Lai šitas tikras ir kietas bendravimas ir Kristaus draugystē teikia mums kiekvienam daugiau jo dvasios, taip kad svietas galētų użtēmyti ant müsų, kad mes “buvome su Jēzumi”; taigi kiekvieno malda tegul bus tokia:
    Jēzau būk su mumis tų,
    Būk paveikslu tu mūsų!
    Būk aiškiau mums matomas,
    Tikējime pażystamas;
    Būk brangesniu ir artesniu,
    Uż żemēs ryšius meilesniu.
Z.'95-75 R1789:5

Patēmyję kad keli iš pasišventusių leido aptamsinti savo protus kitais dalykais, ir atmetē “šią evangeliją”, norime atkreipti atidą ir patarti visiems evangelijos apsakytojams labai atsargiai dalinti Dievo Żodį, ir apeisti visokias temas, nesutinkančias su Šventu Raštu, nors jos ir butų labai įdomios kitiems, ir naudingos mūsų ateities gyvenimui, tada kaip turēsime pilną żinojimą.  Esame patēmyję, kad tie, kurie del kokios nors išvengiamos prieżasties nusikreipia nuo apsakymo tikrosios evangelijos, greit iškrypsta iš tikrojo kelio ir turi dideles kliūtis bēgime prie “augštojo pavadinimo laimējimo.” Z.'95-116 R1811:5

Iškilmingas dangaus skaistumas kaip dieną taip naktį privalo ištraukti iš mūsų godojimą ir garbinimą ir įkvēpti mūsų širdyse šventą ir pagarbos pilną atsidavimą.  Tegul jų tylus viekimas ir tobulas paklusnumas Dievo prisakymams ir šlovingas dangiškų pulkų żibējimas atspaudżia mumyse savo malonēs pilną lekciją darbštaus veikimo ir atlikimo savo darbo be trenksmo ir be braškējimo; ir lekciją tikro paklusnumo valiai to, kursai gerai daro visus daiktus, kursai yra perišmintingas paklysti ir pergeras būti nemaloniu; ir tegul mokina mus šviesti šviesą mūsų Viešpaties ant visų, kurie mato mus — rodyti jiems šviesą jo kursai mus apšvietē.  Z. ‘95-121. Z.'95-121 R1815:1

Dabar yra mēginamas jūsų tikējimas.  Ramesniame laike, kuomet malonēs saulē żibējo ant jūsų, jūs skubiai dējote pamatą żinojimui ir tiesai ir tvirtinote Krikščionio pobūdżio pagrindus.  Bet dabar esate pečiuje jūsų išmēginimui: todel pasišaukite pagelbon visą padrąsinimą; patvirtinkite savo kantrumą; nustatykite savo nervus ant nukentējimo; tvirtai laikykitēs prie savo vilties; atsiminkite ant żadējimų, jog jie jūsų yra; ir “nenustokite pasitikējimo, kurs turi didį użmokesnį.”  “Tylēdami ir laukdami jūs būsite tvirti.”  “Būk kantrus Viešpačiui Dievui ir lauk jo,” tada turēsi pergalējimą tikējime. Z.'95-135 R1823:4

Niekas neatneš krikščioniui didesnio nepasisekimo kovoje su savo priešais, kaip nesilaikymas prie tikējimo inkaros—pasiliuosavimas nors tik ant trumpos valandos.  Kursai taip daro nors ant trumpo laiko, patirs kad tuojau apima jį tamsybē: kad jis nebegali matyti dangiškojo Tēvo veido skaistybēs nes “be tikējimo negalima Dievui pamēgti,” o kada jis pradeda graibytis ir vēl jieškoti tos inkaros, tada tamsybēs jiegos użpuola jį labai smarkiai, įkvēpdamos jame baimę ir abējojimą, pasiremdamos paprastai jo kūno silpnybēmis; jis visados privalo atsiminti kad visos jo kūno silpnybēs tapo pridengtos Kristaus teisybēs rūbais.  Jei norime kad Dievo ramybē viešpatautų mūsų širdyse, turime nepaleisti tą inkarą, ir “nesiduoti šētono mirtinam prieštaravimui atimti mums drąsą.”  Mūsų  širdyje privalo visuomet būti tie żodżiai “Nors jis ir użmuštu mane vistiek jam tikēsiu.” Z.'95-157 R1835:4

