Matydami kad Jēzus buvo Tēvo išrinktas, mes glaudžiamēs prie jo; matydami Tēvo charakterį apsireiškiantį jame, mes palikome viską ir nuējome paskui jo. Todēl jeigu stengiamēs suteikti pagelbą arba pašalpą kokiam żmogui, arba atliekame kokį Dieviškame plane pażymētą tarnavimą, neturime tai daryti norēdami pagirti arba išgrążinti tik patys save, bet turime paremti tai savo širdies patraukimais prie Viešpaties ir pripażinimu kad mūsų vadas yra Dievo paskirtas. Z.'03-206 R3218:6

Bażnyčia tur labai branginti żinojimą, ir laikyti jį uż liūdininką išsilavinimo ir pażangos; nes neturēdamas żinojimo niekas negali pastoti tvirtas Viešpatyje ir Jo galybēs jiegoje—malonēje. Pritinka mums gerbti tuos, kurie per uolų Dievo Żodżių tyrinējimą prirodo savo meilę Dievui ir jo Tiesai, ir kurių priimtinumą Dievas parodo įvesdamas juos giliau ir giliau į giliuosius Dievo dalykus. Bet kaip żemiškoje šeimynoje mes mylime ir rūpinamēs apie kūdikius ir nesuaugusius, taip ir tikējimo šeimynoje turime rūpintis ir pagelbēti bei mylēti mażuosius ir menkai išaugusius, kad ir jie użaugtų tvirtais Viešpatyje ir jo galybēje. Z.'03-207 R3219:6

Kursai atiduoda Dievui savo valią, savo širdį, tas atidavē jam viską; kursai neatiduoda jam savo valios, neateina su širdies paklusnumu pas Dievą, toksai żmogus negali suteikti Dievui jokios patinkamos aukos. "Štai paklusnumas yra geresnis uż auką." Visi Kristuje Jēzuje pašvęstieji turētų giliai įrašyti sau į širdį šitą lekciją. Reikia turēti paklusnumo dvasią, ir kiekvienas turintis paklusnumo dvasią, bus netiktai paklusnas Dievo valiai, bet stengsis kaskart geriau susipażinti su jo valia, o pażinęs elgsis pagal ją. Apie šitą klasę kalba Šventraštis: "Radau jo Żodį ir valgiau jį"; ir vēl mūsų Viešpats pasakē: "Aš mēgstu pildyti tavo valią, Dieve mano; tavo įstatymas rašytas mano širdyje." Z.'03-220 R3225:5

Ištikro baisi ir pavojinga yra baimēs įtaka; bet kurie pażino Dievą per savo pirmesnius patyrimus, ir nusitiki jam net ir tada, kaip jie nemato jo, tų ji nepaliečia. Baimēs milżiną turime pasitikti su akmenēliu, kuris išimtas iš sriauto, būtent su "Parašyta yra." Dievo priżadų żodżius turime paleisti taip smarkiai iš tikējimo kilpinēs, kad nużudytume savo Priešą ir išsigelbētume iš po jo valdżios. . . . Taip apsiginklavę Dievo Żodżiu ir pasiremdami jo lazda ir ramčiu, galēsime gerai ir drąsiai atsakyti użpuolančioms sektoms, lygiai kaip Dovidas atsakē anam Pilistinui: "Tu ateini pas mane kardu, durtuvu ir vilyčia: bet aš einu pas tave vardan Izraelio Dievo, kurį tu paniekini.” Z.'03-329 R3231:1

Skaugē yra vienas iš didżiųjų prieš Krikščionį kariaujančiųjų priešų. Ją turime żudyti ant pirmo pamatymo, kaipo Dievo ir żmonių priešą, ir visokio gero principo priešą; o jei ji suteršē mūsų širdis nors ant trumpos valandos, tada turime pasistengti nušveisti jas per dvase šventumo ir meilēs. Skaugē yra netiktai savaimi didis baisūnas, bet būkime użtikrinti, kad jos nuodingieji nagai pażeis ir pavojingai pagadins kitą, ir abelnai sukels visokius vargus ir ant galo prażūtį tam, kuris użlaikys ją savo širdyje. Skaugē yra minčių nuodēmē, minčių nedorybē, kuri greit veda żmogų į nuodēme ir į piktus darbus. Jeigu vieną syk użnuodinome savo mintis skauge, tada turime pridēti didį pasistengimą pilnai nuvalyti save; ji labai greit pritraukia prie saves viską kas turi jos panašumą ir lygybę. Z.'03-330 R3231:5

