Ačiu Dievui uż tai, kad Jo malonē użlaikē mūs, —­"użlaikē nuo puolimo," dar šį metą: — kad tiek daug iš mūsų vis dar esame vienos širdies ir vienos minties, kaslink Jo Żodżio ir Jo tarnybos. Kada mes atsimename, kad priešininkui yra leista użkrēsti "stiprius klajojimus" ant Dievo żmonių, tuo ypatingu tikslu, kad išsijojus tuos, kurie nēra tikrai Jo (2 Tes. 2:10-12); ištikrųjų tai turētų šaukti mūs prie dēkavojimo mūsų Dievui, uż tai kad pradedant kitus metus mes dar turime tvirtą tikējimą: branginame tiesą, ir pilnai sutinkame su visokia Dievo apveizda, kuria Jis użlaikē mūs nuo puolimo. Z. ’03-3. R3125:2

Pradedant naujus metus, kokiagi lekcija mums galētų būti svarbesnē uż šią, kad mes nebeesame patys savo, bet prigulime kitam; kad iš tos prieżasties mes neturime pasistengti sau pamēgti, bet pamēgti Jam, ir ne­sistengti tarnauti sau, bet jam tarnauti; nesistengti klausyti savo valios, bet klausyti Jo valios? Tai reiškia šventumą aiškiausioje ir tikriausioje prasmēje (netiktai atsiskyrimą nuo griekų ir prisiskyrimą prie teisybēs, bet reiškia atsiskyrimą nuo saves ir pasidavimą po Dievo valia, Kristuje). Z. ’97-35. R2099:4

Neżiurint to kokie būtų mūsų prigimti palinkimai ant grieštumo ir pastovumo maldose, mes turime pasisemti savo pamokinimus iš Šventojo Rašto; o pergalēdami savo prigimtus norus, privalome kaipo "mażi vaikai", ir kaipo "brangus vaikai", pritaikyti savo pażvalgas ir pasielgimus prie pamokinimų, kurie ateina iš augšto. Todel visi atsiminkime Jo żodżius: "prašykite (mano vardan) ir gausite, kad jūsų dżiaugsmas būtų pilnas." — Jono 16:24. Dangiškas Tēvas turi savo krautuvēje daugybę malonių, palaimų ir aprūpinimo savo paklusniems ir ištikimiems vaikams, kurie prašo tų dalykų. Z. ’96-162. R2005:5

Laikas yra svarbus elementas visose Dievo sąrangose; todel mes neturime jaustis prigautais kada ant mūsų ateina mēginimas kantrumo, ir ilgai reikia laukti palaimų, kurių mes trokštame. Dievas ēmē laiką suformuoti pasaulį, ir prirengti jį żmogaus gyvenimui; jis ēmē laiką duoti żmonijai reikalingus blogo prityrimus; jis ēmē laiką prirengti Kristaus—żmonijos Atpirkējo—atējimą; jis ēmē laiką prirengimui Bażnyčios dalyvauti jo šlovingame viešpatavime; ir jis pašvęs użtektinai laiko sutvarkymui ir pataisymui visų żmonijos reikalų. Dievas neużmiršo, nors mums ir atrodo kad į mūsų maldas ilgai nēra atsakyta. Tas, kuris daboja ant żvirblio puolimo ir tikrai żino skaitlių plaukų ant mūsų galvos, labai atsargiai daboja mażiausį prašymą ir menkiausį reikalą savo mażiausio vaikučio. Z. ’95-20. R1760:1

Dabokimēs, kad mes neštume Kristaus apgēdinimus, taip kaip jis nešē juos, — su apgailestavimu ir maldomis uż pasiklydusius ir pasigadinusius, idant, jeigu galima, Dievas duotų jiems prisivertimą: kad mes nusiżeminimo pilna širdies tvirtybe, laikytume uż garbę, jei galime išrodyti savo pasišventimą Dievui, per iškentējimą sunkenybių kaipo geri kareiviai Kristaus. Jis ne nusigando, nors ir matē żmonijos sugedimą; jis żinojo jog buvo neprietelingame sviete, griekuose surištame, ir labai pasidavusiame po tamsybēs kunigaikščio valdżia, ir todel jis żinojo kad ant jo ateis išgēdinimai, išjuokimai ir persekiojimai, o tai vislab jis iškentējo kantriai, ir jo meilēs pilnoji širdis beveik visai użmiršo jo kentējimus, ir buvo pilna susimylējimo ir meilēs prieš kitus. Z. ’96-83. R1964:5

