Jei būsime Dievui pašvęsti Tiesą, jei mūsų valia bus numirus, ir būsime pilnai priēmę  Dievo valią į vietą  savo valios, żodżiuose, darbuose ir mintyse, tas reiškia kad jau išpildome Dievo norą ir galime tikētis atsiekti tą augtštą ir brangų laimējimą, kurį gaus “pergalētojai.”  Jei taip darome, tada tikrai laimēsime, nors ir mūsų proga skelbti Evangeliją ir duoti ubagams arba kentēti ir mirti uż Teisybę būtų mums atimta.  Patēmykime gerai ką sako Šventas Raštas apie tą dalyką:—”Ta yra Dievo valia (liečianti jus), jūsų pašventimas.”  Neleiskime niekam aptamsinti arba aptemdyti šia tiesa, neleiskime nē jokios tiesos sumaišyti su melais.  Leiskime tiesai valdyti mūsų gyvenimaą, ir jeigu tikrai priēmēm Dievo valią, vietoje savo valios, mūsų takas bus labai aiškus; tie dalykai yra svarbus ir reikalingi. Z.'99-4 R2412:2

Jei būsi ištikimas (Kristaus mokyklos) mokinys, greit pastebēsi, kad tobulasis laisvēs įstatymas, Kristaus įstatymas, pertiria visas mintis ir širdies użmanymus ir mokina, kad nekęsdami nuodemēs, neturime nekęsti nē vieną nusidējēlį, bet leisti Dievo meilei tobulintis mūsų  širdyse.  Jeigu atjaučiame savo širdyje nors mażiausią kartumo jausmą priešais savo persekiotojų ir apšmeiżējų, turime kovoti prieš ją; nes taip darydami gausime tikrą pergalējimą, ir visas mūsų gyvenimas bus patinkames ir sutinkąs su įstatymais Didżiojo Mokytojo, kursai pasakē: “Mylēkite neprietelius savo.  Melskite uż tuos kurie neteisingai jus naudoja ir persekioja.  Laiminkite ir neįżeiskite.” Z.'99-5 R2412:5

Żmogus, kursai visai palaidojo savo valią po Dievo valios, tas niekad nesijaus epsivylēs; bet savo tikējimu matys visuose gyvenimo reikalouse Dievo patvakrymą ir jo apveizdą, ir visada girdēs Dievo balsą tariantį jam palinksminančius żodżius, įtikranačius kad “visi daiktai išvien veikia ant labo tų kurie myli Dievą, kurie pavadinti pagal jo paskyrima.”  Jei kanriai, nesiskųdami ir nemurmēdami, bet su “linksmybe” priimame visokius nuo šētono, nuo svieto ir nuo kūno paeinančius prieštaravimus, kaipo dalį mēginimų ir disciplinos, kurią paskyrē mums visų-išmintingiausias ir visų-meilingiausias Viešpats; jei turime tokius żenkįus, tai turime liūdijamą kad mūsų širdis lavinas ir eina prie tobulybēs. Z.'99-6 R2412:6

Bażnyčia šiame laike yra pašaukta kad šviestų, ir taip darydama użtrauktuuu ant saves persekiojimą ir kentētų  uż teisybę, ir auklētų savyje kantrumą, brolišką mandagumą, pasigailējimą ir meię link persecutorų ir link visų żmonių.  Todel visi, kurie mato tą laimējimą Dievo garbēs šviesoje, kuri šviečia nuo mūsų Viešpaties Jezaus Kristaus veido, tokie tegul bus ištikimi dangiškojo Tēvo sąlygoms, kurias rodo mums mūsų pašaukimas, tarnyba, ir kiti dalykai.  Visi atkeipkime domę į tą tarnybą, kurią jis pats mums suteikē, ir nenusilpnēkime, neprażudykime drąsos, nepaisykime ar żmones klausosi arba nenori klausytis, neatbokime to kad jie mano ir kalba piktai apie mus; atsiminkime kad pabaigę savo mēginimą, tada kaip Dievas surinks savo żemčiūgus, turēsime išduoti jam atskaitą. Z.'99-10,11 R2415:3,6

Atsiminkime kad pormiausias dalykas del kurio Dievas priima mus, yra ištikmas paklusnumas jo Żodżiui ir išrodymas meilēs ir tikējimo į jį.  Atsiminkime ir tą kad antras tinkamas dalykas, kurio jis reikalauja, yra brolių mylējimas: buvimas pasirengusiu tarnauti, gerai daryti ir kentēti, net numirti uż tuos, kurie yra tikrai, ir iš tiesos, pasišventusiais Dievo vaikais, kurie stengias vaikščioti jo keliais. Z.'99-11 R2415:6