Niekas nepażeis mus nieku būdu. Turēsime kai kada keblumus kūniškuose reikaluose arba tulus gyvenimo vargus; bet atsimindami kad mes negyvename pagal kūno bet pagal dvasios ir, kad tokiems Naujiems sutverimams Dievas priżadējo duoti Karalystę atatinkamu laiku; turēdami tai ant minties, żinokime kad niekas negali mums kliudyti, nē pakenkti mūsų dvasiškai gerovei, arba użstoti kelią vedantį į anos Karalystēs garbę, kurią priżadējo Dievas savo ištikimiems żmonēms. Nuo jo meilēs ir nuo jo priżadų gali atskirti mus tik vienas neištikimumas ir nenusitikējimas Dievu. Z.'03-331 R3232:1

Šitie Nauji Sutvērimai Kristuje Jēzuje nepażįsta viens kitą pagal kūną, bet pagal dvasią. Ją vistų mintyse randasi geriausi jausmai ir jų protas yra pripildytas augščiausių troškimų: kas gero, kas tikro, kas garbinga, kas yra čysta—į jų kūno silpnybes nēra atsiżiūrima. Tokiu nauju żvilgsniu żiūrēdami į kits kitą ir matydami kitų gerus norus ir su Dievo valia sutinkančius troškimus, jie kiečiau susidraugauja su kits kitu ir labiau myli kits kitą; nes jie jaučia kaip kiti nariai kovoja gerą tikējimo kovą prieš piktą svietišką įtaką, prieš kūną ir prieš velnią. Nei lieżuvis nei plunksna negali pilnai išreikšti tos meilēs ir to draugiškumo, kokis randasi tarp Naujų Sutvērimų, esančių Kristuje Jezuje, kuriems seni daiktai praējo ir vislab nauja pastojo. Z.'03-333 R3233:4

Dievas taip patvarkē tuos dalykus turēdamas gerą tikslą, kad jo żmones gautų progos pasirinkti ką jie nor: pralaimēti draugavimą su juo, arba pralaimēti draugavimą su svietu; kadangi dalykai kuriuos Dievas myli nepatinka svietui, o svietui mylimi dalykai, kaip antai: pikti darbai ir piktos mintys, piktos kalbos, yra biaurybē Dievo akyvaizdoje ir, kurie tokiais dalykais użsiima, tie nepasilieka Dievo draugystēje— neturi jo Dvasios. "Jei kas Kristaus Dvasios neturi, tas nēra jo. Z.'99-70 R2444:2

Kiekvienas Dievui pasišventęs żmogus privalo būti labai darbštus Tiesos platinime, jis tur šviesiai żibinti savo šviesą, ir laikyti savo lempas pritaisytas bei degančias. Ką reiškia tie żodżiai "Pritaisytas ir degančias?" Jie reiškia tiek, kad turime labai atidżiai tyrinēti gyvybēs żodżius, kad įgytume tikrą Tiesos pażinimą, ir kad rūpestingai ir atsargiai atmestumēm nuo saves kiekvieną klaidos apsireiškimą tuojau kaip jį użtēmyjome — ar tai būtų klaida pamoksluose, ar kasdieniniuose mūsų apsiējimuose — taip kad iš mūsų šviestą aiški Dieviškos tiesos šviesa — kiaurai permatoma ir turinti labai mażai kliūčių. Z.'03-358 R3243:3

Pagadintas żmogaus noras, pasislēpęs uż jo sążinēs, stengias jam diktuoti, kad visada pritinka kalbēti Tiesą, ir būk Dievas negali paskaityti teisingus żodżius apšmeiżimu; bet smerkdamas piktą kalbējimą ir apšmeiżimą, kaipo kūno ir velnio darbus, jis smerkia visokią netiesą ir netikrybę. Kurie taip supranta, tie labai klysta: apšmeiżimas yra visuomet apšmeiżimu, neżiūrint ar tai būtų tiesa ar netiesa, ir yra pripażintas tokiu netiktai Dievo įstatymuose, bet ir civilizuotų żmonių įstatymuose. Kiekvienas įżeidingas żodis yra šmeiżtu; neżiūrint ar jis būtų teisingas ar neteisingas; żmonių įstatymai sutinka su Dievo įstatymais, tvirtindami, kad visokie įżeidingi żodżiai yra negeri. Z.'99-70 R2444:3