Krikščionis, skaitydamas savo dienas, neskaito jas skurdżiai, nē su nusiminimu, jis daro tai su blaivumu. Jis skaito dienas, kad jos praeina ir atneša daug palaimų, daug privilegijos ir daug progos "apsakyti šlovę jo, kursai pašaukē mūs iš tamsybēs prie savo stebuklingos šviesybēs," ir gelbēti kitiems jų pilgrimystēje, o savyje išvystyti daugiau ir daugiau charakterį, tinkamą po akių Dievo — pastoti daugiau ir daugiau lygus Dievo brangiausiam Sūnui. Z. ’01-333. R2896:6

Kad vienąsyk kareiviai Kristaus gautų tikrą supratimą, kad apšmeiżimas ir apkalbējimas, yra nugalavinimas kito żmogaus charakteriaus, ir kad visokis išdergimas yra atēmimas kitam żmogui gero vardo: tuojaus kaip jie pamatys šitą dalyką, kiek baisētinas jis yra akyse Dievo; ir kada jie żiūrēs į tą dalyką tikru — dievišku — żvilgsniu, jie pabus ir kaipo nauji sutvērimai, stengsis kiek galēdami apgalēti tokius darbus, paeinančius iš kūno ir velnio. Kiekvienas pasistengs iššluoti iš saves senąjį raugą, neapykantos ir pavydējimo ir ginčių bei neteisybēs ir pikto apkalbējimo kitų, idant jis būtų čystos širdies, lygybē ir panašumas Viešpaties. Z. ’03-425. R3275:5

Pagal šventame Rašte paduotąja regula, išrinktoji Kristaus Bażnyčia turētų būti uż visus švenčiausia, uż visus daugiau išdailinta, uż visus švelniausia, mandagi, ir prilankesne uż visus pasaulio żmones; vienok tas mandagumas, malonumas, ir t. t., tur išeiti iš širdies ir iš įvertinimo Dievo dvasios ir branginimo Tiesos dvasios — meilēs dvasios ir teisybēs dvasios. Jos meilēs darbai netur būti tiktai paviršutiniais apsireiškimais, bet privalo būti tikras ir nuoširdus gerai darymas. Z. ’01-297. R2879:3

Visi Dievui pasišventę żmones turētų pripażinti, kad jie neatējo prie dabartinēs malonēs ir tiesos patys per savo išmintį, ar per išmintį kitų, bet atējo per išmintį ir malonę paties Dievo. Tokias mintis tur turēti visi, kurie tarnauja Dievo Bażnyčiai, kaipo tarnai, kaip kas gali, ir visose vietose, kur jie turi atsakomybę prie Viešpaties del savo vietos tikējimo šeimynoje, jie tur atjausti ir pripażinti savo tarnavimo progą, kaipo Dievo burnos įrankiai. O jeigu jie nepripażįsta, tai reiškia kad jie teisingai neįvertina tų dalykų. Z. ’03-430. R3278:2

Teisingasis takas vis dar yra "siauras takas", — nu­siżeminimo saves ir użsigynimo saves — takas nusiżeminimo ir nuolankumo: ir reikēs mums tiek pat, o gal ir da daugiau, pastangų ir malonēs šiuose metuose vaikščioti ant jo, kiek reikējo pereitais metais; nes juo daugiau mes paaugame malonēje ir żinojime, tuo didesni bus mūsų gundymai ant pasigyrimo, ant pasipūtimo, ant galvotumo, ant augšto apie save manymo; ir juo augščiau mes pakilsime tikējime ir viltyje ir meilēje ir darbštume tarnaudami Viešpačiui Dievui, tuo daugiau didysis priešas użstos mums żengimą priekyn, ir tuo labiau jo špiegai apšmeiš mūs ir piktai kalbēs, ir paprastai stengsis mūs įżeisti. Z. ’95-3. R1751:3

Mes, kurie turime privilegiją pasilikti iki šito malonēs ir palaimų bei apšvietos laiko, duokime garbę Die­vui, ir dabokime kad išrodytume savyje meilingąjį pobūdį apaštalo Jono, ir tokią energiją ir uolumą, kokią jis turējo; atsiminkime kad jis buvo vadinamas netik mieliausiu mokytiniu, bet del savo karšto uolumo, buvo paskaitytas kaipo brolis, Boarnegeso — sūnaus perkūno. Būkime ir mes pilni energijos, pilni meilēs pagimdyto pasiaukavimo, kad garbintume Dievą mūsų kūnuose ir dvasioje, kuri yra Dievo. Z. ’01-151. R2808:5