Ne mūsų dalykas yra skirti ir tvarkyti mēginimus ir vargus, kurie ant mūsų ateina.  Mūsų dalykas yra atsakančiai ir visiškai pasišvęsti Dievui ir palikti tegul jis sprendżia kiek didelių vargų ir mēginimų mums reikia, ir kiek daug turime paaukauti eidami tuo keliu, kurįomi jis veda mus.  Neabejotina kad Viešpats mato, kad nekuriems reikia daug didesnų vargų uż  kitus, jisżino kad nekuriems jų mēginimas reikalaus didelio pasiaukavimo, pakol kitiems, kurie labiau myli Dievą ir jo tarnybą, jų paaukavimas atrodys jiems taip mażas ir tikrai toks, kokiu vadina jį Apaštalas: “vargas, kurs yra lengvas ir trumpas gamina mumyse kilniausią amżiną, visa perviršijančią garbę.” Z.'99-13 R2416:5

 Atsiminkime, kad norēdami būti tikrais Jezaus pasekējais, turime sekti jo pēdų atspaudomis — kiek galint pasistengti daryti tą ką jis darytų jei būtų šiandie su mumis  — mokindamiesi iš to, ką jis kalbējo ir ką darē, ir iš to ką jis per savo Apaštalus prisakē mums daryti, aiškindamas mums jo draugystēs ir jo kentējimų kelius ir rodydamas mums tą kelią, kuris veda į garbę ir dalininkystę jo Karalijoje. Z.'99-14,15 R2418:1

Dievo Bażnyčia, tasai vienatinas Dievo vaikų susirinkimas, esantis Kristaus kūnu, kuriam gerai pritinka Kristaus Bażny. Čios vardas, yra visai neżymus, palyginamai mażas ir nebagotas pasaulio turtais; delto pasaulis arba svietas visai jo nepażįsta ir nepripażįsta.  Bażnyčia nēra żmonių suorganizuota nē żmonių valdoma; jos nariai nēra įrašyti żemiškose knygose, bet denguje prirašyti.  (Ebr. 12: 23.)  Jos Galva ir Vyskupas yra jos Viešpats, jos įstatymai yra Jo Żodis: ji turi tik vieną Viešpatį, vieną Tikējimą, vieną, Krikštą; ji yra pastatyta ant liūdijimuuu šventuuu apaštaluuu ir pranašuuu, pats Jēzus yra jos svarbiausias kampinis akmuo. Z.'99-37 R2429:1

 Z.'00-230 R2672:5

Tokį liūdijamą  tur turēti (kiek galima) visi Viešpaties Jēzaus pasekējai: jų kalba privalo būti meilinga ir tvarkinga, ir tur išeiti iš širdies, pilnos meilingos simpatijos link Tiesos ir link vių jos jieškančų.  Jųżodżiai visuomet tur pasilikti proto ir teisybēs rūbeżiuose, ir grieštai sutikti su Dievo Żodżiu.  Jų gyvenimas ir pasielgimai tur būti gyvais laiškais, sutinkančiais su Šventu Raštu, taip, kad ir patys mūsų priešai imtų stebētis ir pripażinti, kad tie żmones buvo pas Jezų ir išmoko iš jo. Z. ‘99-53.

Kol mūsų širdis (protas arba valia) bus šventa ir sutinkanti su Dievu ir su jo teisybe; kitaip sakant, kol pasilieka mumyse atgimimo sēkla, būtent šventumo dvase, tol mūsų naujasis (atnaujintasai) protas negalēs pritarti nuodēmei, bet bus jai priešingas.  Nors mes kovojame ir stengiamēs nugalēti nupuolusio ir nusilpnējusio kūno palinkimus ir norus, vienok mes, kaipo “Nauji Sutvērimai,” esame atskirti ir neprigulinti prie kūno silpnybēs ir netobulybēs nēra priskaitytos Naujiems Sutvērimams Kristuje Jēzuje, bet yra paskaitytos kaipo pridengtos ir paslēptos po nuopelnu Viešpaties atpirkimo aukos. Z.'99-58 R2440:4