Viešpaties Jēzaus kryżiaus nešimas susidarē iš pildymo Tēvo valios neprilankiose aplinkybēse. Šitokis jo pasielgimas użtraukē ant jo pavydējimą, neapykantą, piktybę, vaidą, persekiojimą, ir tt. nuo tų, kurie vadino save Dievo żmonēmis; bet Dievas, kursai skaitē jų širdis, pasakē kad jie buvo vaikais velnio—jų tēvo. O eidami tuo pačiu "siauru keliu," kuriuomi ējo mūsų Viešpats, galime drąsiai tikētis, kad mūsų kryżius bus panašus į jo; kaip jis, taip ir mes turēsime prieštaravimų, kada darysime dangiškojo Tēvo valia, kada dirbsime jo darbą ir żibinsime savo šviesą sulig mūsų Viešpaties ir Vado paliepimo. Z.'03-345 R3237:3

Apaštalas Jokūbas pasakē: "Duokite kantrybei atlikti savo tobulą darbą, kad būtumēt tobuli ir cieli ir nieko nestokuojanti." Todel aišku, kad kantrybē nors kokiame laipsnyje turi kitas charakteriaus ypatybes. Bet Dievo vaikuose tikējimas tur eiti pirm kantrumo, ir jų kantrumas paprastai yra matuojamas jų tikējimu. Jeigu kuris Krikščionis neturi kantrumo nē ramybēs, be abejonēs kad tai reiškia neturējimą użtektinai tikējimo į Dievą; nes kitaip jis galētų suraminti save Dievo maloningais priżadais ir ramei laukti jų išsipildymo. Savo darbo sekmes ir laikus bei valandas jis tur palikti Dievo rankose; użtenka jam kad uoliai pasidarbavo ir panaudojo savo energiją. Z.'03-361 R3245:3

Kaip mūsų Viešpats, taip ir mes, pasistengkime būti taikos darytojais, ir gyvenkime sandoroje su broliais, Dvasios vienybēje ir ramybēs ryšiuose. Visą mūsų darbštumą ir lenktyniavimą panaudokime kovoje prieš mūsų didyjį priešą ir prieš visus griešnuosius darbus, net prieš tuos, kurie randasi mūsų sąnariuose, mūsų nupuolusiame kūne. Todēl mes, ir visi mūsų broliai, rasime użtektinai darbo kiekvienam smarkiam mūsų prigimties elementui, jei pavartosime juos Dievui patinkamu būdu, ir rasime użsiēmimą kiekvienai meilingai ir pagelbingai savybei, kurią mes turime, pastatydami viens kitą ir darydami gerą visiems żmonēms kaip progos turime, o ypač tikējimo šeimynai. Z.'03-363 R3246:5

Be abejonēs būsime apkalbami ir apšmeiżiami, bet visi, kurie susipażins su mumis, ir turēs kokį nors darbą su mumis, tur patirti mumyse ištikimumą principams, tur użtēmyti mūsų pastangas išleisti iš burnos tik tokius żodżius ir tokias mūsų širdies mintis ir gyvenimo elgēsius, kurie būtų patinkami Dievui ir garbintų jo vardą bei jo darbą, kad Dievas, kuriam priguli garbē ir Karalystē ant amżių, būtų pašlovintas per Kristų. Z.'03-365 R3248:1

Kurie sążiningai veda nuo svieto atskirtą dvasišką gyvenimą, ir pripażįsta uż brolius tik tuos, kurie turi širdies apipiaustymą ir yra priimti į Dievo šeimyną, tie patirs kad jiems priešinas moralistai, liberalistai ir augštesnieji kritikai, net visi żmones, kurie nekenčia šviesos, kadangi šviesa pabara jų tamsybę—pamoksluose ir kitur. Vienok, toks pasielgimas yra tikriausias ir geriausias. Toli geriau yra pripażinti broliais tik tikruosius Izraelitus, ir talp darant atskirti tikruosius kviečius nuo kūkalių. Z.'99-203 R2512:4