Įsimokinkime gerai šitą lekciją: pabarti kitus labai mandagiai, labai atsargiai, meilingai: geriau tik biski paminēdami, negu išduodami tiesiog visą jų prasikaltimų rokundą: geriaus pasiteiraudami kokiame padējime dabar randasi širdis nusidējusio, negu kad atsimindami koki ji buvo pirmesniame padējime, kuriame klaida buvo padaryta. Turime mażiau rūpintis apie nubaudimą uż jo prasikaltimus, o daugiau rūpintis apie sugrążinimą pasiklydusio, kursai eina netikru keliu. Neturime bandyti teisti ir bausti vienas kitą uż jų klaidas, bet geriau atsiminti kad viskas yra rankose Dievo; nē jokiu būdu neturime bandyti keršyti kits kitam arba išduoti bausmę sau ar kitam atiduodami użmokestį uż piktą. Z.’01-150. R2807:6

Jeigu randame kad per stoka tikējimo ar per silpnumą kūno, esame pradēję eiti netikru keliu, priešingu Dievo valiai ir mūsų augščiausiai gerovei, tuojau turime pasistengti ateiti atgal tomis pačiomis pēdomis, ir paduoti savo kelius Viešpačiui Dievui. Turime altorių, pašventintą brangiu krauju Kristaus, daug augštesnį uż aną, kurį Abraomas pašventino per kraują żenklinimą turinčių galvijų; todel Apaštalas skatina mūs, "Priżengkime drąsiai [pilni drąsos, pilni pasitikējimo] prie malonēs sosto, kad gautume mielaširdystę ir malonę, pagelbstančią mums kiekviename reikale." — Ebr. 4:16. Z. ’01-233. R2848:3

Rasime daug pagelbos savo nupuolusiai ir silpnai prigimčiai, kada pilnas pasišventimas, aiškiu ir suprantamu būdu, bus atliktas; pasišventimas reiškia pilną atidavimą Dievui visų mūsų jiegų ir gabumų, kaip proto taip kūno. Kursai żiūri į savo pasišventimą ir atsidavimą Dievui, tokiu teisingu żvilgsniu, ir susiprątes įstoja į Viešpaties kariumenę, tas išpażysta, kad jis nieko daugiau neturi ko duoti Dievui, todel visa jo valios kova, kokią jis turējo, pasibaigē tada, kada jis ištarē: "aš ir mano namai, tarnausime Dievui." Todel matome kiek svarbu yra visiems jo kareiviams żinoti, kad laikas tos kovos yra iki jų mirties, ir nepritinka nē mąstyti nē svarstyti apie atsitraukimą nuo jos ir atsilsējimą nors vieną valandą, ir nebekovojimą tos geros tikējimo kovos. Z. ’03-421. R3273:4

Kiekvienas galēs pripażinti, kad šitie reikalavimai yra labai tinkami. Kad mażiau uż juos negalima reikalauti iš tų, kuriuos jis lavina delei ateities, būti pasaulio teisējais: o vienok visos trys iš tų ypatybių, kurias pranašas mini, yra sutrauktos į vieną żodį, o tas żodis yra Meilē. Ji reikalauja kad mes teisingai apsieitume su savo artymais, su broliais, su šeimynomis, su savim; kad pasistengtume auginti savyje įvertinimą teisių, kurios priguli kitiems — jų kūniškas teises, jų morales teises, jų laisvumą; ir kad įvertindami tuos dalykus, jokiu būdu nesistengtume jų użsiginti, arba kliūtis daryti jų veikimams. Z. ’02-172. R3020:6

Brangus mokytiniai Kristaus, kokią palaimintą privilegiją suteikē mums Dievas, kad galime būti maldoje neperstojančiais: galime visada melstis — kelti augštyn prie Dievo savo mintis ir savo širdis, bile kada, ir bile kurioje vietoje, ir taip darant kas diena ir kas valanda pripażinti kad Tēvas mūsų brangaus Viešpaties Jēzaus, visuomet gyvena su mumis. O tada, kaip jau atlikome savo dienišką pareigą, po Jo apveizda ir vadovyste, arba bile kokiu laiku kada mūsų siela pamato reikalą, kiek brangi yra ta privilegija, įeiti į savo kambarį, ir ten, po Dievo akių, palengvinti sunkumą savo širdies. Z. ’95-215. R1866:1