Matome kokį darbą turime pirm saves ir kaip daug reikia mums blaivumo, budrumo, ir pastovumo!  Čionai turime amżiną darba, kovą su priešu, kurį turime amżiną darbą, amżiną kovą su priešu, kurį turime savo kūne.  Laukinēs jiegos yra gana stiprios, bet civilis karas, kokį turime savo kūne, yra daug baisesnis.  Jei kokiu nors būdu apsigeriame su svietiška dvase; jei pasiduodame użganēdinimui saves, myiējimui pailsio arba pasilinksminimo, arba įsileidżiame kiek nors iš savo senojo pobudżio, k. a., pyksmo, pasididżiavimo, tuščios garbēs, pasipūtimo, galvotumo, augšto apie save manymo, rūstybēs, vaido, ar kas tiems daiktams lygus — nors ir nedaug, tada ištikrųjų esame dideliame pavojuje! Z.'95-201 R1859:6

Norēdami pasiekti tą geistiną padētį save suvaldymo ir išgalējimo atmesti piktą, turēti pilną tikējimą, kantrumą ir dorą, tvirtą ir użsilaikantį atilsį Kristuje, ir šviesią jo Żodżio pażadējimų viltį, turime kentēti vargus, kaipo geri Kristaus kareiviai.  Beabejonēs Apaštalas kalbējo sulyg savo patyrimais, nes jis tarnavo Dievui iki savo senatvēs, panašius patyrimus turime ir mes.  Tegul kiekvienas prabēges metas priveda mus arčiau prie garbingo tobulybēs laipsnio. Z.'95-202 R1860:4

Jei matome kitus einant użdraustais takais arba prasikaltēlių keliais, nereikia sekti juos, jei norime gelbēti jiems sugryżti; bet reikia parodyti jiems tikrąjį kelią ir einant tuo keliu, šaukti juos atgal.  Jei matome kad kas pasiklydo tyrinēdamas żmonių mokslus ir  doktirinas, kurios matomai klaidingos, neprivalome bristi kartu su jais kad jiems, gelbējus; nes mūsų pareiga yra priminti jiems, kad tyrinējimas kokio nors mokslo, kuris netinka ant Šventraščio pamatų, yra netikras sueikvojimas Dievui pašvęsto laiko, ir persergēti juos kad praaleisti laiką ant niekingų ir klaidingų dalykų, yra netinkama ir pavojinga; kadangi kiekvienas sążiningas gerų principų perżengimas yra pavojingas. Z.'95-203 R1860:3

Trumpai pasakius, jei norime kad mūsų maldos būtų Dievui įtinkamos, turime tada išrodyti tikrą tikējimą, meilēs pilną godojimą ir garbinimą, pilną sutikamą su Dieviškuoju planu ir pasidavimą Dievo valiai, vaikišką atsidavimą dangiškam Tēvui, išpażinimą nuodēmių ir netobulybių ir troškimą kad tai būtų atleista; o taip truime daryti su nusiżeminimu trokšdami Dievo vadovystēs ir apgynimo.  Ne visuomet galēsime tai išreikšti żodżiais, vienok širdis privalo būti tokiame padējime. Z.'95-213 R1865:1
    “Malda yra išreiškimas tikriausių sielos geismų, kuriuos išreiškaime, ar neišreiškiame, żodżiais.”

Jei kursai tartųsi sugąves arba pasiekęs ganētiną dvasios padētį, tegul żino kad nuo tos valandos prasideda jo dvasiškas puolimas.  Šiame laike nebus pilnai użganēdintas nē vienas tikras Kristaus pasekējas, kuris deda visas pastangas kopijojime tobulo Kristaus paveikslo.  Bet jei nusikreipiame nuo Kristaus, tada pradedame manyti jog esame tobulais; nes jei visados laikome akyse tą tobulą pavyzdį, tada greit pamatysime savo netobulybes.  O jeigu per savo pasididżiavimą mes nebematome savo silpnybių, tada kiti jas greit pamato.  Krikščionis privalo būti patenkintas tik tuo, kad jis atjaučia savo augimą Kristaus panašume. Z.'95-250 R1885:3