Jei turi mēginimus ir gundymus kuriuose gali pergalēti, ir kurie išvysto tavyje naudingas charakterio ypatybes, tokias kaip kantrumą, prityrimus, brolišką meilę, sąjausmą ir meilę link visų, tada dżiaugkis ir dēkavok Dievui uż jo labdaringumą ir pagelbą. Jei tavo tyrimas atrodo persunkus ir nepakeliamas, nešk tada tą dalyką pas savo didyjį Naštųnešēją, ir prašyk jo pagelbos nešti viską kas tik būtų tau ant naudos, o paliuosavimo nuo visko kas neatneša naudos, bet yra tau įšiżeidimu. Z.'96-163 R2006:2

Kiekvienas Dievo vaikas tur turēti tikrą ir asmenišką Krikščionišką charakteri, kurio buvimas nebūtų pasirēmęs nē ant jokio kito Krikščionio dvasiško gyvenimo. Savo gyvenimo taisykles jis tur ištraukti iš Tiesos żodżio, apsakyto ir atvaizdinto kituose Krikščionyse; iš jų jis tur ištraukti sau tokius gyvenimo pavyzdzius, kurie pagelbētų jam tikrai nustatyti savo pavienį charakterį. Charakteris kiekvieno Krikščionio tur būti taip tikras ir aiškus, kad ir tokiame atsitikime, kur mūsų mylimas brolis arba sesuo, kurių dvasiškas gyvenimas kitą syk stiprino mus ir auklējo mūsų charakterį kol pasiekēmē tobulystę, nupultų (apie kuriuos dalykus rašo Apaštalas, kad taip galima atsitikti —Ebr. 6:4-6; Gal. 1:8), mes vistiek pasiliktume gyvi, ir sugebus pritaikyti sau Tiesos Dvasią. Z.'03-375 R3250:6

Dievas visuomet gyvena pas savo żmones. Jis visados rūpinas apie mus ir daboja mūsų reikalus, apsaugoja mus nuo pavojaus, aprūpina mūsų kūniškus ir dvasiškus reikalus, skaito mūsų širdis, pażenklina visus mūsų meilēs darbus, tvarko aplinkybes mūsų disciplinavimui ir išlavinimui, išklauso mūsų silpniausio prašymo jo sąjausmo ir jo pagelbos. Nē ant minutēs jis nepaliks mus be apsaugos, ar prašysime jo pagelbos didżiausiame dienos darbymetyje, ar tykoje nakties valandoje, vistiek jis išklausys mūsų prašymo. Kiek palaimos gausime kada pażinsime jo ištikimumą. Ištikrųjų nē vienas tikras Dievo vaikas nebus be šitų liūdijimų, patvirtinančių jo priēmimą. Z.'03-376 R3251:4

Mūsų Viešpats visados jungia priekyn żengimą ir mūsų dvasiško gyvenimo išvystymą su tiesos priēmimu ir paklusnumu jai; kiekvienas Dievo vaikas privalo apsisaugoti nuo pamokslų, kurie siekia toliau, negu Dievo Żodis, ir nuo tokių Krikščionių, kurie sako kad Kristus arba Šventoji dvasia kalba jiems geriau, nega Šventas Raštas. Toks jų pasielgimas gimdo pasipūtimą ir pasididżiavimą ir jie atmeta nuo saves Šventojo Rašto pamokinimus ir pagraudenimus; taip darosi todēl, kad anie prigautieji mano jog turi savyje kokį ten augštesnį mokytojį. O šētonas, pasinaudodamas jų prisigavimu, padaro juos vergais savo noro. Z.'03-377 R3251:5