Galime kas dieną ir kas valandą użlaikyti save meilēje Dievo, per paklusnumą ir augimą meilēje ir per użlaikymą teisybēs principų. Privalome linksmintis iš kiekvieno patyrimo mūsų gyvenime: linksmintis iš mēginimų, prisigavimų, ir tt., taip kaip ir iš patinkamų aplinkybių, jeigu tik Dievas, per tokius ar per kitokius atsitikimus, leidżia mums aiškiau pamatyti ko dar trūksta ir tikriau suprasti ką reiškia tobulasis laisvēs ir meilēs įstatymas, kurį jis įstatē ir reikalauja kad mes iš visos širdies pildytume. Z. ’02-173. R3021:6

Tegul visi, kurie nori pasekmingai ir gerai bēgti šį bēgimą, daboja savo uolumą ir darbštumą Viešpaties darbe. Jei pakasame nors vieną arba visus savo gabumus po svietiškų rūpesčių naštų arba sunkenybių, kurias galētume išvengti ir prašalinti; nes jei pakasame juos po svietiško godumo dēl saves ar dēl savo giminių neżiūrint to kaip tai būtų atlikta — ar per eikvojimą mūsų pašvęsto laiko ant pasaulinio mokslo, filozofijos, muzikos, ar kokio kito użsiēmimo: politikos ar pasilinksminimų, arba pasipūtusio pasiaugštinimo ir norų — tada kaipo neištikimi tarnai, mes ankščiau ar vēliau išeisime laukan į tamsybes. Z. ’91-9. R1282:5

Krikščionis turi garbingą privilegiją tyrinējime Dievo Żodżių, vienok daugel tyrinējimo liekta sueikvota benaudos ir be tikslo. Tyrinējimas pagal kuri nēra pasielgiama, yra piktesnis uż taip sau laiko praleidimą. Dievo żmones turētų panaudoti kiekvieną tinkamą progą įgijimui pażinties apie Dievišką planą — nors ir tai kaštuotų jiems pasiaukavimą; bet Dievo vaikas tur ypatingai dabotis kad tas ką jis aukauja, būtų jo paties parankumai ir smagumai, o ne daugiausia smagumai ir parankumai kitų. Jeigu Biblijos tyrinējimas yra atliktas vientik kitų išlaidomis, tai toks darbas greičiau bus saumylumo išrodymu, negu tikro gyvenimo sulyg Viešpaties meilingos dvasios. Z. ’99-156. R2488:3

Be mēginimų negalima pilnai išvystyti tinkamo charakterio. Jis yra kaipo koksai augmuo: iš pirmo labai minkštas, ir reikalauja gausios šviesos, paeinančios iš meilēs Dievo: dażnai atkartoto laistymo lašais Dieviškos malonēs: daug ravējimo ir apdirbimo, ateinančio per pażinimą jo charakteriaus, kaipo gero pamato tikējimui ir paskatinimo ant paklusnumo; o tuomet kaip jis taps taip išvystytas, tinkamose ir prilankiose aplinkybēse, jis bus gatavas apgenējimui per ranka disciplinos, ir bus gana gabus pakelti kiek sunkenybių. O išpalengvo, tam charakteriui besivystant sau stiprybę, bandymai, kurie ant jo użeina, pagelbsta išvystyti jam daugiau ir daugiau jiegų, skaistumo ir malonēs, iki jis bus pilnai nutvirtintas, išvystytas, pamatuotas, ir per kentējimus ištobulintas charakteris. Z. ’95-107. R1807:4

Kryżiaus nešimas yra kietai sujungtas su save-użsigynimu, vienok galime użtēmyti juose skirtumą. Save-użsigynimas reiškia ypatingai neveiklų paklusnumą ir kantrybę Dievo tarnyboje; o kryżiaus nešimas yra ypatingai sujungtas su veiklumu Viešpaties tarnyboje; o toks darbštumas yra priešingas mūsų prigimtiems palinkimams. Ištikimumas save-użsigynime reiškia drąsą ir uolumą; kryżiausnešimas reiškia pergalējimą. Mūsų save-użsigynimai gali būti pergalingi širdyse mūsų, taip kad kiti negalēs nieko apie tai żinoti: ir jeigu norime turēti Dievo malonių gausumą, tada kiti ir neprivalo nieko żinoti apie mūsų širdies pergalējimus. Vienok mūsų kryżiausnešimą gal matyti, nors išdalies, tie, kurie vaikščioja tuo pačiu "siauru keliu." Z. ’00-118. R2616:2

