavimas buvo abelnai pripažintas 494 m. Aprašęs kaip įvairios tarybos, vyskupai, ciesoriai ir t. t. pripažino Romos vyskupą aukščiausiu valdovu, ir baigdamas jis štai ką šako.

[347] "Tie žodžiai buvo parašyti pirm 494 metų po mūsų Viešpąties gimimo. . . . Taigi, remiantis paduotais autentiškais liudijimais, labai aišku, kad šv. Petro Sosto (Romos vyskupystēs) pirmenybē buvo taip įsigalējusi 5-me šimtmetyje, kad popiežius jau buvo abelnai pripažintas susivienijusios krikščionybēs centrum — aukš­čiausiuoju valdovu ir mokytoju Dievo bažnyčioje, vyskupų kunigaikščiu, ir galutinu visų bažnytinių reikalų nusprendēju visose pasaulio dalyse; ir jis taipgi buvo laikomas teisēju ir tvarkytoju visuotinuose susirinkimuose, kuriems pirmininkauja jo legatai."

Trečia. Laikas, kuriuo popiežiai pradējo vartoti civilinę galybę ir valdžią. Apie tai bus aiškinama sekančiame Tome. 3-me skyriuje.

Ketvirta. Laikas išaukštinimo, 800 m. kuomet jau susitvērē "Šv. Romos Imperija," ir kuomet popiežius, kurs buvo uždējęs vainiką ciesoriui Karoliui, buvo pripažintas karalių karaliumi, ir ciesorių ciesorium, — "Kitu Dievo ant žemēs."

Žemiau paduodame keturius papystēs nupuolimo ir jos valdžios atēmimo laikotarpius:

Pirmas. Reformacijos laikotarpis, kuris, galime sakyti, prasidējo maždaug 1400 m. su raštais Wycliffo, Husso, Liuterio ir kitų.

Antras. Laikas Napoleono laimējimų, popiežių pažeminimo, ir galutino panaikinimo titulo "šventosios Romos imperijos ciesorius," ką padarē Pranciškus 2-ras 1800-1806 V. m.

Trečias. Galutinas atmetimas popiežiaus kaipo Romos ir taip vadinamų popiežiškų Italijos valstybių valdytoju, ką padarē patys popiežiaus pavaldiniai ir Italijos karalius 1870 m. Po to Antikristas jau nebeturi jokios žemiškos valdžios.

Ketvirtas. Galutinas šitos padirbdintos hierarkijos sunaikinimas "Dievo rūstybēs dienos" pabaigoj, kuri [348] jau prasidējo, kaip jau buvo parodyta sk. "Pagonių Laikai," bus įvykintas po 1914 V. m.

AR GALIME ABEJOTI?

Mes suradome Antikristo atsiradimą atsimetusioje arba atpuolusioje krikščioniškoje bažnyčioje; girdējome jo pagyrūnišką ir piktžodingą tvirtinimą kad jis esąs Kristaus Karalystē ir kad popiežius esąs Kristaus vietininkas — "kitas Dievas ant žemēs;" išgirdome didelius piktžodžiavimo žodžius, pasisavinančius titulas ir valdžia, priklausančius tikrąjam karalių Karaliui ir viešpačių Viešpačiui; mes matēme kaip žiauriai jis įvykino pranašavimą apie "šventųjų naikinimą"; mes matēme kad tiesa, kuri buvo paminta po kojomis ir iškraipyta, būtų buvus visai užversta klaidomis, niektikystēmis ir kunigų gudrybēmis, jei tinkamu laiku Viešpats nebūtų pažadinęs reformatorius, kurie savo raštais suteikē šventiesiems pagelbos, kaip parašyta: "Mokytieji tautoje pamokins labai daugelį; jie žus kalaviju, liepsnoje, nelaisvēje ir tų dienų plēšimuose. Parpuolę jie bus pakelti mažos pagelbos." — Dan. 11:33, 34.

Visa tai matydami, ar galime abejoti, kad apaštalai ir pranašai rašē apie papystę, smulkmeniškai apibūdindami jos pobūdį? Mes manome kad nēvieno protaujančio žmogaus mintyse nebeturētų likti jokių abejonių, kad papystē yra Antikristas arba "nuodēmēs žmogus," ir kad joks vienas asmuo negalējo išpildyti visa, kas buvo išpranašauta. Papystēs nepalyginamas pasisekimas, kaip pamēdžiotos Kristaus Karalystēs ir jos suvedžiojimas viso pasaulio, pilnai įvykino mūsų Viešpaties pareiškimą, kuomet po Jo atmetimo, Jis pranašaudamas pasakē: "jei kitas ateis savo [pagyrūnišku] vardu, tą jūs priimsite." — Jono 5:43.