Visados atsiminkime kad sudaużytą ir sutrintą širdį Dievas nepapeiks, nē neatmes. Todēl jeigu kada, kaikuris Dievo vaikas ir Naujojo Sutvērimo narys įpuola į sunkiausius vargus, o trokšta Dievo draugystēs ir atleidimo, ir junta kad jo širdis yra sutrinta ir sudaużyta, tegul tada nenusimena, bet teatsimena kad Dievas per Kristaus nuopelną yra parūpinęs jam išteisinimą nuo visų nuodemių per kraują Jēzaus Kristaus.... Kurie turi sudaużytą ir sutrintą širdį dēl savo nusidējimų, tie tegul żino kad jie nepapildē "mirtinos nuodemēs," jų širdies stovis liūdija, tam priešingai, nes Apaštalas aiškiai sako, kad "negalimas yra daiktas, kad tie [kurie papildē mirtiną nuodēmę] vēl atsinaujintų ant prisivertimo." Z.'03-383 R3255:4

Mażojo būrelio nariai nesibijo jokio pikto, kadangi jie yra po Viešpaties malone; jis gano ir vadauja juos ir rodo jiems malonę, apreikštą atpirkimo mokestyje, kurį jis użmokējo. Jis yra su jais pażadējimo żodżiuose ir użtikrinime, kad mirtis nereiškia pabaigą jų buvimo, bet yra tik ramus miegas Jēzuje iki prisikēlimo valandos. Neindomu kad jie gali vaikščioti pakalnēje mirties šešēlių giedodami ir garbindami mūsų Viešpatį širdyse savo, keldami augštyn savo sielas ir visomis savo jiegomis šlovindami ir augštindami jo prakilnų ir šventą vardą, kursai mylējo mus ir atpirko mus savo brangiu krauju, ir pašaukē mus draugdalyboje su mūsų brangiu Atpirkēju. Z.'03-413 R3269:6

Gerybe ir mielaširdyste, kurią tikimēs gauti anoje pusēje użdangos turi savo pradżią šitame mūsų gyvenime; jau čia būdami turime patirti ją. Jei kas nepażįsta Viešpaties linksmybēs šiame gyvenime, nebus pasirengęs įeiti į Dievo linksmybę Karalystēje, kuri bus prieinama Viešpaties Tukstantmetiniame karaliavime. Todēl linksmybē ir dżiaugsmas, kurį gavo Dievui ištikimi żmones, nēra joks laikinis dalykas, įgautas valandoje jų pasišventimo ir Dievo priēmimo. Dievo gerybēs ir mielaširdystēs nereikia jieškoti praeityje, nei żiūrēti atgal, kaip ant kokio praeities dalyko, senai praējusio; bet turime żinoti jog tai yra esamojo laiko dalykas. Diena po dienos Dievo gerybē ir mielaširdystē seka mus, atgaivindama, stiprindama ir laimindama mus. Z.'03-413 R3270:5

Mūsų geroji tikējimo kova susideda daugiausia iš apgynimo Dievo Żodżio ir jo pobūdżio. Tokia kova reiškia mūsų norą kovoti uż tiesą neżiūrint to, kiek tai mums kaštuotų ir, kiek būtų ant mūsų użpuolančiųjų: kovojimą prieš klaidingus tikējimus ir żmonių teorijas, kuriomis jie iškraipo gerąją didżios linksmybēs naujieną, kurią apsakē mūsų Viešpats ir jo Apaštalai ir, kuri żinia, Dievui dēkui, dar pasieks visus żmones. Kitoj vietoj Apaštalas vēl pasakē: "Esu pastatytas tiesos apgynimui." Tiesa yra Dievo ir Kristaus atstovu, todēl ji yra mūsų taisyklē; būdami tikrais kareiviais, turime apginti savo taisyk iki mirties. Z.'03-423 R3274:3

Atsitinka kad kūnas nori pasikelti iš jam priskaityto mirties padējimo; todēl naujas sutvērimas privalo nepaliautinai dabotis ir valdyti savo kūną, kad kariaudamas gerą tikējimo kovą gautų atlyginimą, kaipo tikras pergalētojas. Šita naujo proto kova prieš kūną yra gera kova toje prasmēje, kad kariaujame prieš nuodeme ir prieš silpnybes nupuolusios prigimties. Ją vadiname tikējimo kova todēl, kad visas Naujojo Sutvērimo gyvenimas yra tikējimo gyvenimas; Apaštalas pasakē: "vaikščiojame tikējime, o ne regējime." ... Ji yra tikējimo kova, todel, kad nei vienas, neturintis tikējimo į Dievo priżadus ir į jo pagelba, negali jokiu būdu pergalēti kūno norus ir silpnybes. Z.'03-425 R3275:3