Atrodo kad mūsų priešas kartais bando mums atimtį drąsą, paduodamas mintis kad mūsų mēginimai ir vargai, kurie atsitinka ant to "siaurojo" pasiaukayimo kelio vistiek bus be jokios naudos, ir patardamas mums verčiau pasiduoti. . . . O ką turime daryti tokiame atsitikime? Turime pasekti mūsų Viešpaties paliktą pavyzdį, ir jieškoti veido dangiško Tēvo, turime būti rūpestingi apie tai ar mūsų geriausios pastangos yra sutikmēje su juo, rūpintis kad gautume kokį nors użtikrinimą kad pakolei svietas mūsų nekenčia ir kalba visokį piktą apie mus meluodamas, mes vistiek esame nuo Dievo pagirti; ir stengiamēs įgyti kokį naują użtikrinimą apie tai ar mes patinkame Dievui, ar leis jis mums dalyvauti pirmame prisikēlime ir įsigyti amżinąjį gyvenimą. Z. ’01-79. R2774:6

Kartais gali atrodyti kad turime susidurančias pareigas, nors tikrenybēje taip nēra. Pirmiausia krikščionio pareiga, yra nuoširdus pripażinimas savo Sutvertojaus ir Viešpaties visuose savo keliuose. Jo antra pareiga, jeigu jis yra vyras ir vaikų tēvas, yra link jo moteries ir vaikų; arba vēl jeigu ji yra moteris ir motina vaikų, jos pareiga yra link savo vyro ir vaikų. Apsivedimo sutartįs, dieviškai parūpinta, yra kaipo pirmas użstatas ant kiekvieno vyro ir kiekvienos żmonos laiko, — pareikalavimas šito użstato privalo būti priderančiai użganēdintas pirma ne kaip galima ką daryti del kitų. Z. ’99-155. R2488:3

Kadangi teisybē yra pirmiausia ypatybē meilēs prisakymuose, tai tuomi dar neużsibaigia jos reikalavimai: ji reikalauja pralenkti tikrą teisingumą, meilē verčia mus panaudoti pagailą ir atleidimą. Ir tokiu būdu panaudodami pagailą, mes kopijuojame dievišką meilę.... Todel išeina, kad kuomet mes turime kokį nors reikalą su kitais, kurie lygiai kaip ir mes yra nupuolę ir netobuli, turime atsiminti šitą ypatybę, ir būti netiktai teisingais prieš juos, bet būti ir susimilstančiais, duosningais, mandagiais, net ir prie nedēkingūjų, — idant per tai galētume būti vaikais Tēvo mūsų, kursai yra danguje. Z. ’02-171. R3020:6

Mūsų Viešpats użtikrina mūs, kad jei svarbiausios mūsų širdies, mintys bus link jo tarnybos ir pirmyn stūmimo tiesos ir pasistengimo laimēti tą karaliją, kurią Dievas pażadējo jį mylintiems, tada neturēsime nešioti savyje nuvarginantį rūpestį apie ateitį. Kaipo jo mokintiniai, mes turēsime kasdien użtektinai mēginimų ir vargų, ir kasdien mums reikēs pasiremti ant mūsų mylimojo Jaunikio rankų, jei stengsimēs vaikščioti tuo siauru keliu. Kiekviena diena turēs sau użtektinai piktumo: ir ačiu Dievui uż tą kad jis yra pażadējęs jog kas dieną jo malonē bus mums użtektina. Z. ’98-44. R2260:4

Gavējimas yra ypatingai patartinas Dievo żmonēms tokiame laike, kuomet jie pasijunta kad jiems trūksta, dvasiškumo, ir kuomet jie įpuola į sunkius gundymus, paeinančius nuo svieto, kūno ir velnio; nes kūniško gaivumo ir jiegos sumażinimu, sveikam ir daug kraujo turinčiam żmogui gali būti pagelbēta suvaldyti save į visas puses. Tikime kad daugeliems Krikščionims būtų pagelbēta retkarčiais papasnikaujant, — kaip kada prastesnis valgis, jei negalima visiškai użsiturēti. Bet gavējimas, kurį matytų ir apie kurį żinotų żmones, arba kuris būtų palaikytas mūsų mintyse kaipo żenklas apgailestavimo saves, ištikro būtų įżeidingu, ir nuvestų żmogų prie dvasiško pasididżiavimo ir veidmainystēs, kuri dikčiai persvertų pasnikavimo naudą ir tuomi żmogus negalētų turēti jokios naudos iš gavējimo. Z. ’98-45. R2260:5