Reika pastebēti kad Apaštalas Povilas turējo tik vieną tikslą — “Tą vieną daiktą darau.”  Jis nebandē daryti kelius daiktus; jei taip būtų daręs, tai be abejonēs būtų nupuolęs.  Jis pašventē savo gyvenimą tam vienam tikslui prie kurio buvo pavadintas, todel jis atmetē nuo saves visus kitus gyvenimo siekimus.  Jis gerai żinojo kad gyvenimas pagal jo pavadinimą šiame amżyje atneš jam daug blēdies, apiplēšimo, triuso, rūpesčių ir persekiojimų ir nuolatos apjuokos.  Prisilaikydamas to vienatino tikslo, jį prie pasinaudojimo gerais šio gyvenimo dalykais ir gaudimo jų niekingų burbulų. Z.'95-250 R1885:3

Turēkime pripildytą savo širdį ir mąstykime apie Dievą ir apie Kristų, ir apie tikrus praeities ir esamo laiko šventuosius, apie danišką paveldējimą, apie skaitstumą ir labdaringumą dieviškojo plano, apie garbę ir šlovę, kuriągausime kada būsime surinkti prie Kristaus, tada kaip pabaigsime šio laiko darbą.  Prie šitų garbingų dalykų pridēkime suraminimą ir palaimą asmeniško susiżinojimo ir draugavimo su Dievu, kurį gauname per maldas ir tyrinējimaą jo Żodżių, ir per susirinkimą jį garbinti ir šlovinti. Z.'95-251 R1885:6

Brangus broliai, augščiau uż viską dabokime savo nusiżeminimą.  Jei esame mażi ir nusiżeminę tik tada Dievas gal mus naudoti mums neįsiżeidżiant.  Kaikuriuose dalykuose jis bando mūsų ištikimumą.  Todel jeigu Dievas suteikia mums kiek augštesnę vietą padrąsindamas ir apdovanodamas mus pasisekimais jo darbe, priimkime tas palaimas su dideliu nusiżeminimu, atsimindami patys savo nevertumą ir neganētinumą ir dżiaugkimēs iš to, kad Dievui patiko atlikti savo darbą per mūs; ir būkime gatavi priimti bile kurioj valandoj nużemintą stovį kuris reikalingas disciplinavimui ir pritinkamam išdirbimui mūsų charakteriaus.  Jei vakarykščios dienos pasisekimai piktina jūs šios dienos nużemintame padējime, tada apsisaugokit!  Reiškia kad neesate dar tobulai išvystyti dvasioje. Z.'96-19 R1920:5

Visi, kurie alksta ir trokšta teisybēs, kurių širdys trokšta Dievo, kaip elnis vandens sriovēs, ir kurie suradę jį pašventē jam save ir gavo šventosios dvasios pateptimą, liūdijančios jų dvasiai, kad jie yra Dievo vaikais, ir kurie kaipo patepti sūnai randa savyj żenklus sūnystēs, tokius kaip lojališkumą ištikimumą, uolumą, energiją, drąsą, atsargumą ir tam panašius dalykus; kurie taip daro ir tokiais darbais įrodo savo tikējimą, su tais Dievas padarē amżiną sutartį, ir jiems tikrai priguli “Dovido malonēs.” Z.'96-29 R1936:3

Budamas po tokios disciplinos, żmogus išvysto meilingą pasidavimą ramie sakantiį; Aš viską galiu, viską nukenčiu per Kristų, kursai mane stiprina.  Iš palengvo, kada senosios prigimties nevalumai lieka sudeginti, tada aiškiau pasirodo auksas dieviškos prigimties; tokios brangios sielos stojasi kasdein brangesnios savo mylimojo Viešpaties akyvaizdoje.  Taip brangūs yra tie żmones, kad visuose jų varguose jis yra arti jų, juos stiprindamas ir linksmindamas!  tada patys sunkiausi tyrimai leidżia mūsų mintims atsilsēti; nes Ryto Żvaigżdē šviečia šviesiau ir šviesiau. Z.'96-44 R1944:4