 Ištikro kad jis gali visados išganyti visus, kurie ateinas pas Dievą per jį. Z.'03-440 R3281:6

Begyvendami dieną po dienos atsiminkime kad mes turime trigubą draugystę Dievo Bażnyčioje: (1) Mes esame rengiami ir taisomi kaipo gyvi akmenįs. (2) Kaipo Karališkos Kunigijos nariai nešdami su savim Arką derējimo, mes einame nuo šētros prie tikrosios Bażnyčios padējimo; nekurie iš mūsų jau įējo į vidaus puse, o kiti dar tebekeliauja. (3) Atējo laikas kad mes, kaipo Dievo vaikai turime mokēti ir giedoti dvasioje ir supratime naują giesmę apie Dievo mielaširdystę, teisybę, meilę, ir tiesą. Pasirodykime ištikimi visuose tuose dalykuose, viską tikrai išpildydami; o nebetoli yra laikas, kuriame mūsų kelionē pasibaigs ir Viešpaties garbē pripildys jo Bażnyčią. Z.'03-443 R3284:1

Gundymai nuolatos użpuls Dievui pasišventusius żmones ir kurstys juos nuveikti ko nors pastebētino vardan Dievo, kad taip darydami jie persistatytų savę kitiems kaipo numylēti dangaus gyventojai. Lekcija, kurią mes turime išmokti, yra ta, kad darbas kurį dangiškas Tēvas pavedē mums, nēra darbas įtikinti pasaulį arba įrodyti pasauliui jo malonę, mums suteiktą, arba vēl mūsų didybę jame; bet tai reiškia tiek, kad mes turime ramei ir nusi­żeminime, bet vistiek taip įspūdingai, kaip pritinka ir kaip galima, šviesti jiems ir apsakyti garbę jo, kursai pašaukē mus iš tamsos prie savo stebuklingos šviesybēs, ir išgelbējo mus nuo noro stebuklus daryti, ir atvedē prie tinkamos jo tarnams vietos tarnavime jo tiesai. Z.'04-9 R3298:5

Żinojimas kad šētonas yra mūsų priešu ir, kad mes nekariaujame tik prieš kūną ir kraują, bet prieš vyriausybes ir piktas galybę turinčias dvases, nugąsdintų mus, jei neżinotume, kad iš antros pusēs, kada grieštai prieštaraujame jiems, mes gauname didelę pagelbą ir pašalpą iš kitų nematomų jiegų. Nuo tos valandos kada mes grieštai atmušame visus gundymus ir pasiliekame tvirti Viešpatyje ir jo darbe, mes kaskart stojamēs drūtesni Viešpatyje ir galybēje jo drūtybēs; nes didesnis yra tas, kuris su mumis, negu tas, kuris prieš mus yra. Z.'04-11. R3300:4 
    Jei esame piktojo gundomi, o grieštai nesistengiame atmesti nuo save gundymus, tada didiname gundymų galybę. Z.'03-32 R2568:5

Vienas iš sunkiausių Naujojo Sutvērimo mēginimų, yra pergalējimas mylējimo svietiškos dvasios, kurios vadas yra puikybē. Svietiška puikybē kovoja prieš tikējimą į Dievą ir prieš paklusnumą jam; o tokį milżiną apgalēs tik tie, kurie turi użtektinai Viešpaties dvasios ir, kurie nusitiki jam. Reikia pasistengti gauti pilną pergalējimą; puikybę turime pilnai nużeminti, nużavinti ir taip użmušti, kad niekad nebesikeltų gaišinti mus. Ta kova yra asmeniška, ir yra tik vienas tinkamas ginklas prieš šitą milżiną, būtent akmenēlis iš sriauto, kuris yra Dievo Żodis, rodantis mums kas yra pamēgstančio ir patinkamo Dievo akyvaizdoje ir įtikrinantis mus, kad tas, kursai pats pasiżemins, bus išaugštintas, o kursai pats pasiaugštins, bus pażemintas. Poetas vieną kartą išsireiškē:— "Kada besigyrimas baigiasi, tada tikroji garbē prasideda." Z.'03-329 R3231:1

 Z.'03-55,58 R3150:2; R3151:5