Tikrieji Kristaus mokytiniai, kurie klauso Vyriausio Mokytojo żodżiams, ir stengias visokiu būdu būti jo mokytiniais yra paliuosuoti netik nuo niektikystēs ir neżinojimo, bet yra išvalnyti nuo tarnavimo nuodēmei ir gauna tikrą supratimą patys apie savo prigimtas silpnybes ir sutepimus ir yra pripildyti dievišku protu, kuris išreikštas Tiesos Żodżiuose.  Todel jų laisvē parneša palaimą vietoje įżeidimo; nusiżeminimą vietoje pasipūtimo; kantrumą vietoj rūstavimo; geradējystę ir labdaringumą vietoje nedorumo ir saumylystēs: linksmybę ir  ramybę vietoje neużsiganēdinimo ir neapkentimo dvasios.  Teisybē kad tik pats Sūnus padarys mus visai valnus. Z.'99-57 R2440:2

Jeigu kas użklaustų, kaip tai galētų būti kad šētonas użsiimtų kokį nors gerą darbą?  Mes atsakome, kad taip darydamas mūsų Priešas apsirēdo šviesybēs ir mielaširdystēs angelo rūbais, ne tuo tikslu, kad nuvedus mus prie Jezaus—Svieto Šviesybēs—prie nešimo Jo kryżiaus—prie Šventojo Rašto arba Biblijos — bet jo tikslas yra nuvesti mus šalin nuo tų daiktų, prie kitokios išganymo vilties, prie kito mokytojo, kad suklaidinus, jei galima, pačius išrinktuosius.  Ir atsiminkime, kad Dievo Żodis skelbia kad tame laike, kada tokie dalykai dēsis, kad šētonas išvarys šētoną ir gydys ligas, tai bus tikrużenklu kad jau dreba ir griūna jo sostas, ir supraskime, kad tai bus paskiausios pastangos prigautiżmones. Z.'99-62 R2669:6

Paturęs Krikščionis, turēdamas aiškų supratimą ir Dievo įstatymo įvertinimą , pamatys, kad neapykanta Dievo akyvaizdoje reiškia żmogżudystę, apšmeiżimas reiškia slaptą nużudymą, o panaikinimas gero savo artymo vardo —apiplēšimą ir vagystę.  Ir jei tokie dalykai atsitinka Dievo bażnyčioje, kuri vadinas Dievo żmonių susirinkimu, tai jie yra dvigubai pikti ir reiškia tikrą nużudymą ir apiplēšsimą Kristaus brolio.  Jezaus paliktą taisyklę “Neapkalbēk nē jokio żmogaus”, galime atmainyti tik tokiame atsitikime kur būtinai ir neišvengiamai reikia apreikšti piktą  — kur pikto apreiškimas pasirodo priešingas mūsų norui, bet apreiškiamas del būtino reikalo — apreiškiamas del labo kitų, kurie galētų  įIżeisti neturēdami tokios informacijos.  Z.'99-71 R2444:6; R2445:1

Tarnaudami kitiems turime atsiminti kadżmones reikalauja netiktai pinigų, bet tokie, kuriems pinigų nereikia, reikalauja mūsų meilēs ir sąjausmo.  Mūsų Viešpats buvo vienas iš tokių: jo meilēs pilnoji širdis rado mażai użuojautos mintyse nupuolusiosżmonijos, net tuose, kurie buvo prakilniausiais, kaip antai apaštalais jo.  Matytis kad Marija mylējo jį su gilią meilę ir atsidavimu jam, o tai buvo jam kaipo koks saldus kvapas, atgaivinimas, pastiprinimas, ir balsamas; ir matytis kad ji daugiau uż kitus suprato ilgumą ir platumą  mūsų Viešpaties charakteriaus.  Ji mylēdavo sēdēti pas jo kojas ir mokintis iš jo laikydama tai uż dżiaugsma ir garbe, ir visokiu būdu ji stengēsi išrodyti jam savo meile ir atsidavimą. Z.'99-77 R2448:3

Norēdami būti pripildyti šventos Dvasios turime , išvaryti iš savęs saunoringumą ir pripildyti save tikējimu ir paklusnumu.  Nors ir mūsų paklusnumas negali pasirodyti kitaip, kaip tik per mūsų kasdieninį giveną, vienok jis rieškia  paklusnumą użmanymuose, valioje ir širdyje tokio paklusnumo Dievas reikalauja iš savo pasišventusų żmonių.  Todel nekurie, kurių širdis yura tikrai ištikima Dievui, bus jam patinkami, neżiūrint to kad tie patys broliai nebus patinkami visiems broliams, su kuriais jie susieina; pakol kiti, “augštoje garbēje laikomiżmonyse,” del jų išviršaus apreikšto padorumo, gali būti “biaurybēmis” Dievo akyvaizdoje, delto kad jų širdis buvo šalta ir neištikima.  Vienok tad, kursai turi naują viltį ir naują dvasę,  stengsis šveisti patsai save, netiktai savo mintyse, bet’ z’odżiuose ir darbuose ir visuose gyvenimo reikaluose, iš vidaus ir iš viršaus. Z.'99-92 R2456:2