Didysis auksakalis daboja mūsų charakterį, kaip kokį brangų metalą, kad pamačius kaip mes apreiškiame jo paveikslą.  Aiškiau pasakius, jis daboja ir tēmyja ant mūsų visuose mūsų mēginimuose, datirti kokią įtaka valdo mūsų darbus: ar trokštame esamo laiko gerybių, arba svietiškų valdiškų vietų ar asmeniškos draugystēs, arbażemiškos meilēs, kaip antai vyro, moterēs, vaikų; arba mylime lengvai praleisti laiką, arba labai trokštame pasilsio; arba antra vertus, mus valdo ir tvarko aiškiai matomi tiesos ir teisingumo principai, ir mes uoliai bei energingai tarnaujame mūsų Viešpačiui, neatsiżiūrēdami kiek triūso ar kentējimų tas kaštuoja; o taip ir reikia kovoti gerą tikējimo kovą iki mirties. Z.'96-45 R1944:5

Ištikrųjų at yra Dievo valia, kad visi jo vaikai būtų linksmūs jame, kad jie visuomet linksmintūs; o jei kas neturi šitos laimēs, tas negyvena sulig savo privilegijos.  Z.'96-54 R1949:5

Tikrieji Dievo vaikai myli Tiesą delto kad jie yra giminingi jai. . .   Kada jie surado Tiesa, jie pašįsta jos vertybę; jie brangina ją ir kalba apie ją. . . . Jie sako: jį yra Dievui lygi: ji apreiškia Dievo šlovēs pilnas gerybes, atvaizdina jo meilingą, labdaringą, išmintingą ir teisingą charakterį.  Todel jie myli tiesą ir mylį Dievą kursai ją davē; jie deda ją į savo širdį ir mąsto apie ją atkartotinai; o jiems bemąstant apie ją ir garbinant jos aiškumą ir skaistumą, jie stengias daugiau ir daugiau pritaikyti savo charakterius prie to paties skaistumo pasistengdami įteikti ją ir kitiems savo żodżiais ir pasielgimais, kad ir kiti būtų per ją palaiminti. Z.'96-55 R1950:1

Draugauti su svietu reiškia pasielgti pagal jų idējas, ir vaikščioti pasauliniu keliu.  Mes neprivalome mylēti svietą, bet turime atsiskirti nuo jo, ir šitoje żodżio prasmēje priešintis jam.  Todel tie żodżiai rodo mums kad mūsų kelias yra siauras, apleistas ir nelygus kelias, vienok yra vienatinas kelias vedantis prie taikos ir laimēs.  Svietas su savo pageidimais greitai nyksta, jis yra prakiuręs ir neużganēdinantis ir veda żmogų prie nelaimēs ir pra żuties; o tie kurie dżiaugiasi iš Dievo kelio turi palaimintą draugystę ir susisiekimą su juo.  Jų dżiaugsmas ateina iš tokio šaltinio, kurio svietas nepażįsta.  Jie gyvena aukštesniame gyvenimo laipsnyje, kvapuoja tyresnį orą ir turi šventesnį bei saldesnį draugavimą, negu svietas gali teikti. Z.'96-67 R1956:4

Ištiesos galime sakyti, kad nusiżeminusioje ir tykoje dvasioje turime atilsies slaptybę.  Būti nusiżeminusiu reiškia turēti ir auginti vaisius kantrumo; meilingo pasidavimo Dievo valiai; pasiliekančio nusitikējimo meilēje ir išmintyje jo, ir vadovystēje jo patarimų ir naudingoje apveizdoje; neperstojančiai reikia elgtis tokiu būdu, per piktą garsą ir per gerą garsą, bebunant prilankiose ar neprilankiose aplinkybēse.
    Brangūs Dievo vaikai: pasistengkime labiau ir labiau kopijuoti Kristaus nusiżeminusią Dvasią, priimdami Dievo apveizdą ir klausydami jo prisakymams ir vadovystei, lygiai kaip jis klausē įsakymams Tēvo savo, apsiginklavę kurią jis vienas tegali parūpinti ir parūpins tiems kurie ima jo jungą ant saves ir mokinasi iš jo. Z.'96-79 R1962:1