Gal su nusistebējimu daugelis patēmijo, kad rašydami apie tuos dalykus mes nieko neprisiminēm apie paleistu- [349] vystes ir didžiausias nedorybes, kokias darē popiežiai ir kiti pareigūnai ir juodus Jezuitų ir kitų slaptų ordenų darbus, kuriuos jie darē šnipaudami del popiežystēs. Mes pralenkēme juos su tikslu, ne delto kad tai nēra tiesa, nes patys Romos Katalikų rašytojai prisipažįsta prie daugelių tokių nusikaltimų. Mes nekalbēsime apie juos delto, kad jie nēra reikalingi mūsų įrodinējimų patvirtinimui. Mes priparodēme, kad popiežiškoji hierarkija (nors ji ir būtų susidarusi iš doriausių ir teisingiausių vyrų — kam priešingai liudija visi istorikai) yra "nuodēmēs žmogus," Antikristas, klastingasis ir gudriai sugalvotasis, apgaulingasis, Kristaus Tūkstantmetinēs Karalystēs pamēgdžiojimas.

Anglų istoriko Macaulay žodžiai parodo, kad nekurie be jokios specialēs pranašingos šviesos, gali pamatyti koki yra keistoji papystēs sistema — pamēgdžiojimas puikiausios iš visų sistemų — būsimos Dievo Karalijos. Jis sako:

"Negalima užginčyti kad Romos bažnytinē valdžia yra šiauniausias žmoginēs (mes sakome šetoniškos) išminties veikalas. Niekas kitas kaip tik toki valdžia tegalējo atsispirti prieš tokį pasipriešinimą jai ir jos pamokslams. Dvylikos šimtų metų prityrimai ir gudrus bei kantrus besirūpinimas keturių dešimčių amžių valstybių vyrais, taip ištobulino šią valdžią, kad tarp kitų žmoginių sumanymų ir valdžios gabumų, ji užima aukščiausią vietą."

GALUTINAS ANTIKRISTO SUNAIKINIMAS.

Mes apibūdinom papystę iki pat mūsų laikų, Viešpaties Dienos, Imanuēlio čiabuvimo, ir priparodēm kad šitas "nuodēmēs žmogus," išsivystē, atliko savo biauriausį darbą ir buvo ištiktas dvasios kalaviju, Dievo Žodžiu. Kristaus burnos kvapas padarē jį bejēgiu ir nebegalinčiu atvirai ir viešai persekioti šventuosius, nežiūrint kaip [350] labai jis trokšta tai daryti. Todel mes klausiame: Kas dar turi įvykti? Ka sako Apaštalas apie Antikristo galą?

2 Tesal. 2:8-12 Apaštalas kalba apie Antikristą:

"Viešpats užmus jį savo burnos kvēpimu [dvasia] ir sunaikins jį savo čiabuvimo šviesumu." Tiesos šviesa turēs nušviesti kiekvieną dalyką. Parodydama skirtumą tarp teisybēs ir neteisybēs ji sukels didelę kova šitų dviejų principų gynimui — vienoje pusēje bus palaikytojai tiesos ir teisybēs, kitoje gi neteisybēs ir klastų — ir delto ateis laikas didelių perversmų ir rūstybēs. Šitoje kovoje netiesa ir piktenybē kris, o teisingumas ir tiesa laimēs. Tarp kitų piktenybių, kurios turēs būti galutinai ir visiškai sunaikintos, yra pats Antikristas, nuo kurio pareina beveik visos piktenybēs teorijoje ir praktikoje. Ir tai bus Viešpaties čiabuvimo šviesa, kurios prašvitimu ateis "priespaudų diena," nes tą diena bus naikinamas Antikristas ir kiekviena kita piktenybēs įstaiga. "Jo [Antikristo] atējimas [čiabuvimas] atitinka šetono veikimui visokia jēga, melagingais ženklais ir stebuklais ir visokiu neteisybēs suvedžiojimu tiems, kurie žūna, nes jie nepriēmē tiesos meilēs, kad būtų išganyti. Todel Dievas siųs jiems veiklų [suvedžiojantį] paklydima, kad tikētu melui, kad būtų teisiami visi, kurie netikējo tiesai ir pritarē neteisybei." Tokie bus pripažinti nevertais dalyvauti Tūkstantmetinēje Karalystēje kaipo draugpaveldētojai su Kristumi.

Iš šitų žodžių mes suprantame, kad Viešpaties čiabuvimo metu (esamuoju laiku — nuo 1874 m.), per šitą Antikristo sistema (kuri yra žymiausioji šetono agentúra suvedžiojimui ir kontroliuojimui pasaulio), ir pasinaudojant visomis kitomis sistemomis, velnias smarkiai priešinsis naujojo pasitvarkymo įkūrimui. Jis pasinaudos kiekviena aplinkybe ir visomis paveldētomis žmonijos šeimos silpnybēmis ir saumylystēmis, versdamas naudoti savo širdis, savo rankas ir plunksnas galutinoje kovoje [351] prieš laisvę ir prieš pilną tiesos išaiškinima. Sulaikymui tiesos bus naudojami prietarai ir nepasitikējimąs; bus parodomas karštas uolumas suorganizavime partizanų sąjungų, kuriomis bus suvedžiota ir suklaidinta daugelis. Taip bus ne delto, kad Dievas aiškiai neparodē tiesos, kuri turi vesti visus pilnai pasišventusiuosius; bet taip atsitiks delto, kad tie, kurie bus suvedžioti, nebuvo gana uolūs jieškoti ir pasinaudoti tiesa, kuri yra "penas tinkamu laiku." Taip tat pasirodys kad suvedžioti buvo tik tie, kurie nepriēmē tiesos jos meilēje, bet pritarē jai del mados, formalumo arba baimēs. Atrodo kad Apaštalo pasakyta, kad šitoje mirtingoje Antikristo kovoje, atrodys lyg kad jo galybē didēja naujomis intrigomis, gudrystēmis ir klastomis; tačiau tikrasis žemēs Viešpats, karalių Karalius, savo čiabuvimo metu, nugalēs; ir pagaliau, didžiųjų suspaudimų metu, visiškai ir amžinai sunaikins Antikristą ir visą jo valdžią ir klastas.