Šita ramybē nereiškia pasaulinę arba taiką, nē beskirtingumą, tinge Jimą, save teisinimą, ar kitokią likimo skirtą ramybę: tai tikra Kristaus ramybe; nes Kristus pats pasakē; “savo ramybę duodu jums.”  Żfiredamp į mūsų Viešpatį galime pastebēti kad visokiose aplinkybēse jis turējo Dievo ramybę.  Kas turi tokią ramybę tas pilnai nusitiki ant Dievo išminties, meilēs ir teisingumo bei galybēs, ir atsimena meilingų Dievo priżadų, kokius jus davē savo vaikams,—kad niekas nē jokiu būdu negalēs įżeisti ištikimųjų Jezaus pasekējų, ir kad visi daiktai veiks išvien ant labo tų, kurie myli Dievą.  Per tikējimą šita ramybē priima viską ką Dievo apveizda daleid żia użeiti ant jos ir pilname nusitikējime gali matyti kad po verksmo ateina dżiaugsmas, kurį priżadējo Viešpats, kurį jau dabar ragaujame turēdami ramybę ir dżiaugsma. Z.'99-95 R2456:6

Tikras Krikščionis netur būti “perdrąsus” nē prieštaraująs; bet atpenč: jo pasišventimas ir atsidavimas Dievui, prilyginimo prasmēje, atkirto jam galvą.  Jis prażudē savo galvą, išsiżadējo savo valios ir savo dalykų, ir pasiżadējo būti Kristaus kūno nariu; nuo tos valandos jis visai pasidavē save po Jezaus, kursai yra jo Galva, kontrole. . . . Todel tikras Krikščionis visuose gyvenimo reikalouse, kaip laiminguose taip ir sunkiuose ir mēginančiuose, yra paduotas jo Galvai ir reikalauja jo vadovystēs, reikalauja kad Jēzus pamokintų jį ką sakyti ir ką daryti ir kaip valdyti visas savo mintis, kad jos būtų sutikmēje su Dievo ir Kristaus valia. Z.'99-102 R2461:1

Turbūt jokia kita lekcija nebus taip reikalinga Viešpaties pasekējams, kaip ta, kad jie su mielu noru gertų tą kieliką kurį dangiškasis Tēvas pripylē jiems, pripażindami, kad pats Tēvas valdo ir tvarko visus mūsų reikalus, delto kad mes esame jo, esame nariais to, kurį jis pats patepē. Z.'99-118; Z.'01-91 R2468:6; R2780:5

Kaip tikrojo vynmedżio geriausios šakos, kurios neša vaisių reikalauja apgenējimo, taip ir tie, kurie yra ištikimi ir uolūs Dievo vaikai, reikalauja jo disciplinos ir aapveizdos; nes jei būtų kitaip, tai jie pradūtų auginti tik savo kamieną (medį) ir nebeneštu gausingo vaisiaus.  Tiras Dievo vaikas, kursai visiškai paskandino savo valią Dievo valioje, nebus nē papiktintas nē nugąsdintas tokiu apgenējimu.  Būdamas tokiose aplinkybēse, jis gauna pamatyti savo neišmanymą ir išmoksta nusitikēti ant didżiojo Vynininko išminties.  Jeigu Dievo apveizda kokiu nors būdu sustabdo jo planus, tai jis linksmai priima tokią Dievo apveizdą; nes tikraiżino, kad Dievo valia ir Dievo kelias yra geriausias, ir kad visi daiktai yra skirti mūsų laimei. Z.'99-109 R2465:3