“Savaras” kurį visi vienodai turi, tinkamai perstato Išteisinimą, kurį gavo visi Dievo żmones.  Kitas dovanas, kurias duoda mums Tēvas dangiškas, gauname laipsniškai—sulyg mūsų progos—pav., taip gauname jo Żodį ir jo Dvasią.  O išteisinimas yra Jēzaus dovana, brangiu jo krauju nupelnyta.  Davimas kiekvienam po “svarą” pastato visus ant lygaus kelio ir vienodo laipsnio, kaipo priimtinus tarnus, ir leidżia kiekvienam apreikšti savo uolumą per pasiaukavimą.  O talentai, kurie buvo dalinami sulig kiekvieno żmogaus išgalējimo, perstato progą tarnauti dievui pagal kiekvieno żmogaus gabumus.  Tie talentai gal susidēti iš išsimokinimo, iš pinigų, iš įtakos, iš geros sveikatos, laiko, apsiējimo, arba genijaus: juos parodome kuomet pradedame tarnauti Dieyui. Z.'96-99 Z.'07-63 R1972:6 R3948:6

Skirtingi vaisių nešimo laipsniai, kaip antai trisdešimtą, šešdešimtą ir šimteropą, arba vēl dešimts svarų ir penki svarai, verčiau reiškia skirtingus dalykus kokius turime pergalēti, ir tt. negu kad neištikimumą vartojime tos pačios malonēs.  Vieni gal dirbti ilgai ir labai nuoširdżiai o turēti mażai naudos, pakol kitų grieštesnio noro pastangos ir pastovumas, gali atlikti didżius darbus.  Kiti vēl per paslydimą ir atkartotiną nupuolimą, praleidżia savo progą taip, kad jie jos neikados nebegaus, vienok jiems Dievas atleis ir vēl pastatys po malonēs, kad nuo tos valandos bēgtų kantriai iki galo.  Z.'96-99 R1973:3

Kada pradedame patys del saves skaityti Tēvo planus, jo valios šviesoje, kurią jis išrodē ant mūsų Viešpaties, greit galime įsitikrinti, kad nēra jo valia atimti nuo mūsų visus skausmus ir bandymus ir kentējimus, irįnšti mus į garbę, arba įvesti gēlēmis išdabintu keliu.  Mūsų pasielgimai privalo būti visai kitokie, jei esame tikrais Jēzaus pasekējais, kurį dievas įstatē būti netiktai suderinimu uż svieto nuodēmes bet kursai yra pavyzdżiu visai bażnyčiai, kuri yra jo kūnas.  O kada sużinome tuos daiktus iš Dievo Żodżių, ir iš jo apreiškimo, tada tuojaus suprasime jog neturime nē prašyti nē laukti paliuosavimo nuo skausmų ir vargų, nes jo išmintis skyrē kad toksai turēs būti takas vedantis į garbę. Z.'96-151 R2000:2

Kiekvienas tikējimo ir kantrumo mēginimas yra mūsų proga melsti pażadēto pastiprinimo.  Kur mes negalime pergalēti savo silpnybių, atsiminkime kad turime prašyti dangiškojo Tēvo atleidimo ir palaimos ir stengti s geriau apsipażinti su savo silpnybēmis, taip kad kitą syk mes tuojaus pritaikytume sau priżadētą malonę ir gautume iš jos reikalingą pastiprinimą.  Kiekviename atsitikime, kur patys pergalime, turime progos melstis kad nebtūme augštai apie save maną ir pasipūtę, bet būtume nusiżeminę ir apsisaugotume kada kitą syk użpuls mus didysis Priešas.  Keikviena proga tarnauti tiesai stojasi mūsų proga melstis ir dēkavoti uż mums suteiktą teisę tarnauti mūsų Karaliui, ir uż progą kentēti ką nors uż teisybę;  paskui mes turime prašyti jo malonēs ir išminties, kad galētume išsmintingai tarnauti jam. Z.'96-163 R2006:1