Neużtenka to, kad visokią nuodēmę pripażįstame uż piktą ir kad priżadame kariauti prieš ją delto kad jį Viešpaties użdrausta ir smerkiama; bet mes turime teiposgi pasistengti ir bandyti išravēti iš savo širdies visą palinkimą ir visą geidimą viso kas negal būti tikrai Dievo pagirtas. Kokį šveitimą mūsų gyvenimo ir mūsų širdies tai reiškia, o ypatingai šveitimą minčių daugeliui, kurie vadinasi Kristaus vardu! Daugel tų, kurie neużtēmyja šitą dalyką jaučiasi nuolatai apsēsti gundymų, kadangi jie, išviršaus vengdami didżias nedorybes, slaptai użlaiko savyje simpatiją prie smerkiamų daiktų, — ir geidżia juos turēti jeigu tik jiems nebūtų użdrausta. Z. ’99-140. R2480:5

Ištikimi pergalētojai saugojas ir użlaiko savo rūbus nesuteptus su svietu. ... "Jie nēra subiaurinę savo rubus," jie "użlaikē savo rūbus nesuteptus su svietu." Jie neleido nuodēmei save suteršti ir atskirti juos nuo Viešpaties, bet tuojaus bēgo prie jo ir apturējo tą bran­gų kraują, kuris nuvalo visus susitepimus. Jie taip nuoširdżiai priešinas nuodēmei ir taip uoliai stengias palaikyti savo rūbus nesuteptus, kad Priešininkas negauna prisikabinti prie jų — "piktasis jų neużgauna." Tai vislab parodo pilną savo valios atidavimą po Kristaus valia — jie yra "numirę su juo," ir todel negali noringai papildyti nuodēmēs. Z. ’97-161. R2161:1

Šitas yra vienatinas pritinkamas pasielgimas sutvērimų po akių savo Sutvertojaus — Autoriaus ir Tvērējo bei mūsų esybēs Użlaikytojo ir visų erdvių Viešpaties. Todel kada jis kalba, mūsų ausys turi su godone klausytis jo balso, ir su godonę priimti kiekvieną jiegą kuri traukia mūs prie jo. Mūsų saugumas, mūsų laimē, ir ta charakterio grażybē, kuri verčia mūs prie meilēs ir dēkingumo, ir kuri greitai priima ir išmintingai panaudoja visokį gerą patarimą bei auga żinojime ir išmintyje: tas viskas remiasi ypatingai ant mūsų augščiausio Dievo garbinimo. Ir todel Dievas nori auginti mumyse ir ištobulinti tokį tinkamą, sūnišką godojimą, kokis tikrai priguli jo vardui. Z. ’96-155. R2002:3

Ateidami pas Dievą, neturime bijotis kad jis yra perdaug użsiēmes kitais, svarbesniais dalykais, arba vēl kad mes nuvarginsime jį nuolatos ateidami pas jį su mażą svarbą turinčiais dalykais. Mūsų Viešpats pasakē šį prilyginimą, apie nelaimingąją našlę, kuri buvo išklausyta tik delto, kad buvo nelaiminga, tuo ypatingu tikslu, kad mūs padrąsintų tame dalyke. Taip darydami mes aiškiai parodome uolumą savo geismų ir savo tikējimo, idant mūsų maldos būtų atsakytos, jei tik mes neapalpstame delei tikējimo ir uolumo stokos, tada kaip atsakymas użtrunka, ir dażnai jis turi użtrūkti, nes laikas yra svarbus elementas visuose Dievo darbuose. Z. ’95-214. R1865:4

Toks pasielgimo būdas yra būtinai reikalingas tiems, kurie nori gauti iš augšto pareinančiąją išmintį. Nusiżeminime jie tur pripażinti savo negales ir išminties stoką, nes kitaip jie negalēs gauti taip liuosai ir širdingai tą išminti kurią Dievui pasimēgo duoti šiame laike, vientik tiems, kurių širdys yra gatavos ją priimti. Ir bus taipgi aišku, kad šitoks dvasios nusiżeminimas yra reikalingas kaipo pamatas dvasei sveiko proto — nes kas kitas gal mąstyti teisingai, protingai, beskirtingai, jei ne tas, kuris pirmiausiai turi nusiżeminimo pilną pobūdį? Todel mes visi turime ant to sutikti, kad nnsiżeminimas yra pradinis elementas pobūdyje ir mintyje Kristaus. Z. ’00-68. R2585:5