Mūsų Viešpaties ištikimumas Tiesai buvo prieżastimi persekiojimų, kurie atējo ant jo nuo tų, kuriuos buvo apjakinęs didysis Priešas.  Jo Tieso liūdijimas kaštavo jam jo gyvybę ir iš jo gyvybēs, kurią jis atidavē Tiesos apgynimui, susidaro atpirkimo mokesnis.  Panašiai visi Viešpaties pasekējai turi išduoti liūdijimą Tiesai ir kalbēti apie Dievo teisingąjį charakterį bei jo planą.  Tokis Tiesos liūdijimas kaštuos visiems tikriesiems Jezaus pasekējams jų gyvybes; jie turēs statyti save kaipo gyvas, šventas ir Dievui patinkamas aukas per Kristų Jezų.  Tegul kiekvienas, kuris turi vilties būti su Gyvenimo Kunigaikščiu jo karalijoje, liūdija apie Tiesą, tegul išpażįsta gerą išpażinimą  apie Dievo karaliją ir teapsako jos pamatus ir jos įsteigimą garbēje. Z.'99-123 R2471:6

Jeigu kartais atsitinka taip, kad pasijuntame jog jau einame netikru keliu, kuris neveda į atlyginimą, tadażinokime kad prisigausime, kaip Viešpats iš anksto yra pasakęs.  Bet kartais Dievas użleidżia ant mūsų tokius atsitikimus, kad suminkštinus mūsų širdis ir padarius mus tinkamais priimti palaimas, tokias kaip Dievui patinkamą nuolankumą didesnį uolumą, apsisaugojimą, ir ištikimumą ateityje.  Taigi matome kad ir nekurios gyvenime padarytos klaidos gali patapti laiptais, kuriais lipdami mes pasieksime auctionįmalonēs ir tiesos laipsnį. Z.'03-217 R3223:5

“Tikējimas” yra gimingas meilei, simpatijai, besirūpinimui ir pasistengimui šelpti kitus, ypatingai tikējimo šeimyna.  Tikējimu mes matome mūsų Viešpaties sąjausmingąjį būdą, matome kaip jis rūpinos apie kituuu gerovę net ir tuomet, kaip buvo apimtas kančių!  Jo kančios nekenkē jam mąstyti apie savo motiną ir pasirūpinti apie jos gerbuvį ir palinksminimą. . . . Matome kad Jonas tapo paskirtas jos aprūpintoju: beabejonēs jis buvo išrinktas tai reikmēnei del jo meilingo ir prilankaus ūpo; antra prieżastis buvo jo uolumas ir noras tarnauti Dievui ir Jo Tiesai; o trečioji buvo jo drąsa kurią jis išrodē besiverżdamas ir bebūdamas arti savo mirštančio Viešpaties, jo paskutinēse gyvenimo valandose, taip darydamas jis rizikavo savo gyvybę.  Żinokite, kad tokie character żenklai yra Dievui patinkami; jei turime jų pradżią tai auklēkime ir lavinkime juos, ir atatinkamu laiku gausime progą tarnauti savo Viešpačiui. Z.'99-127 R2474:6

Susisiekimas su Dievu per maldas atneša didesnį nusitikējimą ant jo apveizdos ir patvarkymo mūsų reikalų; didesnį tikējimą į visus kilniausius ir brangiausius pażadējimus, kokius jo Żodis patiekai; didesnį pripażinimą jo vadovystēs, kaip praeityje, taip ir šiame laike; didesnę meilę link visų Kristaus brolių ir didesnį norą rūpintis apie jų gerovę ir jų dvasišką priekynżengimą.  Todel malda yra kietai ir tikrai sujungta su pażanga dvasiškuose dalykuose, su auginimu Dvasios vaisių, patinkamų, Dievui, broliams, ir visiems żmonēms. Z.'00-268 R2692:1

Čionai paduotos mintys sutinka sużodżiais Apaštalo Povilo, kur jis vienoj vietoj pasakē kad nē svietas nē broliai negalējo jį teisti — kad tik vienas Dievas kursai skaito širdis ir pażįsta visas aplinkybes ir bandymus ir silpnybes, prieš kurias mes kariaujame, galējo teisingai teisti jį.  Toliau jis pasakē: “Aš nē pats saves negaliu teisti.” (1 Kor. 4: 3)  Geriausia yra nesmerkti kitų, kurie, kaip Dievo vaikai, stengias sążiningai elgtis; nē patys save neturime smerkti, jei esame tokiose aplinkybēse.  Tik privalo pasistengti bēgti pirmyn dieną po  dienos ir uoliai pasistengti išauklēti savyje dangiškas doras bei ištikimai tarnauti mūsų Viešpačiui.  Darbo sekmes reikia palikti Dievożinioje. Z.'99-139 R2480:2