Dievo valia yra tokia, kad kiekvienas Kristaus kūno narys tur atjausti żmonijos netobulybes; nes tada kaip tasai kūnas bus išaugštintas Dievo karalijoje, jis turēs būti minkštos širdies, sąjausmingas ir maloningas; nes tuomet tasai pagarbintas Kristus, kaipo karališka kunigija, teis pasaulį.  Mūsų Viešpats ir Mistras, kuris neturējo jokių nupuolusios żmonijos netobulybių, bet buvo šventas, nekaltas, nesuteptas ir atskirtas nuo griešnųjų, turējo imti ant saves mūsų silpnybes; jis turējo atjausti ir pażinti jas, nes tuomi jis tapo padarytas ištikimu Vyriausiu Kunigu.  Visai netinka manyti kad lekcijos, kurios turējo prirengti mūsų Vyriausį Kunigą jo pareigoms ir tarnybai, yra nereikalingos żemesniems unigrams, kurie yra pavadinti kentēti su juo ir tarnybai, yra nereikalingos żemesniems kunigams, kurie yra pavadinti kentēti su juo ir valdyti su juo. Z.'96-208 R2029:5

Neujojo sutvērimo antspaudas arba żenklas yra turējimas Kristaus dvasios.  Ta šventoji dais apsireiškia trejopu būdu.  (1)  Per aigščiausią meilę link Dievo ir linksmą ištikimumą jo darbe, net ir tuomet, jei reikia użmokēti kentējimais;  (2) per mylējimą brolių—nesaumylingą, ištikimą ir širdingą meilę, kuri rūpinas apie jų gerovę, kuri visados yra gatava daryti jiems gero;  (3)  per sąjausmo pilną meilę link żmonijos, kuri verčia mus gerai daryti, kada tik progos turime, ir budina mus prie pasistengimo gyventi sandaroje su visais żmonēmis.—   Z.'96-212 R2032:3

Niekas kitas nēra taip pavojingas Dievo vaikams, kaip yra daug apie save manymas; jis sustabdo żengimą prie tikro pasisekimo ir širdies pataisos, ir kuris taip daro, tas nebegali būti pagelbingas kitiems, nē naudingas Dievo tarnyboje; kadangi jo Żodis sako:  “Dievas priešinas puikiems o nusiżeminusiems duoda malone.”  Tikroji išmintis parodys mums, kad negalime nusitikēti ant saves, ir negalime daug apie save manyti, kuomet atsimename savo silpnybes ir netobulybes, ir paragins mus geriau gerbti Dievą, ir nusitikēti ant jo, o kartu pastiprins mus ir pagelbēs mums atsiskirti nuo piktų ir nupuolosių pasielgimų. Z.'96-263 R2060:6

Kada kalbame apie “širdies čystumą,” nemanykime kad tai reiškia pasielgimų, żodżių arba minčių tobulybę; tas reiškia tik visų mūsų troškimų tobulybę.  Mes turime labai trokšti tikrosios tobulybēs mintyse, żodżiuose ir darbuose.  Dievo taisyklē su kurią turime išmatuoti savo širdį arba savo valią yra štai kokia:  “Būkite tobuli, kaip jūsų Tēvas danguje yra tobulas”  (Mat. 5: 48.)  Dievas nedavē mums jokios żemesnēs taisyklēs kaip šitą tikrosios tobulybēs taisyklę, bet jis pats patiekē mums taipgi malonę, mielaširdystę ir ramybę Kristuje, jei tik esame jo pasekējais; šitoks širdies čystumas yra svarbus żinksnis ant siaurojo tako. Z.'00-71 R2587:5

Laikas trumpas; piūtis didi o darbininkų mażai; mūsų laikas yra pašvęstas; turime tarnauti pakol vadiname diena, nes żinome kad ateina naktis, kurioje niekas negalēs dirbti.  Atsimename kad pašventēm savo gyvastis ant mirties; o didysis piūties Viešpats prisakē mums surasti tikruosius jo “kviečius” ir surinkti juos į mūsų Viešpaties kluoną.  Argi tada turime laiko bovytis su niekingais svietiškais arba visuomeniniais dalykais?  Verčiau patenkinkime save mażai atbodami tokių niekingų dalykų; nes jei norime įtikti savo Viešpačiui, bēgkime tad jo pażymētu keliu, širdingai dirbdami mums paskirtąjį darbą; jei taip darysime, tai pagaliaus išgirsime jo pagyrimo żodżius:  “Gerai darei, geras ir ištikimas tarne.”  Z.'00-234 R2675:2