Kaip šita paskutinē kova bus kovojama mes galime paduoti tik mintis, remdamies simboliniais Apreiškimo knygos pareiškimais. Mes galime laukti susitvērimo visame pasaulyje dviejų didelių partijų, nuo kurių ištikimieji nugalintieji šventieji bus visiškai atsiskyrę. Šitos dvi didelēs partijos susidarys iš Socialistų, Laisvamanių, Netikēlių, nepatenkintųjų ir tikrųjų laisvēs mylētojų, kurių akys pradeda pamatyti faktus tikroje šviesoje, taip kaip jie pasirodo politikos, religijos ir despotizmo netikusiame viešpatavime — vienoje pusē; kitoje gi pusēje atsistos susijungę žmoginēs laisvēs ir lygybēs priešai — imperatoriai, karaliai ir aristokratai, ir prie jų bus artimai prisiglaudęs Dievo Karalijos pamēgdžiotojas, Antikristas, remdamas ir gaudamas paramos iš civilinių žemēs viešpačių. Galime tikētis taipgi kad Antikristas šiek tiek pataisys ir sušvelnins savo metodas, norēdamas laimēti simpatija (ne visišką susijungimą) ir sandarbavimą su visomis atsitraukusių Protestantų sektomis, kurie dabar [352] trokšta vardiško susivienijimo tarp savęs ir pagaliau su Romos bažnyčią. Jie užmiršo kad tikroji ir pasiliekančioji vienybē pasiekiama tik tiesos keliu, o ne atskalomis, sąjungomis arba įstatymais. Nors keista kad ir vēl Protestantai ir Katalikai galētų bendradarbauti, vistiek įvykiai parodo kad jie skubuotai rengiasi prie to. Taip daroma slaptu papystēs veikimu šalyse, kuriose politikieriai yra noringi bendrai veikti su papyste, ir tokiems ji padeda įsigyti vąldiškas vietas.

Galime laukti kad netolimoje ateityje bus išleisti įstatymai, kuriais bus varžoma asmeniškoji Iaisvē, pretenduojant kad tai daroma su reikalu ir del visuomenēs gerovēs; paskui žingsnis po žingsnio, bus prieita prie to, kad pasirodys reikalinga padaryti kokį nors "vienos religijos įstatymą;" ir tokiu būdu ir vēl bažnyčia ir valstybē bus nors iš dalies suvienyta, ypatingai Jungtinēse Amerikos Valstybēse. Tokie įstatymai, nors jie atrodys gerais ir teisingais, bus išleisti suvaržymui dabartinēs laisvēs augti malonēje ir pažinime tiesos, kuri šiame laike yra "tinkamas maistas" Dievo žmonēms. Tokių įstatymų darytojai turbūt teisins save sakydami jog taip daroma išvengimui socializmo, komunizmo ir politinių sukilimų.

Matyt kad netolimoje ateityje, sykiu su perversmais ir gal dar pirma negu "didžioji rūstybēs diena" ateis ant pasaulio ir išardys visą visuomenini pasitvarkymą, prirengdama pasaulį priimti naują ir geresnę tvarką tikrajam Kristui karaliaujant, tikrai pasišventusiųjų bažnyčia susilauks labai sunkios ir aštrios ištyrimo valandos, beveik taip pat kaip ji buvo persekiojama papystēs viešpatavimo dienose; tik šiais laikais persekiojimo metodos bus šiek tiek švelnesnēs ir geriau atitiks šių civilizacijos laikų metodoms: vietoje durtuvų, replių ir kablių bus išjuokimai, paniekinimai, suvaržymai laisvēs ir boikotavimai arba visiški atskyrimai nuo dalyvavimo visuomeniniuose, finansiniuose ir politiniuose reikaluose. Bet apie [353] tai ir apie naujesnes Antikristo metodas paskutinēje kovoje, prieš pat įkūrima tikrosios Tūkstantmetinēs Karalystēs, daugiau ka pasakysime kitą syk.

Baigdami šį skyrių mes dar norime priminti savo skaitytojams, kad papystē yra Antikristas, ne del jos moralinio sugedimo, bet delto kad ji pamēgdžioja arba sakosi esanti tikruoju Kristumi ir tikroji Jo Karalystē. Delei šito fakto nepastebējimo daug Protestantų bus suvedžiota bendradarbauti su papyste pasipriešinime tikrajam Garbēs Karaliui.