Visi pergalētojai tur darbais įrodyti savo visišką pasišventimą Dievui, net tokį, kuris yra gatavas, reikalui priējus, aukauti savo meilę ir draugystę bei pagyrimą, kad pasilikti Dievo meilēje ir malonēje.  Mes tikime, kad šitas mēginimas ateis ant Dievui passiveųsių żmonių juo toliau to labiau, ir visi turētume atsiminti kad tai yra vienas iš mus mēginančIų elementų, ir tai żinodami, nustatykime savo mintis ant dangiškų dalykų, ir marinkime visus palinkimus prie żemiškų dalykų, ir viską, kas priešinga mūsų Viešpačiui, jo tarnybai, ir t. t. Z.'99-140 R2480:6

Visi nēra taip atsiżymēję ir negali turēti tiek daug regējimų, apreiškimų, ir jų išaiškinimų, kiek turējo Danielius; bet visi gali turēti tą pačą teisybēs principams atsidavimo dvasę; o tokie pasišventę Krikščionys bus pamażu mēginami ir per Dievo apveizda vedami siauru keliu, ant tiek, ant kiek jie pasistengs vaikščioti pēdomis to, kuris paliko mums pavyzdį, kursai yra mūsų Danielius, mūsų Vadas, mūsų Viešpats Jezus.  Todel visi, kurie kalba apie Kristų, tegul atsiskiria nuo pikto; visi pasilikime ištikimi ir turēkime tiek drąsos kiek turējo Danielius. Z.'99-167 R2494:4

 Mūsų użduotis yra netiktai ištirti kas Dievui patinka, bet apsvarstyti visas aplinkybes ir dalykus ir pasistengti pasielgti nuosaikiai, kad mūsų gyvenimas primiausiai būtų patinkamas Dievųi, o antra, kad iš mūsų atsirastų labai mażai vargo ir nepatogumo arba nemalonumo kitiems; o taip darydami drą siai nusitikēkime ant Dievo vadovystēs — išminties ir apveizdos. Z.'99-166,167 R2493:3,6

Kurtais Dievo apveizda daleidżia ant mūsų nevienodas aplinkybes, ir Dievo vaikai niekados neprivalo patys paskirti laiką ir sakyti, kad tame laike tur ateiti jų išgelbējimas, arba vēl paskirti laiką kada Dievas gal paduoti juos visai po valios jų neprietelių ir neišrodyti jiems nē jokios malonēs.  Atsitinka kad kartais Dievo żmones, kurie yra surišti, ir neturi laisvēs apsakyti Tiesą, pasijunta kad jiems, lygiai kaip aniems trims Żydų jaunikaičiams, sudega jų ryšiai, ir paliuosuoja juos, ir patiekia jiems didesn’ e ’ progą liūdyti apie Dievo garbę.
    Mes patys negalime išspręsti arba paskirti sau Dievo apveizdą, bet privalome studijuoti ir stengtis apsipażinti su savo pareigoms ir ištikimai atlikti jas, neatsiżiūrint kokios būtų sekmēs; visouomet reikia pasitikēti Viešpačiu Dievu. Z.'99-171 R2496:3

Mes, kurie esame paskaityti “Naujais Sutvērimais” Kristuje, żinome kad esame mēginami (jei tik mūsų mēginimas prasidējo) ir turime pripażinti, kad pastosime stiprūs dvasiškai ir būsime sugebus “pergalēti” tik tada, jei mariname savo prigimtus kūno norus kaslink valgio, drabużio, apsiējimo, ir tt., strengiamēs išlavinti savyje użsigynimą arba išsiżadējimą mażiuose  gyvenimo reikaluose. Z.'99-172 R2496:6

Apaštalas šioje vietoje kalba apie šiuos, ugningų mèginimų, laikus, ir lygina širdingo Krikščionio tikējimą ir darbus prie namų, kurie pastatyti iš aukso, sidabro, ir brangių akmenų, ir aiškina, kad anos dienos ugnis, kuri bus šios gadynēs pabaigoje, perbandys kiekvieno żmogaus darbą koks jis yra, ir sudegins viską, kas nēra reikalinga tikējimo ir charakteriaus namuose.  Bet turime atsiminti, kad tokie lojališki charakteriai neišauga staigiai — keliose valandose ar dienose — kaip grybai; — charakteris yra auklējamas dalykas, kurį reikia auginti ir tvirtinti, kaip kokį aliejaus medį. Z.'99-171 R2496:5